Grybai liaudies medicinos atstovams žinomi nuo seno, bet dabar jų gydomosios savybės tarsi atrandamos iš naujo.

Daiva ČERVOKIENĖ

Grybai gausiausiai naudojami tradicinėje kinų ir japonų medicinoje. Beje, jos patirtis Europą pasiekė palyginti neseniai. Pastaraisiais dešimtmečiais grybų cheminė sudėtis, veikliosios medžiagos ir ypač detoksikacijos procesuose dalyvaujantys fermentai tiriami daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Pasak Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biochemijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Jono Šarlausko, grybai dažniausiai pasitelkiami imunitetui stiprinti, kraujospūdžiui mažinti ir sąnarių skausmams malšinti.

O kaip veikia grybų karaliais vadinami tikriniai baravykai, senųjų dzūkų laikomi vieninteliais tikrais grybais? J. Šarlausko teigimu, nors tikriniai baravykai Lietuvoje nėra tyrinėti, įdėmesni piliečiai turbūt užfiksavo informaciją, kad Balkanų šalyse, kur žmonės gausiai vartoja baravykus, mažiau sergama tam tikrų rūšių vėžiu. Tiesa, pašnekovas pabrėžia, jog tai, kad baravykai pasižymi vėžio ląstelių naikinamuoju poveikiu, nėra galutinai patvirtinta.

Nacionalinio vėžio instituto fitoterapeutas Juozas Ruolia sako, kad nemažai grybų pasižymi vėžio ląstelių naikinamosiomis ypatybėmis, stiprina imunitetą ir gerina tonusą. „Grybuose yra visų 22 gyvybei reikalingų aminorūgščių ir 4 nukleorūgščių, iš kurių formuojasi genai. Pievagrybiuose, voveraitėse, kreivabudėse, kazlėkuose yra angliavandenių, kurie pasiekę imunines ląsteles – limfocitus – suaktyvina jų medžiagų apykaitą. Tai padeda mums apsisaugoti ne tik nuo virusų ir bakterijų, bet ir vėžio ląstelių. Todėl labai džiaugiausi sužinojęs, kad pievagrybių pradėjo auginti netoli Vilniaus“, – teigia J. Ruolia. Beje, jis pataria grybų valgyti tiems, kurių mitybos racione nėra mėsos, nes grybai beveik prilygsta mėsos produktams.

Voveraitės – išskirtinės

„Žolinčių akademijos“ atstovė chemijos mokslų daktarė Ksavera Vaištarienė mano, kad liaudies medicinos atstovai dažniausiai naudodavo voveraites. Jos net vadintos žydų grybais – šie jas vertino, noriai pirko ir valgė. Kodėl? K. Vaištarienės manymu, pagrindinė priežastis ta, kad jų nepuola kirminai. Liaudies medicinos žinovai teigia, kad voveraitėse yra ypatingos medžiagos, atbaidančios ir įveikiančios ne tik visų rūšių parazitus, bet ir sunaikinančios jų kiaušinėlius, lervas. Be to, teigiama, kad voveraitės truputį laisvina vidurius, gydo kepenų ligas.

Kai kur galima aptikti, kad voveraičių antpilas saugo net nuo vėžio. Esą unikaliomis gydomosiomis savybėmis pasižymi tik žalios (termiškai neapdorotos) ir džiovintos voveraitės. Liaudies medicinos žinovai siūlo ruošti šių grybų antpilus ar miltelius. Tiesa, šiuos vaistus dozuodavo labai atsargiai, suaugusiesiems – po arbatinį šaukštelį voveraičių antpilo.

Unikalieji beržų grybai

Nuo seno liaudies medicinos atstovai įvairioms ligoms gydyti pasitelkia ir įžulniuosius skylenius, dažniau vadinamus beržų juodgrybiais, beržų grybais ar čaga. Pasak vaistininko medicinos mokslų daktaro Juozo Vasiliausko, šiuose grybuose yra daug unikalių veikliųjų medžiagų: chromogeno, ląstelienos, steroidinių junginių, lignino, organinių rūgščių, laisvųjų fenolių, flavonoidų, silicio oksido, geležies, aliuminio, kalcio, magnio, natrio, kalio, cinko, vario. Minėtos medžiagos stabdo uždegimą, mažina arterinį ir veninį kraujospūdį, gliukozės kiekį kraujyje, gerina ligonio savijautą ir kraują. Juodgrybių preparatai rekomenduojami ir sergantiesiems lėtiniu gastritu, skrandžio ir žarnyno diskinezija, skrandžio opalige ir piktybinėmis ligomis. Liaudies medicinos žinovai teigia, kad beržų grybų preparatai gali sulėtinti ar visai sustabdyti auglių vystymąsi, padėti išvengti metastazių.

Sakoma, kad įžulniuosius skylenius geriausia rinkti žiemą ar pavasarį, kai juose būna daugiausia biologiškai aktyvių medžiagų. Tiesa, šių grybų galima rasti ne kiekviename miške, bet jeigu jau pamatėte vieną prie beržo kamieno prilipusį grybą, ieškokite toliau – jei toje vietoje yra užkratas, jų bus ir daugiau...
Beje, vaistinėse galima įsigyti šių grybų ekstrakto „Befungin“. Jis skatina medžiagų apykaitą, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos epitelizaciją, kaip simptominis vaistas tinka piktybiniams navikams, lėtiniam gastritui ir kitoms ligoms gydyti.

Ant bangos – poniabudės

Nacionalinio vėžio instituto fitoterapeutas J. Ruolia įsitikinęs, kad dabar atėjo gydymosi poniabudėmis mada – kone kas antras žmogus klausia apie poniabudžių preparatus.

Paprastoji poniabudė, liaudiškai dažnai vadinama žemės taukais, yra labai įdomus grybas. Jaunas jo vaisiakūnis būna vištos kiaušinio formos ir dydžio, iš išorės baltas, pusiau išlindęs iš žemės. Jį sudaro du sluoksniai, tarp jų yra platus tarpas, pilnas skaidrios gelsvos gleivingos masės. Šioje masėje būna kotelio ir kepurėlės užuomazga. Vaisiakūniui subrendus luobelė pratrūksta ir iš „kiaušinio“ išauga baltas raukšlėtas kotas, kurio viršūnėje būna varpišką akytą struktūrą turinti kepurėlė. Kotas – cilindriškas arba į viršų smailėjantis, apie 10–20 cm ilgio, akytas ir visiškai tuščiaviduris. Kepurėlę dengianti gleivėta žalsvai ruda sporų masė skleidžia nemalonų dvėselienos kvapą. Suaugęs grybas labai panašus į vyro lyties organą, todėl lotyniškas jo pavadinimas – Phallus impudicus.

Liaudies medicinos žinovai pataria valgyti šviežių poniabudžių, mat esą jos naudingos turintiesiems onkologinių bėdų, šių ir kitų ligų profilaktikai, ruošti jų spiritinius antpilus ir miltelius. Teigiama, kad poniabudės mažina cholesterolio kiekį kraujyje ir kraujospūdį, stiprina imuninę sistemą, naikina įvairius virusus, sprendžia vadinamąsias moteriškąsias ir vyriškąsias bėdas, gydo prostatos ligas, skatina potenciją, sugrąžina elastingumą kraujagyslėms.

Fitoterapeutas J. Ruolia pabrėžia, kad apie universalų poniabudžių poveikį kalba tik liaudies medicina, rimtuose žinynuose tokių duomenų neaptikama. Kas kita yra japoniškuose ar kiniškuose grybuose aptinkamos imunitetą stiprinančios veikliosios medžiagos. Įrodytas ir jų vėžio ląstelių naikinamasis poveikis, iš šių grybų gaminami įvairūs vaistiniai preparatai.

Atliekami bandymai

Biochemiko J. Šarlausko teigimu, poniabudės išsamiai tyrinėtos ir tyrinėjamos, ypač Rusijoje ir Baltijos šalyse. Jam pačiam teko tirti jų cheminę sudėti ir antimikrobinį aktyvumą. Kaip aiškinamas grybų gydomasis poveikis? Pasak J. Šarlausko, grybuose yra nemažai fenolių ir polifenolių, kurie padeda apsisaugoti nuo vadinamojo oksidacinio streso, patogenų ir infekcijų sukėlėjų. Mat organizme nuolat vyksta gausybė biocheminių reakcijų, kurių metu susidaro laisvųjų radikalų. Šie radikalai pažeidžia ląsteles, sutrikdo medžiagų apykaitos procesus. Dėl to spartėja ląstelių senėjimas, susidaro palankios sąlygos įvairioms ligoms. Visai išvengti laisvųjų radikalų susidarymo neįmanoma, tačiau galima sumažinti neigiamą jų poveikį.

Latvijoje, Dr. Kuznecovo laboratorijoje Rygoje, pradėtas gaminti ir tebegaminamas skystas preparatas „Zemestauki“ iš fermentuoto poniabudžių ekstrakto. Jis slopina uždegimą, mažina kraujospūdį ir didina organizmo atsparumą. Šis preparatas sertifikuotas kaip maisto papildas.

Ar poniabudes dėl vėžio ląstelių naikinamojo, imuninės sistemos stimuliuojamojo poveikio galima lyginti su žymiaisiais japoniškais valgomaisiais danteniais (šitakiais) ir kitais grybais? J. Šarlausko teigimu, šiandien to daryti dar negalime, nes klinikiniai tyrimai dėl poniabudžių poveikio gydant žmones nebuvo atlikti. Tačiau žinoma, kad poniabudėse yra specifinių junginių gliukanų ir bandymų su pelėmis metu įrodyta, jog jie skatina kraujo komponentų, kurie naikina vėžio ląsteles, susidarymą.
Pašnekovas pabrėžia, kad jo atlikta mokslinės literatūros analizė rodo, jog vien angliškai nuo 1990 metų paskelbta apie 10 mokslinių publikacijų apie sėkmingą poniabudžių preparatų (kaip pagalbinės priemonės šalia radioterapijos ir chemoterapijos) naudojimą kai kurių rūšių vėžiui gydyti.

Beje, J. Šarlauskas pats ne kartą yra ragavęs poniabudžių. Pasak mokslininko, grybo vaisiakūnį reikia nuplauti, supjaustyti maždaug 0,5 cm pločio griežinėliais ir valgyti žalią, uždėjus ant duonos. Tiesa, valgyti tinka tik jaunos poniabudės, mat grybams paaugus susidaro nemalonaus kvapo organinių sieros junginių.

Patiems gydytis nepatariama

Ar mokslininkas tiki, kad greitai bus sukurta naujų vaistų iš grybų? J. Šarlauskas mano, jog grybai medicinoje turėtų užimti tokią pat vietą kaip vaistažolės.
Kol kas iš grybų daugiausia vaistų gaminama Japonijoje, Kinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje. Neseniai Ukrainoje iš grybų pradėtas gaminti maisto papildas, padedantis šalinti iš organizmo radioaktyviąsias medžiagas, stiprinantis imunitetą. Latvijoje, kaip jau minėta, gaminamas preparatas iš fermentuoto poniabudžių ekstrakto. Paprastųjų musmirių uždegimo slopinamosios ypatybės pritaikytos kosmetikos gamybos srityje – Rusijoje gaminamas kremas raudonųjų musmirių frakcijų pagrindu.

Tiesa, patiems ruošti grybų ekstraktų namuose vidiniam vartojimui mokslininkas jokiu būdu nepataria. Pasak jo, tokių ekstraktų gamyba turėtų būti standartizuota. Kas kita yra pabandyti jų pasidaryti išoriniam vartojimui – kompresams dėti ar trinti varginant sąnarių ar reumato, podagros skausmams. Universaliausias liaudies medicinos žinovų siūlomas grybų ekstraktas gaminamas taip: grybai stiklainyje užpilami 40 laipsnių degtine, kad būtų visiškai apsemti, ir laikomi tamsioje vietoje 2–3 savaites. Tada ištrauka nukošiama per dvilinką švarią marlę. Gautas ekstraktas tinka kompresams ruošti ir gydomoms kūno vietoms trinti.