Kad oro gaivikliai gali pakenkti sveikatai – anokia paslaptis. Tačiau žmogus yra toks, kad malonumas „čia ir dabar“ jam dažnai būna svarbesnis nei tolima perspektyva už malonumą susimokėti sveikata. Be to, mūsų įpročiai net ir saugų produktą gali paversti tikrų tikriausiu cheminiu ginklu.

Vitalijus BALKUS

Nuodingasis kokteilis

Nesvarbu, kuo kvepia jūsų oro gaiviklis. Citrinų, mėtų, laukų gėlių ar, tarkime, jūros gaivos aromatas – tai ne kas kitas, kaip sintetinės kvapiosios medžiagos. Maža to, gaminant kvapą ilgai išlaikantį, lengvai purškiamą ir mikroorganizmams vystytis nepalankų produktą naudojama papildomų medžiagų, taigi jos taip pat pasklinda po jūsų buto ar biuro orą. Gerai, jei tai – etanolis ir jis dirgins tik nosies gleivinę. Tačiau oro gaivikliuose galima aptikti ir enzolio, dichlorbenzeno, naftalino, fenolio, formaldehido bei daug kitų ne pačių maloniausių priedų. Technologiškai juos naudoti būtina.

Pavyzdžiui, jei gaiviklyje nebūtų konservuojamųjų medžiagų, jis taptų puikia terpe bakterijoms ar pelėsiams daugintis. Todėl jeigu aptikote gaiviklį esą be konservantų ar dezinfekuojamųjų medžiagų, žinokite, kad tai – apgaulė. Išimtys – eterinio aliejaus pagrindu gaminamos priemonės, tačiau didžiojoje prekyboje vargu ar jų rasite. Be to, tokių priemonių galiojimo laikas gerokai trumpesnis nei įprastų purškiamuosiuose flakonėliuose esančių sintetinių gaiviklių.

Kaip gali pakenkti oro gaivikliuose esančios pavojingosios medžiagos? Specialistai teigia, kad pasaulyje kasmet miršta apie 40 tūkst. žmonių, kurių ligų priežastimi tapo jų gyvenamųjų patalpų oro tarša. Tiesa, į šią statistiką įeina ir pelėsių sporų sukeltos ligos, ir lėtiniai apsinuodijimai anglies dvideginiu, ir mirtys dėl kitų su oro gaivikliais tiesiogiai nesusijusių priežasčių, nors pastarieji taip pat minimi kaip potencialus rizikos veiksnys.

Daugiau aiškumo suteikia tiksliniai tyrimai. Štai Jungtinių Amerikos Valstijų Emorio universiteto mokslininkai, atlikę tyrimus, nustatė, kad oro gaiviklių naudojimas keliskart didina alerginių ligų riziką. Maža to, dauguma chroniškai sloguojančių, nuolatos čiaudinčių ir kitaip „lengvu peršalimu“ besiskundžiančių žmonių net nesusimąsto, kad iš tiesų jų negalavimus sukelia oro gaivikliai. Dar vienas specializuotas astmos priežasčių tyrimas parodė, kad yra pagrindo manyti, jog dažnas, gausus ir netaisyklingas oro gaiviklių naudojimas kas šeštam vartotojui kelia rimtą astmos riziką.

[cente][/center]
Naudodami oro gaiviklius be saiko, galime prisidaryti žalos sveikatai.

Kaip sumažinti riziką?

Visi chemijos produktai yra tikrinami dėl galimų pavojų sveikatai, tad tikimybė nusipirkti tikrą nuodą – menka, nebent jūs siunčiatės oro gaiviklių tiesiai iš Pietryčių Azijos, kur veikia šimtai gamyklėlių, gaminančių nežinia kokios sudėties „egzotinius“ produktus, kurie netgi gali būti pažymėti kaip ekologiški. Daugiausia žalos padarome mes patys, naudodami oro gaiviklius be saiko ir net nesusimąstydami, kad tai – į organizmą lengvai prasiskverbiantis cheminių medžiagų kokteilis.

Akivaizdu, kad nesant būtinybei oro kvepinti nereikia. Vėdinimas – geriausias būdas pašalinti ne tik nemalonius kvapus, bet ir namų ore esančius teršalus. Maža to, net ir papurškus oro gaiviklio rekomenduojama išvėdinti patalpą.

Taip pat visiškai akivaizdu, kad smulkias aerozolio daleles purškiantys flakonėliai yra kur kas pavojingesni nei želės pavidalo net ir visiškai sintetiniai aromatizatoriai. Be abejo, dar geriau, jei kvapo šaltinis yra natūralūs eteriniai aliejai. Tokių kvėpiklių galite pasigaminti ir patys tiesiog maišydami aliejus su paprastu virintu vandeniu. Kvapą patalpoje pagerins ir keli lašai eterinio aliejaus, įlašinto į dulkių siurblio oro išpūtimo angą. Tik, be abejo, visais atvejais reikia prisiminti, kad savos gamybos oro gaivikliai negali būti naudojami taip ilgai kaip pramoniniai, todėl pasigaminkite tiek, kad galėtumėte išpurkšti per porą kartų. Be to, nepamirškite, jog kai kurie žmonės gali būti alergiški vienai ar kitai, nors ir visiškai natūraliai, medžiagai, todėl jeigu juntate nemalonius simptomus, pakeiskite naudojamą aliejų kitokiu.

Ko tikrai nereikia daryti – tai deginti aliejų ir jais sumirkytų smilkalų. Jokios naudos iš to nebus, o žala – akivaizdi. Smilkalų dūmai yra toksiškesni nei automobilių išmetamosios dujos, o nuolatinis smilkalų naudojimas prilygsta pasyviam rūkymui.

Danijos valstybinio serumų instituto mokslininkai 2001 metais paskelbė didelės apimties plaučių vėžio tyrimų ataskaitą. Joje buvo aprašytas būtent smilkalų poveikis plaučių vėžio atsiradimui. Tyrime dalyvavo net 61 tūkst. Singapūre gyvenančių etninių kinų, kurie tradiciškai naudoja smilkalus. Tyrimo laikotarpiu buvo nustatyti 861 plaučių vėžio ir 325 viršutinių kvėpavimo takų navikų atvejai. Išanalizavus visus rizikos veiksnius (statistinis tyrimo tikslumas – 99,6 proc.) tapo akivaizdu, kad smilkalų mėgėjai dukart labiau rizikuoja susirgti plaučių vėžiu nei tie, kurie šių aromatizatorių nenaudoja.

Vertėtų nepamiršti ir liaudiškų būdų naikinti nemalonius kvapus. Tiesa, ir čia galima rasti labai abejotinų. Vienas iš tokių – degtukų deginimas patalpoje, kur karaliai pėsti vaikšto. Tikėtina, kad smarvė tikrai dingsta, tačiau patys degimo produktai sveikatos nepridės. Tad jeigu jau tokį būdą pasitelksite, darykite tai nebent namelyje su širdele, stovinčiame sodyboje. O štai paviršių plovimas actu, soda ar citrinų rūgštimi – puikus ir visiškai nekenksmingas būdas pašalinti bet kokį nemalonų kvapą.

Taigi švara ir tinkama ventiliacija – puikios priemonės, kurios padės pamiršti dirbtinius kvapus.