Lietuvoje kas antras vaikas iki trejų jau turi sugedusių dantų, o pasiekus ikimokyklinį amžių, dantų ėduonies sukeltų problemų turi jau 94 proc. šios amžiaus grupės vaikų. Vaikų burnos sveikatos situacija Lietuvoje yra viena prasčiausių ES, ir tai yra bendro aplaidumo – tiek valstybės, tiek tėvų ar globėjų – pasekmė, teigia burnos sveikatos ekspertai.

Odontologai daugelį metų skambina pavojaus varpais, kad, visiškai apleidus vaikų burnos sveikatos profilaktikos sritį, galiausiai nukenčia visi. Tiek valstybė, nes lėšos skiriamos jau įsisenėjusioms ir rimtoms vaikų burnos sveikatos problemoms spręsti, tiek tėvai, tam tikrais atvejais priversti ieškoti privačių odontologų pagalbos. O labiausiai – patys vaikai.

„Mūsų visuomenėje ir valstybėje įsigalėjusi klaidinga samprata ar net mitas – giliai pasąmonėje dantys ir burnos sveikata yra tarsi atskirta nuo viso žmogaus organizmo sveikatos. Kažkodėl burnos sveikata atrodo mažiau svarbi, o tai atveda prie keistoko fatališko požiūrio, kad dantų problemos – neišvengiamos. Esą netekti dantų ar sirgti ėduonimi yra neišvengiama ir bemaž normalu, tai neva kaip senėjimas. Šį mąstymo slenkstį labai sunku įveikti“, – pažymi gydytoja vaikų odontologė prof. dr. Vilma Brukienė.

Ji priduria, kad dantų ėduonis ir kitos ligos yra vadinamos elgsenos ligomis, kadangi jos priklauso nuo paties žmogaus ir yra neteisingo jo elgesio pasekmė. „Vėžį, tarkime, gali sukelti užterštumas, kiti aplinkos veiksniai, genetika, o dantų problemos – dažniausiai mūsų pačių sukeliamos, tą patvirtina ir mokslinė literatūra. Žinoma, retais atvejais gali turėti įtakos danties forma ar seilių sudėtis bei kiti veiksniai, bet absoliučia dauguma atvejų viskas priklauso nuo paties žmogaus. Apmaudu, kad didesnioji visuomenės dalis dar to nesuvokia ir neperduoda savo vaikams“, – teigia V. Brukienė.

Burnos sveikatos problemoms – vos 21,6 eurų per metus

Rasa Račienė, vaikų odontologė ir biomedicinos mokslų daktarė, atkreipia dėmesį į skaičius – kiek lėšų kokioms burnos sveikatos problemoms spręsti skiria valstybė. Tarkime, vieno vaiko burnos sveikatai valstybė per metus skiria 21,6 eurų. Už šią sumą viešosios įstaigos odontologas privalo visus metus gydyti vaiko dantis, nes visos odontologinės paslaugos – nuo profilaktinių apžiūrų iki dantų gydymo – vaikams turi būti teikiamos nemokamai.

„O štai vyšnia ant torto – vaikų dantų protezavimo įkainiai. Už vieną suprotezuotą vaiko dantį valstybė gydymo įstaigai kompensuoja iki 1724 eurų. Vaikų dantys sugenda tiek, kad jau reikia dėti vainikėlį. Absurdiška, tačiau tokia yra finansinė realybė“, – pastebi R. Račienė.

Jos teigimu, poliklinikos ir jose dirbantys odontologai tapo dabartinės valstybinio finansavimo sistemos įkaitais – kuo mažiau vaikų ateis su mažomis problemomis, tuo geriau įstaigai.

Dar 2016 m. patvirtinta Nacionalinė burnos sveikatos programa, pasak abiejų eksperčių, pavirto keliais lankstinukais, o ne specialistų (higienistų) įdarbinimo programomis, kurie turėjo dirbti išskirtinai burnos sveikatinimo srityje.

R. Račienė teigia, kad vaikų burnos sveikatos profilaktikos ydos gali būti išnaikintos tik žvelgiant į problemą kompleksiškai – būtinas valstybės indėlis, be to, aiškią atsakomybę už savo vaikų burnos sveikatą privalo prisiimti tėvai ar globėjai.

„Kūdikio dantimis reikia pradėti rūpintis tuomet, kai jam išdygsta pirmas dantukas. Kaip viskas vyksta pas mus? Kūdikiui 6 mėn., pradeda dygti dantys, tėvai apsilanko pas šeimos gydytoją. Ar jis siunčia šeimą pas odontologą? Dažniausiai – ne. Ir net jei tėvai patys susipranta bei kreipiasi į odontologą, gali susidurti su nuostaba – ką jūs čia veikiate su kūdikiu? Mat įprastai poliklinikose dirbantys odontologai neturi net nurodymų, ką reikia atlikti kelių mėnesių kūdikiui. Mes, vaikų odontologai, suprantame, kad net tokiame ankstyvame amžiuje jau būtina atlikti rizikingumo vertinimą – tai yra, įvertinti dantų ėduonies riziką, kuri priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip bendra vaiko sveikata, mitybos įpročiai, dantų valymo kokybė ir pan. Tačiau valstybė to nefinansuoja. Likimo valiai palikti tėvai ir vaikai, odontologai, o privalomoji patikra prasideda tik tuomet, kai vaikas išleidžiamas į darželį“, – pasakoja vaikų odontologė

R. Račienė atkreipia dėmesį ir į tai, kad tėvų atsakomybės ribos už sveikus vaiko dantis šiuo metu nėra aiškiai apibrėžtos. Tarkime, yra burnos sveikatos profilaktikos taisyklė, kad vaikui iki 7-erių metų dantis dukart per dieną privalo valyti tėvai. Skandinavijos šalyse ši amžiaus riba dar aukštesnė – iki 10-ies metų. Lietuvoje daugelis tėvų to nežino, o jei žino – nemoka taisyklingai to atlikti.

„Mano nuomone, tokie dalykai turi būti privalomi, lygiai taip, kaip dabar kartą per metus privalomos pažymos apie vaiko dantų būklę. Turėtų būti įvesta tvarka, kad poliklinikos specialistas – nebūtinai gydytojas odontologas, tai gali būti ir burnos higienistas, padėjėjas ar kitas medicininis personalas – techniškai išmokytų tėvus, kaip vaikui valyti dantis. Turėtų būti reguliariai tikrinama, ar tėvai šią pareigą atlieka kokybiškai. Gydymo įstaiga turi būti atitinkamai finansuojama už šiuos profilaktinius vizitus, galbūt tuomet atsitrauktume nuo esamų katastrofiškų skaičių“, – svarsto R. Račienė.

V. Brukienė priduria, kad valstybės mastu turi būti stiprinamas burnos higienisto vaidmuo – bent vieną kartą per metus ikimokyklinio ar mokyklinio ugdymo įstaigoje apsilankęs specialistas turėtų priminti vaikams, kaip valyti dantis. Specialistės nuomone, idealu būtų, jei mokyklose būtų įdarbinami burnos higienistai, tačiau tokie sprendimai net nėra diskutuojami valstybiniu lygiu.

„Vienkartinis specialisto apsilankymas darželyje ar mokykloje nieko nereiškia. Turi vykti struktūriniai pokyčiai – esamų problemų neišspręs vien valstybė, vien tėvai ar vien odontologai, privalo veikti visi kartu. Pirmiausia išmokomi tėvai, vėliau ugdymo įstaigose vaikų dantų priežiūros įgūdžius reguliariai sustiprina burnos higienistas. Galiausiai gali įsijungti kontrolės mechanizmas – tarkime, jei vaikas kartą per metus nėra atvedamas profilaktinei apžiūrai arba matoma, kad jo dantų būklė blogėja, gali būti įtraukiamos vaikų teisių institucijos. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse negydyti, sugedę vaiko dantys yra traktuojami taip pat, kaip smurtas arba nepriežiūra“, – pabrėžia ekspertė.

Jaunesnė tėvų karta – sąmoningesnė

V. Brukienė ir R. Račienė pastebi, kad jaunesnė tėvų karta – jau kur kas atsakingesnė, kalbant apie vaikų dantų priežiūrą. Naujajai tėvų kartai, pasak specialisčių, rūpi daugelis dalykų – jie suvokia ir tai, kad burnos sveikata nėra atskira nuo viso organizmo. Šie tėvai vientisai žvelgia į emocinį ir fizinį vaiko vystymąsi, domisi naujovėmis ir prisiima atsakomybę. Į vaikų odontologus jie kreipiasi laikydami kūdikį ant rankų ir domėdamiesi, kaip prižiūrėti ką tik pradėjusius dygti dantis, kaip toliau maitinti vaiką.

„Bet egzistuoja ir antroji ar trečioji Lietuva, kuriems mūsų žinutės – lyg žirniai į sieną. Tarkime, patari pacientams mažinti saldumynų kiekį vaikams ar išvis jų neduoti, o jie atsako – ne, neįmanoma. Turėjau 17-metį pacientą, kuris neturi nė vieno sveiko danties. Jis nuoširdžiai prisipažino, kad dantų nevalo visiškai“, – apgailestauja R. Račienė.

Pasak vaikų odontologių, visiems tėvams būtina aiški sistema bei galimybė reguliariai pasitikrinti, ar vaiko burnos sveikata rūpinamasi pakankamai bei tinkamai.

„Galima būtų teigti, kad, siekiant proveržio burnos sveikatos profilaktikos srityje, kiekvienas asmuo turi nuveikti labai daug ir tuo pačiu metu – labai mažai: dukart per dieną kokybiškai išsivalyti dantis. Tai – viskas. Jei taip ir būtų elgiamasi, jei visi mokėtų tą daryti taisyklingai ir žinotų, kad vaikams iki 7-erių dantis privalo valyti suaugusieji, tuomet liktų daugiau valstybės lėšų įvairių vystymosi, sąkandžio sutrikimų, anomalijų taisymui. Tačiau mesti visas lėšas tam, kad būtų taisomos milijonai skylių, atsiradusių dėl ėduonies – pats neracionaliausias kelias. Deja, mes tvirtai juo toliau žingsniuojame“, – apibendrina V. Brukienė.

Kovo mėnesį, kai minima Pasaulinė burnos sveikatos diena, ypač daug dėmesio skiriama burnos sveikatai. Odontologijos specialistai primena, kad sveiki dantys padeda išsaugoti ir bendrą žmogaus sveikatą bei gerą savijautą.