Viena iš sričių, kurią dabartinė Lietuvos Vyriausybė nurodė kaip būtiną tobulinti, siekiant šalies pacientų gerovės – individualizuotas gydymas.

Advokatė, gyvybės mokslų teisės ekspertė Rūta Pumputienė

Savo programoje Vyriausybė akcentavo, jog sieks asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo, taikant naujausias gydymo technologijas, užtikrinant efektyviausią, šiuolaikinį, patologiją atitinkantį, individualizuotą, o ne pigiausią gydymą.

Birželio pradžioje net garsiai nuskambėjo žinia, jog Seimui leidus bus galima rinktis ne tik pigiausią, kaip reikalaujama dabar, bet ir brangesnį kompensuojamą vaistą – deja, ir šis žingsnis dar nereiškia, kad medikai galės geriau atsižvelgti į individualią paciento situaciją. Deklaratyvių pažadų daugiau, nei konkrečių veiksmų realybėje.

Natūralu, jog gydytojų pareiga – skirti tokį medikamentinį gydymą, kuris būtų orientuotas į geriausius gydymo rezultatus, tinkančius konkrečiam pacientui. Iš tiesų, personalizuota medicina gali pakeisti pacientų gyvenimą, nes leidžia teikti kiekvienam žmogui pritaikytą sveikatos priežiūrą, taigi – veiksmingiau ir greičiau apsaugoti nuo ligų, jas diagnozuoti ir gydyti.

Visgi šiandienos situacija neramina – nors naujosios Vyriausybės programa ir jau pristatyti planai suteikia vilties individualizuoto gydymo klausimu, vis dėlto Lietuvos pacientų teisė į kokybišką gydymą ir Lietuvos gydytojų pareiga skirti pacientams tinkamiausią gydymą pagal klinikinius kriterijus, iki šiol yra tik deklaratyvios ir, panašu, kad bent artimiausiu metu tokios ir liks.

Reikia pripažinti, kad naujausias, efektyviausias medikamentinis gydymas Lietuvoje prieinamas bene prasčiausiai ir vėliausiai Europos Sąjungoje ir ši situacija nepasikeis tol, kol Vyriausybės programos gražios nuostatos taip ir nepavirs nors į vieną jas galintį įgyventi konkretų veiksmą realybėje. Pavyzdžiui, vienas kelių, nuo ko tikrai būtų galima pradėti – tarptautinių diagnostikos ir gydymo standartų pilnas integravimas į Lietuvos klinikinę praktiką.

Tai yra būtina, norint užtikrinti esminį gydytojų darbo principą – skirti pacientui reikalingą, efektyviausią ir saugiausią gydymą, atsižvelgiant į paciento ligą bei klinikinius kriterijus. Kitaip tariant, šis veiksmas leistų užtikrinti gydytojo pareigą skirti kokybišką gydymą, remiantis mokslo įrodymais, o ne politikų diktuojamais, ekonominiais ar kitais kriterijais, neturinčiais nieko bendra su mokslu grįstais įrodymais.

Tiesa, nors birželio pradžioje buvo garsiai paskelbta, jog „išspręsta daugelį metų besitęsianti problema“ vaistų politikoje – Seimas leido pirmąkart rinktis ne tik pigiausią, kaip reikalaujama dabar, bet ir brangesnį kompensuojamą vaistą, sumokant tik priklausančią priemoką – tai dar nereiškia, kad medikai galės geriau atsižvelgti į individualią paciento situaciją.

Kodėl? Nes šis pokytis buvo padarytas ne visų kompensuojamųjų vaistinių preparatų atžvilgiu ir tik priklauso nuo to, ar vaistas turi generinį analogą, ar ne. Jei vaistai neturi generinių analogų, deja, individualizuotas gydymas iš esmės tam tikrų ligų (imunologinių ligų, dializuojamų pacientų ligų gydymo) atžvilgiu taip ir liko neįmanomas, nors, akivaizdu, teisinis reguliavimas turi būti nediskriminacinis pacientų ligų atžvilgiu. Pacientai turi turėti vienodas teises nepriklausomai nuo to, kokie vaistai – generiniai ar ne – yra valstybės kompensuojami vienoms ar kitoms ligoms gydyti.

Tokia situacija, užkertanti kelią individualizuotam gydymui, susiklostė dėl to, kad – šiuo metu sveikatos apsaugos ministro įsakymais yra įtvirtinta pareiga gydytojui, pradedant gydyti pacientą, skirti pigiausią vaistą iš skirtingo veikimo mechanizmo vaistų grupės (nors visi kiti vaistai grupėje taip pat yra kompensuojami). Tai reiškia, kad gydytojui uždraudžiama pacientui parinkti tinkamiausią gydymą pagal klinikinius kriterijus, nes jis yra įpareigojamas skirti gydymą tik pagal tai, kurio iš šių skirtingų vaistų kaina yra mažiausia, neatsižvelgiant į paciento teises rinktis jam tinkamiausią ir reikiamą kompensuojamąjį vaistinį preparatą.

Suprantama, kad valstybė turi teisę nustatyti lėšų vaistams kompensuoti kontroliavimo mechanizmus, tačiau, mano nuomone, toks lėšų kontroliavimas pacientų gerovę, kurios skambiai siekia mūsų šalies politikai, užtikrinti gali tik tada, jei nepaneigia mokslu grįstos medicinos principo.

Mano giliu įsitikinimu, gydytojas privalo turėti teisę skirti konkrečiam ligoniui tinkamiausią vaistą, todėl veiksmai, kuriais apribojamos gydytojo galimybės kompetencijos ribose skirti pacientui adekvatų, individualizuotą, medicininiais įrodymais pagrįstą gydymą negali būti toliau toleruojami. Taip pat negalima riboti ir paciento teisių pagal galimybes primokėti už kompensuojamą vaistinį preparatą ir gauti naujausią gydymą, pagrįstą tarptautinėmis ekspertų rekomendacijomis. Todėl šiandien egzistuojanti situacija turi būti keičiama.