COVID-19 paveikė visas pasaulio šalis. Tačiau šio poveikio mastas įvairiose šalyse labai skyrėsi. Kodėl vienose pandemija nusinešė mažiau gyvybių nei kitose? Tyrėjų manymu, iki išrandant vakcinas, šiuos skirtumus iš esmės lėmė vyriausybių reakcijos į COVID-19 plitimą ir priemonės, kurių jos ėmėsi.

Ramutė ŠULČIENĖ

Atrodo, kad šią pandemiją baigiame įveikti. „Vis dėlto virusas ir COVID-19 nedingo“, – atkreipia dėmesį Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Razmuvienė. Tai, pasak specialistės, rodo Lietuvos statistikos departamento kasdien skelbiama su COVID-19 susijusi statistika. Nuo šių metų rugsėjo pradžios 14 dienų tenkantis naujų atvejų skaičius buvo kiek sumažėjęs ir kelias savaites laikėsi ties 400 atvejų riba. Lėtai kilti jis pradėjo maždaug rugsėjo viduryje ir šiuo metu siekia jau 600 atvejų 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Nors sergamumas auga, mirčių, laimei, sparčiai nedaugėja. Neabejojama, kad vakcinos nuo COVID-19 tebegelbsti milijonus žmonių gyvybių visame pasaulyje. Paskaičiuota, jog vien per pirmuosius naudojimo metus vakcinos nuo mirties apsaugojo apie 20 mln. žmonių. Tačiau taip buvo ne visada – iki išrandant efektyvias priemones suvaldyti pasaulį užklupusią ligą, valstybės, gelbėdamos savo gyventojus, sukosi, kaip išmanė. Daugelio atsakas buvo greitas ir gana griežtas, paskelbti masiniai karantinai, kai kur apribotas žmonių judėjimas. Kitose šalyse stengtasi apsiriboti rekomendacijomis dirbti iš namų, nesusitikti su draugais, viešose vietose dėvėti medicinines kaukes, respiratorius.

Nežinia skatino reaguoti greitai

Didžiosios Britanijos Oksfordo universiteto mokslininkai dar 2020 m. nutarė nuosekliai stebėti ir palyginti priemones, kurių imasi įvairių šalių vyriausybės, siekdamos suvaldyti COVID-19 protrūkį. Sistema „Oxford COVID-19 Government Response Tracker“, sutrumpintai vadinama OxCGRT, 180-yje šalių rinko viešai prieinamą informaciją pagal devynis kriterijus, pavyzdžiui, ar šalis uždarė mokyklas, atšaukė viešus renginius, vykdė vidaus judėjimo ribojimus, tarptautinių kelionių kontrolę ir pan. Remdamiesi šiais kriterijais, tyrėjai sudarė indeksą, kuris leidžia palyginti vyriausybių vykdytą politiką. Indekso reikšmės svyruoja nuo 0 iki 100 balų. Kuo didesnis balas, tuo daugiau priemonių šalis buvo įvedusi.

2020 m. kovo 19 d., kai virusas dar tik sklido po pasaulį, buvo nepažįstamas ir neprognozuojamas, duomenimis, Lietuvos indeksas siekė 87 balus. Greitų ir griežtų priemonių tą pavasarį ėmėsi ir kitos šalys: Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Australijos rodikliai siekė apie 72 balus, Vokietijos ir Kanados – 76, Kinijos – 81, Prancūzijos – 87.

Skirtingi šalių sprendimai

Daugiausia priemonių, mėgindamos suvaldyti virusą, tuomet ėmėsi Laoso, Italijos, Ukrainos vyriausybės. Šių šalių indeksai siekė atitinkamai 96, 93 ir 89 balus. Laikui bėgant, indeksai kai kuriose šalyse smarkiai svyravo. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau tų pačių metų vasarą jis buvo nukritęs iki 31 balo. Dėl griežto karantino ir gyventojų susitelkimo pirmoji COVID-19 pandemijos banga praėjo ramiai, todėl atrodė, kad galime atsikvėpti – neliko daugelio suvaržymų. Dar pusmetis – ir vėl indeksas siekė 76 balus, kitaip tariant, mums teko grįžti prie karantino: sveikatos priežiūros sistema lūžo nuo naujų atvejų skaičiaus, daugėjo praradimų. Ne lengvesnis laukė šaltasis 2021-ųjų sezonas, ir, tik įsibėgėjus vakcinacijai, COVID-19 pandemijos valdymo priemonių mažėjo.

Kai kuriose šalyse vyriausybės įvestos valdymo priemonės beveik visą pandemiją išliko panašaus lygio. Pavyzdžiui, Italijos indeksas visuomet svyravo nuo 60 iki 80 balų, kitaip nei Lietuvoje, net ir vasarą likdavo įvairių suvaržymų. Kanadoje rodiklis kito dar mažiau – per dvejus metus pokytis siekė vos 10 balų (nuo 76 iki 65). Taigi šalyje visą laiką galiojo gana griežtos pandemijos valdymo priemonės. Buvo ir tokių valstybių, kur pandemijos pradžioje vyriausybė taikė švelnesnes priemones nei vėliau. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje daugiausia suvaržymų, siekiant suvaldyti viruso plitimą, fiksuota 2021 m. žiemą. Dažnai manoma, kad Švedijos vyriausybė pandemijos metu netaikė jokių ribojimų. Vis dėlto jų buvo, tik jie buvo pateikiami kaip rekomendacijos. Ir šioje šalyje tyrėjai fiksavo gana aukštą indeksą – iki 2021 m. vasaros jis siekė 50–65 balus.

Lenktynės su virusu

2021 m. kovą Brazilijos gydytojas Rikardas Savarisas paskelbė mokslinį darbą, kuriame įrodinėjo, kad tose šalyse, kur žmonės užsidarę namie praleido daugiau laiko, nebūtinai buvo mažiau mirčių nuo COVID-19. Straipsniu, paskelbtu žinomame mokslo žurnale „Scientific Reports“, aktyviai dalijosi naujienų svetainės ir interneto vartotojai, pateikdami jį kaip įrodymą, kad karantinas yra neefektyvi priemonė. Nors po savaitės „Scientific Reports“ viešai paskatino į straipsnį žvelgti kritiškai, šio pasiūlymo niekas negirdėjo – klaidinanti informacija sklido toliau. Po devynių mėnesių „Scientific Reports“ išspausdino naujo tyrimo duomenis, kai keletas mokslininkų išnagrinėjo visas R. Savariso padarytas analizės klaidas. Jo straipsnis buvo visam laikui pašalintas kaip klaidinantis visuomenę.

Šis darbas nebuvo vienintelis, kuriame tvirtinta, jog ribojimais nepavyko išgelbėti žmonių gyvybių, plintant COVID-19. Visos tokios analizės galiausiai buvo paneigtos kitais tyrimais. Dauguma mokslininkų sutinka, kad „lokdaunas“ sumažino mirčių nuo COVID-19 skaičių. Pasak jų, vyriausybės neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik apriboti žmonių socialinius kontaktus 2020 m. pradžioje, kad sustabdytų SARS-CoV-2 plitimą ir išvengtų sveikatos priežiūros sistemų žlugimo. „Turėjome laimėti šiek tiek laiko“, – taip karantinų būtinybę įvardija specialistai.

Vienas lauke – ne karys

Londono imperatoriškojo koledžo mokslininkai 2020-ųjų gegužę išanalizavo 11 Europos šalių pirmųjų „lokdaunų“ poveikį. Jų skaičiavimais, vien ši priemonė pirmąjį pandemijos pavasarį išgelbėjo daugiau kaip 3 mln. europiečių gyvybių. Oksfordo universiteto tyrėjai, įvertinę 100 šalių įvestus ribojimus, padarė išvadą, kad kuo griežtesni buvo karantinai, tuo daugiau mirčių išvengta.

Visgi kuri iš beveik tuo pačiu metu paskelbtų daugybės priemonių turėjo didžiausią poveikį – mokyklų uždarymas, tarptautinių kelionių draudimas, įsakymas likti namie ar kitos? Atsakymo į klausimą apie veiksmingiausias priemones, siekiant sumažinti ligos plitimą, ieškojo Vienos mokslininkai. Jie priėjo prie išvados, kad efektyviausios priemonės buvo nedidelių susibūrimų draudimas bei įmonių ir mokyklų uždarymas, taip pat apribojimas atvykti į šalį ir šalies mastu paskelbtas karantinas. Mažiausiai veiksminga priemonė, remiantis tyrimu, – sveikatos patikros oro uostuose. Vis dėlto dauguma analizių rodo, jog infekcijos plitimo neveikia kuri nors viena priemonė, poveikis pastebimas tik taikant priemonių kompleksą.

Kas būtų, jeigu būtų?

Tyrimų – daug, bet konkrečių atsakymų, kaip turėtume elgtis, užklupus naujai pandemijai, dar trūksta. Visų pirma todėl, kad tiksliai įvertinti karantino ir įvairių ribojimų naudą, stabdant ligos plitimą, gana sudėtinga – sunku žinoti, kas būtų nutikę, jeigu jų nebūtų buvusių. Pavyzdžiui, ar, neįvedus judėjimo ribojimų, žmonės vis tiek tiek pat susitiktų, dalyvautų renginiuose, lyg virusas nė neegzistuotų? Didėjantis mirčių skaičius tikriausiai būtų pakeitęs žmonių elgesį, kaip tai nutiko Floridoje, JAV. Likus maždaug dviem savaitėms iki karantino paskelbimo, šioje valstijoje buvo stebimas gerokai sumažėjęs judėjimas. Tikėtina, jog Floridos gyventojai matė, kas vyksta kitose valstijose, ir patys priėmė sprendimą apriboti savo kontaktus. Beje, vėliau buvo stebimasi, kodėl kai kuriose valstijose, valdžiai galiausiai įvedus karantiną, jis turėjo mažai įtakos žmonių sergamumui ir mirtingumui. Taip nutiko todėl, kad gyventojai jau kurį laiką laikėsi karantino savanoriškai.

Daug tyrėjų bando išsiaiškinti, ar tikrai griežtesni karantinai su įvairiais ribojimais išgelbėjo daugiau gyvybių nei ten, kur jie buvo švelnesni. Tokie palyginimai, deja, taip pat yra pernelyg sudėtingi, kad pateiktų vienareikšmį atsakymą. Visų pirma dėl to, kad šalys ir jose gyvenančių žmonių gyvenimo būdas labai skiriasi. Čia galime grįžti prie Švedijos, kur mirtingumas nuo COVID-19 buvo mažesnis nei daugelyje kitų Vakarų Europos šalių, o ribojimai – gerokai švelnesni. Dažnai pamirštama, jog tai yra šalis, kurioje itin daug žmonių gyvena vieni – vidutinis namų ūkio dydis Švedijoje yra mažiausias Europos Sąjungoje.

Be to, ten gyventojai bene labiausiai pasitiki vyriausybe, todėl, užuot ką nors liepus, švedams paprastai užtenka rekomenduoti, pavyzdžiui, sumažinti socialinius kontaktus. Norvegijoje ir Suomijoje gyvenimo būdas – panašus, tačiau šių šalių vyriausybės įvedė griežtesnius karantinus. Pagal amžių standartizuoti mirtingumo rodikliai parodė, kad Suomijoje ir Norvegijoje tais metais mirė mažiau žmonių nei įprastai, o Švedijoje – šiek tiek daugiau nei įprastai. Deja, Švedija, kaip ir daugelis kitų šalių, nesugebėjo apsaugoti nuo COVID-19 pažeidžiamiausių visuomenės narių, pavyzdžiui, senelių ar globos namų gyventojų.

Pamokos ateičiai

Kad ir koks griežtas karantinas būtų įvestas, jis gali nebūti veiksmingas ten, kur žmonės jo tiesiog nesilaiko ar kur dėl žmonių gyvenimo būdo jo sunku laikytis. Pavyzdžiui, Peru vyriausybė anksti įvedė griežtus ribojimus, tačiau šalis susidūrė su gerokai didesniu mirtingumu nei šalia esančios ir švelnesnį karantiną įvedusios šalys. Manoma, kad taip nutiko todėl, jog Peru yra daug neoficialios darbo jėgos, taigi žmonės ir toliau dirbo, apsipirko, o susirgus, deja, prasta sveikatos priežiūros sistema nepajėgė jų išgelbėti.

Analizuojant galimą karantino žalą ir naudą, dažnai svarbūs yra ne tik moksliniai skaičiavimai, bet ir subjektyvūs vertinimai. Tarkime, kaip įvertinti padarinius, kurie kai kurias visuomenės grupes užgriuvo sunkesne jėga nei kitas? Dabar jau žinoma, kad karantino metu padaugėjo smurto artimoje aplinkoje atvejų, padidėjo alkoholio ir psichoaktyvių medžiagų vartojimas, suprastėjo gyventojų psichikos sveikata ir t. t. Uždarius mokyklas, iš tiesų efektyviai stabdomas viruso plitimas, tačiau kaip tai paveikia mokinių ateitį? 2021 m. grupė Vilniaus universiteto mokslininkų aiškinosi, kaip išgyventi pandemiją sekėsi Lietuvos mokiniams.

Paaiškėjo, kad du ir daugiau karantino mėnesių vaikams ir paaugliams buvo labai žalingi, o ypač neigiamai tai paveikė socialinių rizikų patiriančius, mokymosi sunkumų, emocinių ar elgesio problemų turinčius vaikus. Norint kompensuoti tai, kas buvo prarasta per karantiną, iki pandemijos jiems teikta pagalba šiuo metu turėtų kone padvigubėti. Nors nėra lengva, mokslininkai ir toliau tiria karantino poveikį pandemijos metu. Tikimasi, kad jų išvados gali padėti geriau reaguoti į būsimas krizes.

Susirgus svarbu kreiptis į gydytoją

Nors COVID-19 sukeltą krizę įveikėme, kasdien girdime apie naujus ligos atvejus ir, deja, beveik kasdien – apie mirtis. Ką turėtume daryti, jei pajutome, kad virusas įsisuko į mūsų organizmą? D. Razmuvienės teigimu, jei asmuo pajuto COVID-19 būdingus simptomus (kosulį, karščiavimą, dusulį ir kt.), patariama vengti kontakto su kitais asmenimis ir stebėti savo sveikatos būklę.

„Galite atlikti savikontrolės greitąjį antigeno testą, o gavę teigiamą testo rezultatą – registruotis pas savo šeimos gydytoją. Gydytojas nuspręs dėl tolesnių tyrimų ir gydymo. Ligos laikotarpiu svarbu laikytis gydytojo nurodymų, nevykti į darbą, nesilankyti viešose vietose. Namuose derėtų stengtis būti atskirame kambaryje, jei tenka bendrauti su šeimos nariais, – dėvėti medicininę kaukę ar respiratorių. Žmonėms, turėjusiems sąlytį su COVID-19 sergančiu asmeniu, izoliuotis nebereikia, tačiau ir toliau išlieka rekomendacijos esant galimybei dirbti nuotoliniu būdu, stebėti savo sveikatos būklę, atlikti savikontrolės greituosius antigeno testus, vengti fizinio kontakto su kitais asmenimis ir dėvėti respiratorius ar medicinines kaukes“, – apžvelgia specialistė.

Piktesnio gripo rizika

Kurį laiką buvome tarsi pamiršę kitas ligas, pavyzdžiui, gripą. Ar šiemet, manoma, jo atvejų skaičius išaugs? D. Razmuvienė pabrėžia, kad gripo virusai yra nenuspėjami, niekada negali žinoti, kada kils nauja pandemija. „2020–2021 m. gripo sezoną buvo itin apribotas socialinis gyvenimas, žmonės mažiau bendravo, mokėsi ir dirbo nuotoliniu būdu, laikėsi prevencijos priemonių, todėl mažas sergamumas buvo registruojamas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. 2021–2022 m. gripo sezonas buvo panašus į įprastus, buvusius iki pandemijos. Tai galima sieti su palaipsniui atšauktomis ir švelnintomis COVID-19 pandemijos valdymo priemonėmis. Noriu atkreipti dėmesį, kad gripas niekur nedingo. Pastaraisiais metais sumažėjęs gripo atvejų skaičius gali lemti piktesnį gripą šį sezoną“, – dėsto pašnekovė.

Kokie turėtų būti intervalai tarp skiepų, jei žmogus nori pasiskiepyti ir nuo COVID-19, ir nuo gripo? Pasak specialistės, vieno vizito metu galima gauti skiepus ir nuo gripo, ir nuo COVID-19. „Rizikos grupėms priklausantys gyventojai to paties vizito metu gali būti paskiepyti nuo gripo, nuo pneumokokinės infekcijos ir nuo COVID-19. Nusprendus skiepytis ar skiepyti vaiką, rekomenduojama pasitarti su savo šeimos gydytoju ar pediatru“, – teigia D. Razmuvienė.

Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.