Vis daugiau sužinome apie įvairius cheminius priedus maisto produktuose. Atrodytų, sukti galvą dėl to, ką vilkime, būtų jau per daug. Vis dėlto ant mūsų kūno kartu su drabužiais nugula nemažai „chemijos“, tarp kurios - net ir liūdną šlovę dėl savo kancerogeninio poveikio pelnęs formaldehidas.

Vitalijus BALKUS

XVIII a. pabaigoje Europos aukštuomenė pamėgo žalios spalvos aprangą. Tik štai patvaraus ir lengvai gaminamo žalio audinių dažiklio nebuvo. Gamtinės kilmės dažai nesuteikdavo spalvai sodrumo, ji išeidavo greičiau žalsva nei žalia, o mineraliniai dažai dar nebuvo naudojami masiškai. Tuomet pramonė pasitelkė mokslininkus, ir 1770 m. chemikas Karlas Vilhelmas Šelė Europos ponioms ir ponams padovanojo kone idealų žalią dažiklį, kuris tapo žinomas Paryžiaus žaliojo pavadinimu. Nepaprastai universalus ir stabilus dažiklis imtas naudoti ne tik audiniams dažyti, bet net ir maistui puošti bei vaikų žaislams gražinti.

Kodėl šią istoriją prisimename šiandien? Atsakymas – paprastas: Paryžiaus žaliasis buvo gaminamas su arsenu – mirtinu nuodu. Kai kuriuose anų laikų juvelyriniuose dirbiniuose (gaminant juos taip pat buvo naudojamas minėtas dažiklis) esančio arseno pakaktų nužudyti 20 žmonių. Tačiau net ir žvelgdami iš XXI a. aukštumų negalime tvirtai teigti, kad šiandien šalia mūsų visai nėra pavojų, tokių kaip arsenas ar vos prieš 100 metų skrybėlių gamybai naudotas gyvsidabris.

Marškinėliams – 150 g „chemijos“

Apskaičiuota, kad vieniems medvilniniams marškinėliams pagaminti reikia apie 150 g įvairių cheminių medžiagų – nuo pesticidų, naudojamų auginant vilnamedžius, iki chemikalų, leidžiančių apsaugoti gaminius nuo pelėsių transportavimo ir sandėliavimo metu. Beje, kad pelėsiai nesunaikintų jau pasiūtų drabužių, kaip apsauginė priemonė kartais naudojamas ne kas kitas, o liūdną šlovę dėl savo kancerogeninio poveikio pelnęs formaldehidas. Vien dažiklių tekstilės pramonėje naudojama daugiau kaip 8 tūkst.

Ilgą laiką buvo manoma, kad rizikos veiksniu reikia laikyti tik dažiklius, nes esą tik jie išlieka visą drabužio dėvėjimo laiką. Perkūnas iš giedro dangaus trenkė aplinkosaugininkams pradėjus didelio masto tyrimus, kuriuos 2014 m. vainikavo ataskaita „Trumpas pasakojimas apie pabaisas jūsų spintoje“. Pasiekus galutinį tyrimo etapą, 2013 m. gegužę ir birželį 25 pasaulio šalyse parduotuvėse, priklausančiose garsiems prekių ženklams, buvo nupirkti 82 vaikams skirti drabužiai. Vėliau jie padedant Ekseterio universitetui buvo paskirstyti akredituotoms laboratorijoms. Visi drabužiai buvo tiriami dėl nonilfenolio etoksilatų, kai kurie – dėl ftalatų, alavo junginių, stibio. Nors buvo tirta vaikiška apranga, nebuvo jokio skirtumo tarp jos ir saugusiesiems skirtų drabužių taršos.

Kad būtų galima lengviau suprasti, kodėl ši išvada kelia nerimą, pažvelkime į analogiškus 2011 m. tyrimų, atliktų su suaugusiesiems skirta apranga, rezultatus. Tuomet pavojinga teršalų koncentracija buvo nustatyta daugelio gerai žinomų gamintojų produktuose.

Tiesa, praėjus vos savaitei po rezultatų paskelbimo kompanijos įsipareigojo ne tik sumažinti „chemijos“ kiekį gaminiuose, bet ir pasirūpinti, kad kuo mažiau teršalų patektų į aplinką gamybos metu. Tačiau jei jau „kilmingų“ prekių gamintojai ne visuomet pateikia vartotojams saugius gaminius, tai ko galime tikėtis iš Kinijos pogrindiniuose cechuose siuvamų drabužių, maža to, siuvamų iš nelegaliai pagamintų audinių?
Vis dėlto ekologų pastangos nebuvo bevaisės ir šiuo metu daugelis pasaulinių gamintojų jau turi savo cheminės taršos mažinimo gaminiuose programas. Tik toli gražu ne viskas yra gamintojų rankose.

„Chemizuojama“ jau laukuose

Sintetiniai ar medvilniniai drabužiai? Šis klausimas kyla daugeliui, ypač renkant apdarus vaikams. Ir nors esame įpratę, kad medvilnė – tai natūralu, saugu ir patogu, tai yra tiesa, jei kalbame apie kokybišką produktą. Prabilus apie žemės ūkyje naudojamų chemikalų likučių keliamą pavojų buvo įdėmiau panagrinėtas pats šiuolaikinis vilnamedžių auginimo procesas.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2,4 proc. pasaulio dirbamosios žemės užimantiems vilnamedžių plotams apsaugoti reikia 24 proc. pasaulyje naudojamų pesticidų. Vien dėl tiesioginio sąlyčio su pesticidais kasmet nukenčia daugiau kaip milijonas žmonių, o apie 22 tūkst. miršta. Apie agrochemijos (herbicidų, pesticidų, trąšų) naudojimo mastą galima spręsti ir iš to, kad net 40 proc. medvilnės savikainos sudaro lėšos, išleistos chemikalams pirkti. Be abejo, naudodami net ir stipriai užterštą pluoštą, rizikuojame kur kas mažiau nei su šiais nuodais dirbantis kinų ar indų valstietis. Tačiau renkantis medvilnės gaminius vertėtų atsižvelgti į jų kilmę ir, jei yra informacijos, į vilnamedžių auginimo būdą. Be abejo, daugelis nesame tokie turtingi, kad pirktume vien ekologiško pluošto drabužius, bet bent jau apatiniam trikotažui geriau būtų kiek paišlaidauti.

Genetiškai modifikuota medvilnė neišgelbėjo

Išsigelbėjimu netapo ir genetiškai modifikuotos medvilnės atsiradimas. Sukūrus pagrindiniams kenkėjams atsparius augalus buvo tikimasi kartu sumažinti insekticidų naudojimą. Tačiau gamta yra kur kas gudresnė, nei manė genetikai, – išnykus vieniems kenkėjams, ėmė stiprėti tie, kuriuos pirmieji užgoždavo. 2008 m. „International Journal of Biotechnology“ paskelbė, kad dėl netipinių kenkėjų naikinimo problemos genetiškai modifikuotų vilnamedžių pasėliams reikia 26 proc. daugiau pesticidų, nei jų reikėjo užauginti įprastiems vilnamedžiams.

Tačiau tikra katastrofa ištiko Indiją, kur genetiškai modifikuotų vilnamedžių plotai, pastaraisiais duomenimis, siekia net 95 proc. 2014 ir 2015 m. netipiniai kenkėjai sunaikino vilnamedžių derlių net keliuose rajonuose. Ir tai atsitiko nepaisant milžiniško kiekio pesticidų (pvz., Vidarbos provincijoje atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vos per kelerius metus insekticidų naudojimas išaugo 13 kartų), kuriuos ūkininkai buvo priversti pilti savo laukuose.

Ar reikia pradėti bijoti pirkti medvilninius drabužius? Tikrai ne, nes, mūsų laimei, daugelio stambiųjų aprangos gamintojų esame priskirti prie Vakarų vartotojų ir mums tiekiamos prekės yra kiek aukštesnių kokybės standartų nei identiškos prekės pačioje Kinijoje ar Indijoje. Susirūpinti vertėtų tiems, kurie pamėgo apsipirkti Azijos šalių interneto parduotuvėse. Pernelyg žema medvilninių drabužių kaina gali būti nuoroda į tai, kad žaliava, iš kurios jie pagaminti, netiko nė vienam stambesniam gamintojui.

Beje, vis dažniau pasigirsta raginimų rinktis ne šiaip natūralaus pluošto aprangą, o pagamintą iš mažiau „chemizuotų“ kultūrų, tokių kaip linai ar pluoštinės kanapės.

Naujus drabužius – vėdinti ir skalbti

Pirmoji ir visuotinai daroma klaida – rengtis ką tik nusipirktus drabužius. Juk juose gali būti sandėliuojant naudojamos „chemijos“, formaldehido likučių. Striukės ar paltai dar nėra tokie pavojingi, o štai tiesiogiai su kūnu besiliečiantys ir su mūsų prakaitu sąveikaujantys drabužiai gali mus nemaloniai apdovanoti šių nuodų doze. Be to, skalbiant drabužius pašalinamos su audiniu nesukibusios dažiklio dalelės, galinčios ne tik dirginti odą, bet ir kartu su mikroskopinėmis pluošto dulkėmis nukeliauti tiesiai į plaučius.

Sveikatos neprideda ir kvapiosios medžiagos, naudojamos ilgiau gulėjusių ar dažais pernelyg stipriai atsiduodančių drabužių kvapui paslėpti. Didžiausia bėda ta, kad jos ne tik gali tapti alergijos priežastimi, bet ir yra naudojamos kartu su ftalatais, skirtais kuo ilgiau išsaugoti kvapui. Nustatyta, kad ftalatai trikdo endokrininės sistemos veiklą, mažina spermatozoidų gamybą, prisideda prie vaikų nutukimo. Tiesa, ši problema yra kur kas rimtesnė, pvz., vienkartinių pakuočių gamybos srityje, tačiau žinodami, kad nuodingos medžiagos pasižymi savybe kauptis, nepatingėkime apsisaugoti nuo santykinai nedidelės, tačiau garantuotos jų dozės. Beje, dėl tos pačios priežasties nėra gerai naudoti skalbiklius su kvapiosiomis medžiagomis drabužius skalbiant.

Kaip jau minėjome, pramonėje naudojami keli tūkstančiai dažiklių ir visų jų savybių dažniausiai nežino net patys gamintojai. Tad jei esate alergiški, sergate astma ar perkate drabužius mažam vaikui, juo labiau – kūdikiui, rimtai pagalvokite, ar pernelyg ryškūs apdarai vėliau netaps problemų šaltiniu. Na, o jei nupirktas drabužis nuolatos dažo, tuomet net ir sveikam suaugusiam žmogui tokio geriau nedėvėti.