Turbūt visi esame patyrę, kas yra čiaudulys. Jeigu kažkas kutena nosį, nusičiaudi ir lengviau pasidaro. Ką reiškia šis organizmo refleksas? Kuo jis naudingas ar kenksmingas žmogui? Ar deramai elgiasi tie, kurie užspaudžia nosį bandydami sulaikyti čiaudulį?

Dalia VALENTIENĖ

Senovėje čiaudėjimas buvo didelė paslaptis. Šio organizmo reflekso niekas nesugebėjo paaiškinti, todėl buvo sukurta daug legendų. Iš čiaudėjimo senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje bandydavo spėti apie žmogaus laimę. Jeigu žmogus nusičiaudėdavo į dešinę, sakydavo, kad jis bus laimingas, jei į kairę – nelaimingas. Laimingąjį romėnai pasveikindavo surikdami: „Tegul Jupiteris būna su tavimi!“ Senieji flamandai manė, kad pokalbio metu čiaudulys patvirtina, jog visa, apie ką buvo kalbėta, yra tiesa ir verta pašnekovu tikėti.

Viduramžiais, siautėjant maro epidemijai, nusičiaudėjimas galėjo kainuoti gyvybę. Teigiama, kad buvo išleistas įsakymas, griežtai draudžiantis čiaudėti, nes čiaudintysis buvo laikomas pavojingu maro epidemijos skleidėju, sėjančiu mirtį.

XIX amžiaus Anglijoje čiaudulys buvo ypač sureikšmintas ir apipintas magiškomis pranašystėmis. Pavyzdžiui, jei čiaudi pirmadienį – lauk nelaimės, jei antradienį – pabučiuosi nepažįstamąjį. Nusičiaudėjęs trečiadienį, gausi laišką. Ketvirtadienio čiaudulys žadėdavo ką nors gero, penktadienio – sielvartą ar bėdą. Šeštadienio čiaudulys reiškė kelionę. Sekmadienio čiaudulys įspėdavo apie nesėkmingą ateinančią savaitę – sakydavo, kad velnias gali pakišti koją.

Kokia tikroji čiaudėjimo funkcija?

Sloguodamas žmogus neretai čiaudi ir, kai jam palinkima sveikatos, kartais stebisi, kokia gi sveikata, jeigu kamuoja liga. Vis dėlto medikai tvirtina, kad čiaudėti sveika, nes taip pašalinami į nosį patekę virusai, dulkės, bakterijos, todėl dažnai šie ligų sukėlėjai nespėja įsisiautėti, o jei susergame peršalę, greičiau pasveikstame.

„Čiaudulys yra gynybinė, apsauginė organizmo reakcija, kitaip sakant, tai automatiškas organizmo atsakas į kokį nors dirgiklį. Čiaudėjimo procesas vyksta nedalyvaujant žmogaus sąmonei. Jo tikslas – pašalinti svetimkūnį iš viršutinių kvėpavimo takų. Prieš čiaudėdamas žmogus stipriai įkvepia oro, kad būtų galima su didesne jėga tą svetimkūnį pašalinti. Fiziologiškai organizmas „surėdytas“ taip, kad patekęs į kvėpavimo takus, ant nosies ir nosiaryklės gleivinės svetimkūnis dirgina nervų galūnėles, jos siunčia signalą į smegenis, o smegenys perduoda informaciją ir lemia tam tikras organizmo reakcijas, kad būtų tas svetimkūnis pašalintas. Visas šis procesas yra skirtas žmogaus organizmui apsaugoti“, – teigia Antakalnio poliklinikos šeimos gydytoja Rasa Terbetienė.

Pasak gydytojos, svetimkūniai gali būti įvairios dulkės, žiedadulkės, virusai, bakterijos ir kiti mikroorganizmai, taip pat kokios nors lakios cheminės medžiagos, kai žmogus dirba su įvairiais lakais, dažais, medienos dulkėmis. Dėl šių priežasčių čiaudulys gali pasireikšti kirpėjams, dailininkams, staliams, dažytojams ir kitų specialybių atstovams.

Čiaudint kvėpavimo sistema atsinaujina, nosies ertmėje atkuriama tinkama terpė, nosies gleivinėje esantys vadinamieji jutikliai netrukdomi vėl gali tirti įkvepiamas daleles.

Ligos, galinčios sukelti čiaudulį

Dažniausiai čiaudima susirgus virusinėmis infekcinėmis viršutinių kvėpavimo takų ligomis, kai žmogus pradeda sloguoti. Tačiau sloga gali būti ir kitokios kilmės, pavyzdžiui, vazomotorinė. Ji gali atsirasti esant dažnam stresui ar dažniems temperatūros svyravimams.

Čiaudėjimo refleksas būdingas ir sergantiesiems alergija. Jei pastebėjote, kad čiaudulys ir sloga atsiranda vis tuo pačiu metų laiku, pavyzdžiui, kai ore sklando tam tikrų augalų žiedadulkės, galima įtarti šienligę. Čiaudulį gali sukelti ir kiti alergenai: pelėsiai, namų dulkės, erkutės, pūkai, plunksnos, tabakas, šunų ar kačių plaukai. Tada negydoma sloga ir čiaudulys gali kamuoti ištisus metus. Čiaudulio priežastis gali būti ir lėtinis rinitas ar pernelyg sausa nosies gleivinė. Kai kurios moterys čiaudi, kai pešiojami antakiai. Taip yra dėl to, kad antakių srityje yra nervų galūnėlių, sukeliančių šį refleksą.

Čiaudulį gali lemti ir psichologinės priežastys. Stresas, baimė, liūdesys ir kitos emocijos gali sukelti šį refleksą. Čiaudulys – tarsi atsakas į psichologinį stimulą, jo metu bandoma atkurti pusiausvyrą nosies ertmėje. Stiprios emocijos gali stimuliuoti nosies membranų susitraukimą, o čiaudint jų būklė normalizuojama.

Žmogus gali čiaudėti ir vieną, ir daugiau kartų. Tai priklauso nuo to, kaip stipriai dirginama gleivinė ir kiek kvėpavimo takuose yra dirgiklių. Jei čiaudulys kartojasi labai dažnai, vertėtų sunerimti ir pasikonsultuoti su gydytoju.

Kalta ir ryški šviesa?

Retais atvejais čiaudulį gali sukelti šviesa. Kai kurie žmonės, patekę iš tamsos į akinamą šviesą, ar tai būtų saulės šviesa, ar dirbtinės šviesos šaltinis, ima čiaudėti. Nors šviesa, pasak medikės, dirgina akių tinklainę, suveikia ir čiaudėjimo refleksas. Jis vadinamas fotiniu.

Čiaudulys, sukeliamas ryškios šviesos, dažniausiai – saulės, kankina 18–35 proc. pasaulio gyventojų. Mokslininkai susidomėjo, kodėl taip nutinka. Maždaug prieš pusę amžiaus tyrimus atliko vienas prancūzų oftalmologas. Jį šis refleksas sudomino tada, kai jis pastebėjo, kad kai kurie pacientai pradeda čiaudėti, kai jiems į akis imama šviesti oftalmoskopu. Paskui čiaudėti liaujamasi. Vėliau šį fenomeną nagrinėję neurologai atskleidė daugiau. Jų teigimu, dėl saulės šviesos paprastai čiaudima tiek kartų, kiek yra lemta genetiškai. Dažniausiai – 2 ar 3 kartus. Refleksą lemiantis genas yra įsitaisęs vienoje iš chromosomų, nesusijusių su lytimi. Taigi šį geną užtenka paveldėti iš vieno tėvų, kad jis būtų aktyvus. Tyrimai parodė, kad šį refleksą sukelia ne tam tikras šviesos spindulių ilgis, o tiesiog šviesos intensyvumo pokyčiai. Manoma, kad tada, kai stipri šviesa priverčia akių vyzdžius susitraukti, netiesiogiai sukeliamas perteklinis skysčių susidarymas nosies membranose. Būtent tai priverčia žmogų nusičiaudėti.

Ar verta čiaudulį slopinti?

„Jeigu žmogus serga infekcine kvėpavimo takų liga, čiaudulio slopinti nereikėtų, nes tai, kaip minėjau, yra apsauginė organizmo reakcija. Čiaudulys padeda įveikti peršalimą. Tačiau jeigu jis pernelyg įsisiautėja, trukdo aplinkiniams ir pačiam žmogui, tarkim, asmuo dalyvauja paskaitoje ar svarbiame susitikime, suprantama, kad jį reikėtų prislopinti“, – teigia gydytoja R. Terbetienė.

Slopinti čiaudulį žmonės bando įvairiai. Vieni užspaudžia nosį pirštais, kiti stipriai prispaudžia liežuvį prie gomurio, dar kiti, norėdami sustabdyti artėjantį čiaudulį, greitai įkvepia per burną ir iškvepia per nosį. Tačiau, užspaudus nosį, joje padidėja bandančio išsiveržti oro spaudimas. Tai gali sukelti rimtų bėdų. Medicininėje literatūroje minimi atvejai, tegul ir reti, kai stiprų čiaudulį sulaikę žmonės apkurto, rašoma apie pagrindinės arterijos plyšimą, kraujo krešulius smegenyse ir persileidimą.

Nors gydytojai nerekomenduoja čiaudulio sulaikyti, jie sako, kad visgi svarbu čiaudint užsidengti burną, nes į aplinką išleidžiama ne tik oro srovė, bet ir bakterijos ar virusai. „Čiaudint į aplinką patenka seilių ir sekreto lašelių, ir jie paskleidžiami gana plačiai. Kartu su lašeliais į aplinką patenka ir tai, kas yra nosies gleivinėje ar nosiaryklės ertmėje. Tai gali būti ir virusai, ir bakterijos, ir kiti mikroorganizmai.

Suprantama, kad sergantis žmogus, kokios nors infekcijos nešiotojas, gali užkrėsti ir netoliese esančius kitus žmones. Todėl čiaudint reikia užsidengti burną arba nosine, arba ranka, po to, laikantis higienos taisyklių, derėtų rankas nusiplauti“, – aiškina gydytoja.
Manoma, kad greitis, kuriuo iš kvėpavimo takų išvejami svetimkūniai, gali svyruoti nuo 100 iki 150 km per valandą. Teigiama, kad jauni žmonės čiaudi stipriau nei seni, o vyrai – stipriau nei moterys.

Įdomu

* Žmonės niekada nečiaudi miegodami. Neįmanoma čiaudėti ir atsimerkus, tačiau tiksliai nežinoma, kodėl. Vieni mano, kad tai – natūralus akių refleksas į aplinkoje pasklidusias daleles. Kiti teigia, kad tai priklauso nuo veido raumenų išsidėstymo.
* Čiaudi ir gyvūnai. Manoma, kad daugiausia čiaudintis gyvūnas – iguana. Taip ji pašalina perteklines druskas.