Žmonės dažnai bauginami pelėsiais – esą jie ne tik bjauroja mūsų namus, gadina maistą, bet ir susargdina... Kas iš tiesų yra tie pelėsiai ir kuo jie mums gali pakenkti? Į šiuos klausimus padės atsakyti mikologija – būtent taip vadinamas mokslas, tiriantis grybus.

Vitalijus BALKUS

Pavojingieji mažyliai

Manoma, kad egzistuoja apie 1,5 mln. rūšių mikroskopinių grybelių. Dauguma jų ne tik nepavojingi žmogui, bet ir yra svarbūs gyvybei Žemėje palaikyti (pvz., dalyvauja irimo procesuose). Tad galime drąsiai teigti, kad be pelėsių mūsų planetoje nebūtų ir gyvybės. Be to, žmonės jau seniai išmoko „prijaukinti“ kai kuriuos grybelius, todėl turime ne tik gardžių sūrių, bet ir reikalingų vaistų.

Tačiau pelėsiai gali ir susargdinti, kartais netgi numarinti. Pagal savo poveikį „blogieji“ pelėsiai skirstomi į alergizuojančius, patogeninius ir toksinius. Štai daugeliui mūsų žinomi ant maisto produktų augantys pelėjūnai (Penicillium) yra alergenai. Jų sporos, patekusios į viršutinius kvėpavimo takus, juos dirgina ir galiausiai tampa alerginės slogos priežastimi. Negalavimas – nemalonus. Tačiau tai – niekis, palyginti su pavojais, kylančiais susidūrus su kur kas agresyvesniais pelėsių šeimos nariais.

Štai juodaisiais liaudies praminti pelėsiai (kelios jų rūšys taip pavadintos dėl tamsios kolonijų spalvos) gali ne tik sukelti slogą ar astmos priepuolį. Mūsų voniose puikiai besijaučiantys Cladosporium genties pelėsiai pažeidžia odą ir dėl jų pražysta nagai. Tiesa, ir tai yra smulkmenos, palyginti su tuo, ką gali agresyviausių rūšių toksiniai juodieji pelėsiai. Taip pat dažnų mūsų įnamių Stachybotrys, itin mėgstančių drėgno popieriaus ar kartono sankaupas, sporos, patekusios į žmogaus organizmą, gali sukelti kosulį, slogą, karščiavimą, galvos skausmą, kraujavimą iš nosies. Jeigu teks nuolatos dirbti šiais pelėsiais užkrėstoje patalpoje, padariniai gali būti dar liūdnesni.

Mūsų organizmas sukurtas taip, kad sloga ar kosuliu jis pašalina pavojingus įsibrovėlius, tačiau jeigu jie ir toliau mus veikia, prasideda jų tikroji ardomoji veikla. Tokiu atveju agresyvių rūšių pelėsiai, manoma, gali tapti plaučių ligų priežastimi. Be to, yra tokių pavojingų pelėsių (pvz., labai drėgnoje žemėje gyvenantys lieliai (Fusarium), kurie gali paveikti ne tik odą, nagus ar plaučius, bet ir centrinę nervų sistemą. Tokiu pat poveikiu pasižymi ir mirtinai pavojingą apsinuodijimą galintys sukelti, dažniausiai ant grūdinių maisto produktų ar riešutų apsigyvenantys galveniai (Aspergillus). Pastarieji – ne tik itin pavojingi, bet ir ganėtinai klastingi. 1960 m. Didžiosios Britanijos fermose dėl nežinomos ligos krito daugiau kaip 100 tūkst. kalakutų. Paaiškėjo, kad kalakutai masiškai gaišo dėl aflatoksinais (galvenių išskiriamais nuodais) užterštų riešutų miltų. Tapo akivaizdu, kad mirtinas pavojus gresia ne tik paukščiams, bet ir žmonėms.

Aflatoksinai nužudo nebūtinai iš karto, be to, guodžia tai, kad net ir be laboratorijos tyrimų užterštus riešutus galima atskirti iš kartaus skonio. Jeigu tokių nusipirkote, meskite lauk be gailesčio arba pakaitinkite 120 laipsnių temperatūroje – tada grybeliai ir jų sporos žus.

Varome lauk

Bjaurioji pelėsių sukeltų negalavimų ypatybė ta, kad jų neatsikratysite nepašalinę pačių pelėsių iš savo aplinkos. Dera iš karto pasakyti, kad visiškai to pasiekti nepavyks: mikroskopiniai grybeliai – labai gyvybingi. Todėl tikslas turėtų būti atsikratyti pavojingų kolonijų ir sudaryti grybeliams daugintis netinkamas sąlygas.

Labiausiai nuo grybelių gali nukentėti kūdikiai, senyvi ar silpno imuniteto žmonės, todėl pirmiausia pasirūpinkite jais. Tačiau gausios pelėsių kolonijos vonioje ar drėgname rūsyje gali pakenkti ir sveikam žmogui.

Klysta tie, kurie darydami remontą mano, kad tereikia nutinkuoti pažeistą sieną ir problema išnyks. Anaiptol – tinku padengus antiseptikais neapdorotą sieną, ertmelėse kaip tik susidaro inkubatoriaus sąlygos pelėsiams veistis, tad anksčiau ar vėliau jie vėl atsidurs paviršiuje. Tada pašalinti juos bus dar sunkiau, ir paprastomis buitinėmis priemonėmis tikslo nepasieksite, o stiprūs fungicidai patys yra labai toksiški ir gyvenamojoje patalpoje nenaudotini. Todėl, jeigu jau darote remontą, ne tik pašalinkite pelėsiais nusėtą tinką, bet ir tinkamai apdorokite sieną specialiomis priemonėmis.

Taip pat klaidinga manyti, kad jei nėra specifinio kvapo, patalpoje nėra ir pelėsių. Jeigu sąlygos veistis grybeliams yra tinkamos, t. y. drėgmė – didesnė nei 68 proc., nėra tinkamos ventiliacijos, saulės spindulių nepatenka į patalpą ir yra pakankamai „maisto“, pvz., seno šlamšto rūsyje, didelė tikimybė, kad turite gausų būrį nepageidaujamų įnamių. Tiesiog ne visų rūšių pelėsiai skleidžia mums gerai žinomą kvapą. Jei norite būti visiškai ramūs dėl savo ir artimųjų saugumo, patariama apdoroti specialiomis priemonėmis visas drėgnas patalpas.

Itin svarbu imtis priemonių po vadinamosios komunalinės avarijos. Vandeniu aplieta patalpa, kurioje atliktas šiuolaikinis remontas, džiūsta ganėtinai prastai. Gipso kartonas, porėtos grindų dangos, plastikinės apdailos detalės – visa tai džiūsta daug lėčiau, nei dauginasi grybeliai. Jeigu patalpa aplieta smarkiai, tikimybė, kad po grindimis per 1–3 savaites susiformuos gausi pelėsių kolonija, yra beveik šimtaprocentinė. Kartais pakanka ir 5–7 dienų, kad drėgnoje patalpoje susiformuotų pavojingų pelėsių židinių.
Na, o dažniausiai nereikia net komunalinės avarijos, kad pelėsiai mūsų namuose jaustųsi komfortiškai. Vonios kambarys – ideali vieta, kurioje gali puikiai sugyventi net kelių pavojingų rūšių pelėsių kolonijos.

Actas, soda ir kitos liaudiškos priemonės

Šiuolaikinė chemijos pramonė siūlo daug priemonių, skirtų kovoti su pelėsiais. Tenka pripažinti, kad kartais tik jos gali išspręsti įsisenėjusią problemą, tačiau dažnai padeda ir nuo seno žinomi liaudiški kovos su pelėsiais būdai.

* Amoniako tirpalas. Jis puikiai įveikia pelėsius, apsigyvenusius ant kietų paviršių (keramikos, stiklo). Tereikia amoniaką praskiesti vandeniu santykiu 1:1 ir išpurškus palikti veikti 1,5–2 valandas. Vėliau būtinai nuplaukite tirpalu apdorotus paviršius, nes kad numarinti pelėsiai – nepavojingi, tėra mitas. Juos būtina pašalinti iš patalpos.
* Audinių baliklis. Priemonės, kuriose yra chloro, puikiai naikina ne tik pačius pelėsius, bet ir jų sporas. Tinka bet kokiems paviršiams, išskyrus plastikus, kuriuos chloras gali pažeisti. Tačiau nepamirškite, kad chloro junginiai sveikatos jums taip pat nepridės, tad šią priemonę naudokite tik tuomet, jei pelėsių nepavyksta sunaikinti kitaip. Vėliau gerai išplaukite ir išvėdinkite patalpą.
* Vandenilio peroksido tirpalas. Jis – netoksiškas ir ganėtinai efektyvus. Naudoti šią priemonę reikia panašiai kaip amoniako tirpalą.
* Geriamoji soda. Ji taip pat gali būti rimta pagalbininkė kovojant su grybeliais. Tirpalui paruošti reikia arbatinį šaukštelį sodos ištirpinti stiklinėje vandens. Juo taip pat purkškite pelėsių pažeistus paviršius.
* Maistinis actas. Tai daugeliui žinoma veiksminga priemonė nuo pelėsių, nors acto kvapas kai kam riečia nosį. Jeigu naudosite šią priemonę, prie jos kvapo teks priprasti, nes actas efektyvus tik tuomet, jei pažeisti paviršiai apdorojami ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Vėdinimas ir džiovinimas

Tai profilaktikos priemonės, neleidžiančios pelėsiams įsiveisti. Taupymas įrengiant vėdinimo sistemą galiausiai baigiasi pelėsiais vonioje ar rūsyje. Jeigu jau įrengėte prastą vėdinimo sistemą, tuomet apsiginkluokite oro džiovintuvu. Sumažinus oro drėgnį (optimalus – 50–55 proc.), pelėsiai nustos daugintis, o likusias drėgnas „saleles“ pakaks apdoroti minėtomis liaudiškomis priemonėmis. Tiesa, didelėse patalpose, pvz., rūsyje, net ir brangūs buitiniai oro džiovintuvai menkai padeda. Todėl įrengdami patalpas cokoliniame aukšte be geros ventiliacijos sistemos neišsiversite.