Apie kai kuriuos organizmo refleksus net nesusimąstome, jie natūralūs ir įprasti. Pavyzdžiui, dažnam net nekyla klausimas, kodėl žiovaujame. Ką šiuo giliu įkvėpimu ir iškvėpimu mums nori „pasakyti“ organizmas?

Dalia VALENTIENĖ

Žiovauti žmogus pradeda dar motinos įsčiose, būdamas embrionu, ir nepraranda šio reflekso visą gyvenimą. Žiovauja ne tik žmonės, bet ir gyvūnai: katės, šunys, beždžionės, net žuvys. Medikų teigimu, žiovulys organizmui yra naudingas. „Žiovulys trunka vidutiniškai 6 sekundes. Šis refleksas priverčia plačiau išsižioti, giliai įkvėpti ir greitai iškvėpti.

Šio proceso metu į plaučius patenka daugiau oro, deguonis kraujagyslėmis pasiekia smegenis, tad jos geriau aprūpinamos deguonimi. Širdies veikla žiovulio metu gali padidėti net iki 30 proc., žiovaujant iš plaučių lengviau pašalinamas anglies dvideginis. Žiovulys naudingas ir todėl, kad atsipalaiduoja raumenys“, – teigia Alytaus poliklinikos šeimos gydytoja Vita Klingienė.

Kas sukelia žiovulį

Žmonės žiovulį supranta paprastai. Jeigu kas nusižiovavo, vadinasi, nori miego, yra pavargęs arba labai nuobodžiauja. Tyrimų duomenimis, žiovulys išties gali atsirasti dėl nuovargio, miego stokos, deguonies trūkumo patalpoje ir dėl nuobodulio.

Tada galvos smegenys pradeda stabdyti bet kokį jaudinimą, dėl to sulėtėja kai kurios organizmo funkcijos, net judesiai. Vargu ar teko kam nors matyti žmogų, kuris žiovautų intensyviai judėdamas. Bet sakyti, kad žiovulį sukelia vien tik tai, specialistų teigimu, būtų netikslu.

„Kokia pagrindinė žiovulio priežastis ir funkcija, mokslininkai negali atsakyti iki šiol. Pavyzdžiui, remiantis fiziologijos teorija, žiovulio atsiradimą buvo bandoma paaiškinti deguonies stygiumi. Mokslininkams rūpėjo atsakyti į klausimą, kodėl, nusižiovavus vienam žmogui, netrukus pradeda žiovauti ir kiti. Buvo daroma prielaida, kad patalpoje, kurioje yra daug žmonių, įkvepiamas didelis deguonies kiekis ir iškvepiama daug anglies dvideginio, tad ima trūkti oro. Tačiau šią teoriją tyrėjai paneigė, nes paaiškėjo, kad ir išvėdinus kambarį, įleidus gryno oro, kai kurie eksperimento dalyviai vis tiek nesiliovė žiovauti. Taigi kategoriškai teigti, kad žiovulį lemia smegenyse atsiradęs deguonies trūkumas, irgi negalime“, – sako gydytoja.

Kai kurie mokslininkai mano, kad žiovulys mažina smegenų temperatūrą.

„Teigiama, kad ji didėja dėl miego stokos, apdorojamos informacijos kiekio, kraujo temperatūros bei tėkmės greičio. Dėl smegenų temperatūros reguliavimo sutrikimų gali varginti migrena, galvos skausmai. Amerikos mokslininkai atliko tyrimą ir nustatė, kad eksperimente dalyvavę žmonės, kuriems ant kaktos buvo uždėtas šaltas kompresas, žiūrėdami įrašus su žiovaujančiais žmonėmis, žiovavo rečiau nei tie, kuriems buvo uždėti šilti kompresai arba neuždėta jokių. Todėl manoma, kad smegenims perkaitus žmogus tampa mieguistas, nedarbingas ir pradeda žiovauti“, – pasakoja medikė.

Dar viena žiovulio paskirtis, pasak gydytojos, – atpalaiduoti pavargusius raumenis. „Būtent todėl žmogus kartu su žiovuliu neretai ir rąžosi. Toks raumenų pramankštinimas kartu atvėsinant smegenis padeda išbudinti organizmą ir pasiruošti dienos veiklai: pažadinamos apsnūdusios smegenys ir išjudinami suglebę raumenys.

Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad žiovulys padeda įveikti įtampą ir stresą. Dažnai žmonės ima žiovauti, kai nervinasi prieš kokį nors svarbų įvykį, taip kartais nutinka sportininkams prieš startą. Jaudindamasis žmogus instinktyviai sulaiko kvėpavimą, todėl organizmas deguonies trūkumą stengiasi kompensuoti žiovaudamas ir taip tarsi ginasi nuo įtampos“, – teigia šeimos gydytoja V. Klingienė.

Kartais žiovulį naudinga sukelti dirbtinai. „Tai ypač pravartu skrendant lėktuvu. Žiovulys padeda atsikratyti nemalonaus ausų užgulimo, atsirandančio kylant ar leidžiantis lėktuvui. Kadangi ryklė specialiais kanalais susijungia su vidurine ausimi, žiovavimas padeda išlyginti slėgį ausyse, ir nemalonus pojūtis dingsta“, – aiškina medikė.

Žiovauti – užkrečiama?

Net 55 proc. žmonių ima žiovauti ne tik matydami žiovaujant kitą, bet ir žiovaujančiojo žmogaus įrašus bei nuotraukas, kartais net skaitymas apie žiovulį gali priversti nusižiovauti. „Tai vyksta dėl vadinamųjų veidrodinių neuronų, skatinančių žmogaus empatiją. 2011 m. Italijos mokslininkai atskleidė, kad žiovulio užkrečiamumas rodo žmonių emocinį artumą.

Atliekant eksperimentus, žiovuliu dažniau užsikrėsdavo žiovaujančiojo artimieji, giminaičiai, draugai. Tolimus pažįstamus jis paveikdavo rečiau, o visiškai nepažįstamus – labai retai“, – teigia pašnekovė. Beje, tyrimų metu paaiškėjo, kad jauni, iki 25 metų, žmonės, žiovuliu užsikrečia kur kas dažniau nei vyresni. Vadinasi, žmogui senstant, tikimybė užsikrėsti žiovuliu gerokai sumažėja.

Kaip atsikratyti žiovulio, jeigu jis užklupo ne laiku? Jei žiovulys užpuolė darbo metu (taip neretai nutinka tiems, kurie dirba sėdimą darbą), pravartu išbandyti keletą pratimų. Naudinga būtų šiek tiek pajudėti arba kurį laiką padirbėti stovint, bet, jeigu tokios galimybės nėra, reikėtų padėti rankas ant kelių, įtempti raumenis, stipriai suspausti kumščius ir keletą kartų giliai įkvėpti ir iškvėpti. Noras žiovauti turėtų praeiti.

Gali būti ir ligos požymis

Ilgai trunkantis, dažnai pasikartojantis žiovulys gali būti susijęs su įvairiomis ligomis. „Šis refleksas gali atsirasti dėl kraujagyslių reakcijų, pavyzdžiui, vadinamosios vazovagalinės reakcijos, kurią sukelia klajoklinis nervas. Vazovagalinė reakcija paprastai būna susijusi su širdies ligomis arba miego sutrikimais. Jeigu kamuoja dažnas žiovulys, vertėtų pasitarti su gydytoju, ar to priežastis nėra miego apnėja, širdies kraujagyslių ligos, padidėjęs ar sumažėjęs kraujospūdis. Žmonės, kurie serga epilepsija ar išsėtine skleroze, taip pat skundžiasi dažnesniu žiovavimu.

Įkyraus žiovulio priežastis gali būti ir galvos smegenų auglys, aortos aneurizma, kūno termoreguliacijos sutrikimai, arterijų trombozė ar galvos smegenų kamieno, kur yra kvėpavimo centras, pažeidimas. Be abejo, šias ligas lydi daugybė kitų simptomų, ir žiovulys jokiu būdu nėra pagrindinis.

Pernelyg dažnas žiovulys gali pasireikšti ir esant depresijai, padidėjus nervingumui, dėl kurio pakyla streso hormono kortizolio kiekis kraujyje. Be abejo, prieš ieškant specialistų pagalbos, pirmiausia reikėtų gerai išsimiegoti ir nustoti nervintis, o nesulaukus teigiamų pokyčių kreiptis į šeimos gydytoją“, – pataria V. Klingienė.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ