Sinoptikai, dažnai ir medikai primena, kad savo kūnu ne visada juntame tokį šaltį, kokį rodo termometrų stulpeliai. Gali būti, kad termometrai rodo 15 laipsnių šaltį, tačiau lauke jaučiamės taip, tarsi būtų –20 ar net daugiau.

Laimius STRAŽNICKAS

Termometrų rodmenys ir mūsų pojūčiai

Kodėl termometrais ne visada galima pasitikėti – neretai, pasikliovę vien jų rodmenimis, imame ir apsigauname – apsirengiame taip, kad iki peršalimo telieka vos vienas žingsnis? Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos klimatologė Viktorija Mačiulytė sako, jog svarbu atkreipti dėmesį į juntamąją temperatūrą, mat ji gali gerokai skirtis nuo tos, kurią rodo termometrų stulpeliai. Juntamąją temperatūrą paprastai lemia trys pagrindiniai veiksniai: oro temperatūra, oro drėgnis ir vėjo greitis. Termometrai mus informuoja apie oro temperatūrą, o juntamoji temperatūra parodo, kokį pojūtį žmogaus kūnui sukelia minėtų trijų veiksnių sąveika.

Kuo stipresnis vėjas pučia, tuo didesnį šaltį mūsų kūnas junta, taigi ir juntamoji temperatūra yra žemesnė. Taip yra todėl, kad vėjas nuo mūsų nupučia aplink mūsų nepridengtą odą ir drabužius susidariusią šilumą. O jeigu mūsų drabužiai – dar ir drėgni, juntamoji temperatūra bus dar žemesnė. Garuojant yra naudojama šiluma, todėl vėjas ne tik nupučia šilumą nuo kūno, bet ir labiau skatina garavimą.

Juntamosios temperatūros negalima išmatuoti jokiais termometrais. Apie ją galima spręsti pasitelkus meteorologines skaičiuokles. Antai remdamiesi interneto puslapyje meteo.lt rasta vėjo žvarbumo skaičiuokle galime sužinoti, kad lauke esant –20 laipsnių ir pučiant 2 m/s vėjui mūsų kūnas jus 26 laipsnių šaltį. O esant minėtai oro temperatūrai ir siaučiant 20 m/s vėjui jusime tokį šaltį, tarsi būtų –38 laipsniai. Tad, kaip jau minėta, kuo stipresnis vėjas, tuo žemesnė juntamoji temperatūra.
Beje, juntamoji temperatūra lemia tik mūsų savijautą, todėl neturi reikšmės negyviems objektams.

Drėgmė paaštrina pojūčius

Dažnas yra pastebėjęs, kad drėgną dieną juntame dar didesnį šaltį, o jei pliaupiant lietui mūsų drabužiai sušlampa, dėl šalčio tenka gerokai pakalenti dantimis. Net jeigu nuo lietaus apsisaugosime skėčiu, vėsią ir drėgną dieną mūsų drabužiai vis tiek sugeria daug drėgmės – arba iš mus supančios aplinkos, arba iš mūsų pačių kūnų. Tam tikras kiekis drėgmės iš mūsų drabužių dėl kūno šilumos išgaruoja. Šiuo atveju garavimas atlieka vėsinimo funkciją.

Šaltomis dienomis rengiamės šilčiau tam, kad mūsų drabužiai išlaikytų šiltą orą, susidarantį tarp kūno ir drabužių. Drabužiai ir sulaikyto oro sluoksnis apsaugo kūną nuo šilumos praradimo. Drabužiai tiesiog neleidžia kūnui atvėsti, nes sulaiko aplinkoje cirkuliuojančias šalto oro sroves. Kad ilgą laiką jaustumės šiltai, mūsų kūnas pirmiausia turi sušildyti minėtą oro sluoksnį.

Tačiau labai šaltą ir drėgną dieną šiame oro sluoksnyje atsiranda vandens molekulių. Jeigu lauke vyrauja drėgnas oras, vandens molekulės įsigeria ir į drabužius. O kai su kūnu besiliečiantys drabužiai yra drėgni, jis išeikvoja kur kas daugiau energijos drabužiams sušildyti. Dėl to juntamoji temperatūra atrodo žemesnė. Pagaliau dėl oro drėgnio ant kūno ar drabužiuose susikaupusi drėgmė leidžia kūno šilumai lengviau išgaruoti į aplinką.

Dar vienas dalykas, dėl ko drėgnos dienos atrodo vėsesnės, yra tas, kad jos dažniausiai būna ir apniukusios. Sausą ir saulėtą dieną kūną šiek tiek šildo ir saulės spinduliai, tačiau drėgnos dienos dažniausiai šykšti saulės, dėl to šilumos gauname mažiau.

Didelė drėgmė padidina juntamąją temperatūrą ir karštą dieną. Tvyrant karščiui žmogus stipriai prakaituoja. Prakaitavimas yra organizmo vėsinimosi mechanizmas. Esant žemam drėgmės lygiui prakaitas lengvai garuoja ir šitaip atvėsina mūsų kūną. Karštą ir drėgną dieną prakaitas garuoja kur kas sunkiau, dėl to sutrinka organizmo vėsinimosi procesas ir atrodo, kad yra karščiau, nei rodo termometrai. Todėl galima perkaisti.

Kai lauke šalta ir drėgna, kūnui nėra poreikio vėsintis, dėl to prakaituojame kur kas mažiau. Vėsią ir sausą dieną žemas drėgmės lygis neskatina kūno vėsintis taip intensyviai, kaip būna karštą ir sausą dieną.

Todėl ir žiemą, ir vasarą norint jaukiai jaustis svarbu atkreipti dėmesį į orų prognozėse nurodomą ne tik faktinę oro temperatūrą, bet ir juntamąją.

Pavojus sveikatai

Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja greitosios medicinos pagalbos paslaugoms organizuoti Vanda Pumputienė perspėja, kad ilgesnį laiką būti lauke esant žemai oro temperatūrai ir pučiant smarkiam vėjui gali būti pavojinga sveikatai ar net gyvybei. Dažniausios šalčio sukeliamos nelaimės – nušalimas ir hipotermija.

Pasak medikės, ne visi žmonės vienodai junta temperatūrą. Vyresnio amžiaus asmenims, kurių medžiagų apykaita yra lėtesnė ir organizmas gamina mažiau šilumos, visuomet būna šalta. Temperatūros svyravimams yra jautrūs ir maži vaikai, mat jų termoreguliacijos mechanizmas – nepakankamai išsivystęs.

V. Pumputienė primena, jog prieš einant į lauką pirmiausia būtina pasidomėti, koks vėjas pučia už lango. Jeigu jis – stiprus, aktyvios oro srovės kaipmat „nuplaus“ mūsų kūną ir atims iš mūsų šilumą, o jeigu prie to prisidės dar ir drėgmė, kūnas jus dar didesnį šaltį.

Šaltuoju metų laiku svarbu į lauką eiti ne tik tinkamai apsirengus, bet ir gerai pavalgius. Juk mūsų kūnas sutvarkytas taip, kad kiek šilumos jis pagamina, tiek jos ir atiduoda. O šilumą kūnas gamina iš maisto medžiagų. Tad iš ko jis ją gamins, jeigu į lauką eisime tuščiu skrandžiu? Esant ramybės būsenos organizmą šiluma aprūpina kepenys, o sportuojant, judant – raumenys.

Pasak V. Pumputienės, žiemą labiausiai tinka kaloringas, riebesnis, baltymingas maistas ir negalima laikytis jokių dietų. Mūsų tėvai ir protėviai anksčiau į miško darbus žiemą visuomet leisdavosi iš ryto pavalgę sriubos ir mėsos, įsidėję lašinių, duonos ir raugintų agurkų. Jie žinojo, kad sotus maistas suteiks daug kalorijų ir organizmas pagamins reikiamą kiekį šilumos, be to, geras rytinis valgis sustiprins imunitetą, užkirs kelią infekcinėms ligoms.

Itin svarbų vaidmenį vaidina ir medžiagos, iš kurių pagaminta mūsų apranga. Geriausiai šildo vilnoniai audiniai, jie gerai sugeria drėgmę. Tačiau tikrą meškos paslaugą padarys sintetinės medžiagos. Jos skatina drėgmės kaupimąsi, aktyvina šilumos spinduliavimo procesą ir sudaro sąlygas kūnui greičiau atvėsti. Būtina mūvėti pirštines ir apsaugoti galvą. Šaltu oru geriausiai tinka šilti batai storais padais. Jie neturi spausti pėdų. Geriausiai tiktų tokio dydžio avalynė, kad užsimovę šiltesnes kojines jaustumėmės laisvai ir patogiai. Tuomet kojos greitai neatšals.

Žmonės gerai daro, kai per šalčius stotelėje laukdami autobuso ar troleibuso daužo koja į koją, trina rankas. Jie šitaip apsaugo kūną nuo nušalimo. Tačiau visiškai kitaip reikėtų elgtis, kai kūnas nušąla. Esant pirmojo laipsnio nušalimui – kai susitraukia kraujagyslės, rankos pabąla ir atsiranda skausmas – pirmiausia reikėtų stengtis patekti į šiltą patalpą. Pabalusias rankas geriausia kišti į 40 laipsnių temperatūros vandenį. Tačiau jeigu nušalimas yra antrojo laipsnio (galūnės – pamėlusios, poodis – pažeistas, žmogus nebejunta skausmo), galūnių kišti į vandenį negalima. Atšilus ant kūno susidaro pūslių ir gali atsirasti žaizdelių. Jos atvers kelią infekcijai, o šią išgydyti bus labai sunku. Tokiu atveju reikia nušalusias kūno vietas uždengti steriliais tvarsčiais ir skubėti į gydymo įstaigą.

V. Pumputienė pabrėžia, kad itin atsargūs turėtų būti vyresnio amžiaus žmonės. Kai šalta ir slidu, tamsiuoju paros metu jiems geriau visai nekišti nosies į lauką. Neduokdie, ištiks insultas ar slystelėję susilaužys galūnę. Be to, parkritus tamsoje yra rizika peršalti. Juk gulint ant žemės vėjas dar labiau gairina kūną – skatina jį spinduliuoti šilumą ir taip atvėsina. Padėtį sunkina ir tai, kad gulėdamas ant žemės žmogus dalį šilumos atiduoda šaltai žemei, daug jos iškvėpuoja. Šitaip kūno temperatūra gali nukristi iki 35 laipsnių. Atšalus kūnui ima drebėti rankos, nes judantys raumenys stengiasi gaminti šilumą. Tačiau kūnui atvėsus iki 32 laipsnių prarandama orientacija.

Didžiulis rizikos veiksnys šaltuoju metų laiku – alkoholis. Jis plečia kraujagysles ir spartina šilumos atidavimo procesą. Todėl išgėręs žmogus gali greičiau nušalti rankas ar kojas ir prarasti orientaciją. Kartais žmonės alkoholio išgeria tam, kad jiems būtų šilčiau. Šitaip jie sau tik dar labiau pakenkia. Apsvaigusiam žmogui sulėtėja visos organizmo funkcijos, krinta kraujospūdis, ima labiau krešėti kraujas, sutrinka mikrocirkuliacija, nukenčia inkstų funkcija. Sušalusiam praradusiam orientaciją asmeniui įėjus į šiltą patalpą negalima duoti alkoholio – reikėtų jį bandyti sušildyti šilta arbata ar kava. Šilti skysčiai organizmui suteikia šilumos.

Neretai žmones iš pusiausvyros išmuša situacijos, kai tenka gelbėti į vandenį įkritusius asmenis. Šiuo atveju svarbiausias uždavinys – kuo greičiau nurengti šlapius drabužius (antraip kūnas netenka dukart daugiau šilumos) ir aprengti sausais drabužiais ar įvynioti į sausą audeklą. Jei tokio žmogaus sąmonė yra sutrikusi, jo negalima staigiai šildyti – trinti reikėtų labai atsargiai, nes tokie veiksmai gali sukelti mirtinai pavojingus širdies susitraukimus.

V. Pumputienė pasidžiaugė, kad šiemet su sušalusiais žmonėmis kol kas neteko susidurti. Tik klausimas, ar didelių šalčių dar nebuvo, ar žmonės tapo protingesni? Pašnekovė priminė, jog bendras kūno atšalimas gali užklupti ir esant pliusinei temperatūrai – jeigu žmogus ilgai pabus nešildomame (0–4 laipsnių) kambaryje. O jeigu kraujagyslėms susitraukus, kraujui sutirštėjus ištiks insultas, viskas gali baigtis tragiškai.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ