Mikrobai, pirmąkart įžvelgti per mikroskopą, antibiotikai ir daugelis kitų medicinos atradimų išgelbėjo ir tebegelbsti milijonus gyvybių. Vienu reikšmingiausių išradimų neabejotinai laikomi skiepai. Ir šiandien, siaučiant COVID-19 pandemijai, jie vieninteliai gali padėti susigrąžinti įprastą gyvenimą.

„Vakcinų nauda yra neabejotina, – teigia VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcijų kontrolės skyriaus vedėja, gydytoja epidemiologė Violeta Krivickienė. – Visų pirma, vakcina saugo paskiepytą žmogų nuo konkrečios ligos. Tačiau kai paskiepijama didelė dalis visuomenės, išryškėja dar viena nauda – infekcija nebeturi kur plisti. Tai vadinama kolektyviniu imunitetu. Be to, nuo ligos tampa netiesiogiai apsaugoti ir tie asmenys, kurie dėl įvairių priežasčių negali būti paskiepyti.“

Kai kurie žmonės atsisako skiepų patys ar neskiepija savo vaikų, mat dėl masinės kitų gyventojų vakcinacijos jaučiasi saugūs. Kam skiepytis, jeigu mus saugo kolektyvinis imunitetas? „Tokia nuostata – labai pavojinga. Reikėtų suprasti, kad kuo daugiau taip manančių ir skiepytis atsisakančių asmenų atsiranda, tuo labiau silpnėja kolektyvinis imunitetas. Kiekvienas iš mūsų skiepydamasis prisideda prie kolektyvinio imuniteto kūrimo. Tai yra bendras visų reikalas“, – tvirtina V. Krivickienė.

Kad virusui nebeliktų vietos

Pasak gydytojos epidemiologės, dauguma visuomenę varginančių ir epidemijas sukeliančių virusų plinta oro lašeliniu būdu. Taigi jie plinta labai lengvai ir greitai – kai kalbame, kosime, čiaudime ir pan. „COVID-19 taip pat yra oro lašeliniu būdu plintanti liga. Negana to, tai yra nauja liga, šios infekcijos sukėlėjo mūsų organizmas dar neatpažįsta ir turi nevienodus pajėgumus su juo kovoti. Veido kaukės, asmens higiena ir panašios apsaugos priemonės yra puikus, bet tik laikinas sprendimas. Naudodami vien šias priemones, mes niekada neįveiksime viruso, tik vis bandysime jo išvengti. Šis virusas niekur nedings, todėl vienintelė išeitis yra skiepai, jie – visuomenės kelias į laisvę“, – pabrėžia pašnekovė.

Skiepijant nuo COVID-19, specifiniam imunitetui susiformuoti reikia dviejų vakcinos dozių. Imunitetas SARS-CoV-2 virusui, sukeliančiam CIVID-19, susidaro atlikus vakcinaciją pagal preparato gamintojo nurodymus. „Jei skiepais imunitetą įgijusių žmonių yra labai daug, t. y. didžioji dalis visuomenės, infekcijos plitimą galime sustabdyti – virusas tiesiog nebeturi terpės plisti, pas ką apsigyventi. Vadinasi, skiepytis turime visi“, – aiškina V. Krivickienė.

Manoma, jog tam, kad susidarytų kolektyvinis imunitetas, leisiantis grįžti į įprastą gyvenimą, paskiepyti nuo COVID-19 turėtų būti bent 70 proc. gyventojų. Be abejo, siekiamybė – dar daugiau paskiepytų žmonių.

Abejojančiųjų balsai kelia riziką

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Razmuvienė teigia, kad, norint pasiekti kolektyvinį imunitetą, daugumos infekcijų atveju reikia paskiepyti apie 90–95 proc. visos populiacijos.

„Tai laikoma geru vakcinacijos rodikliu. Tačiau visuomenėje yra asmenų, kurie turi kitokią nuomonę dėl skiepų naudos ir vakcinacijos reikšmės. Vadinamieji antivakseriai garsiai reiškia savo nuomonę ir taip daro neigiamą įtaką visuomenės apsisprendimui dėl vakcinacijos nuo užkrečiamųjų ligų. Lietuvoje iki 2009 m. naujagimių, kūdikių ir vaikų skiepijimo rodikliai buvo pakankamai aukšti (iki 99 proc.), kad būtų valdomos įvairios ligos. Tačiau tėvams ir globėjams pradėjus skiepyti mažiau vaikų, prasidėjo užkrečiamųjų ligų protrūkiai. Pavyzdžiui, tymų protrūkio sulaukėme 2019 m., ugdymo įstaigose fiksuojama kokliušo atvejų ir kt.“, – nenoro skiepytis padarinius apžvelgia pašnekovė.

Saugiau, kai paskiepytųjų daugiau

Kiek konkrečiai visuomenės narių reikia paskiepyti, kad susidarytų kolektyvinis imunitetas, priklauso nuo paties ligos sukėlėjo ir jo užkrečiamumo. Kai kurios infekcijos pasižymi šiek tiek mažesniu užkrečiamumu, pavyzdžiui, difterijai ir raudonukei suvaldyti pakanka 83–85 proc., parotitui – 75–86 proc. paskiepytos populiacijos. Yra infekcinių ligų, kai kolektyvinis imunitetas neveikia, nes jomis užsikrečiama ne nuo žmogaus. Pavyzdžiui, stabligės sukėlėjai gyvena dirvoje, ir šia liga užsikrečiama bakterijų iš dirvos patekus į žaizdą. Todėl kiekvienas žmogus yra visiškai atsakingas už savo sveikatą ir turi skiepytis, norėdamas išvengti stabligės.

Tymai, kaip ir COVID-19, yra itin užkrečiama liga, todėl, siekiant suformuoti kolektyvinį imunitetą, būtina paskiepyti 95 proc. populiacijos, geriau – šiek tiek daugiau. Deja, kiekvienais metais rizika susirgti tymais vis didėja, nes bendra vakcina nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės paskiepytų vaikų mažėja: 2009 m. buvo paskiepyta 97 proc. vaikų, 2018 m. – vos 92 proc. „Prieš dešimtmetį visoje Europoje buvo kalbama, kad tymai – suvaldyti, tačiau didžiulis šios infekcinės ligos protrūkis sudrebino mūsų šalį 2019-ųjų pradžioje, ir vienintelė to priežastis – nepakankama skiepijimo apimtis“, – tvirtina D. Razmuvienė.

Geriausia, ką išrado

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad, prasidėjus antivakcininiam judėjimui, žmonės ėmė skeptiškiau reaguoti į visas ligas, sureikšmina reakcijas, kylančias po skiepijimo, neįvertina skiepų reikšmės, todėl stipriai sumažėjo vakcinacijos apimtys. Užsikrėsti tymais – itin lengva: mes visi esame 98–99 proc. imlūs šiai infekcijai, jeigu nesame šia liga sirgę arba nuo jos paskiepyti. Kiekvienas sergantysis gali užkrėsti net iki 18 žmonių, kontaktavusių su juo. Tačiau artimas kontaktas su sergančiu žmogumi netgi nėra būtinas – potencialiais užkrečiamaisiais tampa net tie asmenys, kurie ateina į patalpą, kurioje prieš tai buvo sergantis asmuo.

„Vienintelis moksliškai įrodytas būdas, galintis veiksmingai suvaldyti tymus ir visas kitas užkrečiamąsias ligas, yra skiepai. Jiems pasaulis per daugiau nei 200 metų neišrado jokios alternatyvos“, – primena Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistė.

Klaidinantis saugumo jausmas

Kodėl reikia skiepytis nuo infekcijų, kurių mūsų šalyje iš esmės nefiksuojama? Pasak D. Razmuvienės, kai žmonės pradeda vis mažiau skiepytis, susidaro imunizacijos spragų. Pavyzdžiui, jei skiepijimo nuo tymų aprėptis pasiekia mažiau nei 95 proc., vadinasi, kolektyvinis imunitetas – pažeistas, ir tymų virusas gali plisti tarp asmenų, kurie šia liga nesirgo ar savo laiku nebuvo paskiepyti nuo jos. „Infekcijų sukėlėjai tik ir laukia, kada galės pasiekti imliausius visuomenės narius ir sukelti protrūkius, todėl labai svarbu pasiekti reikiamą visuomenės skiepijimo lygį. Tik tai leidžia sustabdyti užkrečiamosios ligos sukėlėjų plitimą. Be to, turėtume nepamiršti, jog yra asmenų, kurių negalima skiepyti dėl tam tikrų imuninės sistemos ypatumų ar ligų, todėl skiepydamiesi turime apsaugoti ir juos“, – teigia pašnekovė.

Gydytoja epidemiologė V. Krivickienė pabrėžia, kad kol infekcija nepradeda plisti, jaučiamės saugūs, lyg ir jokio skirtumo, jog dalis visuomenės narių – neapsaugoti. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad infekcijų sukėlėjai, kurie necirkuliuoja mūsų visuomenėje, nebūtinai necirkuliuoja kitose šalyse. „Pasaulis tapo labai atviras. Tai, kaip greitai liga gali keliauti per šalis, stebime dabar, siaučiant COVID-19 pandemijai. Be to, pastaruoju metu neapsaugotų asmenų, abejojančių vakcinų nauda ir atsisakančių skiepytis, daugėja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Tai sudaro sąlygas plisti įvairioms infekcijoms ir atkeliauti į mūsų šalį toms, kurias jau esame kone pamiršę, nors iš tikrųjų iki šiol valdėme vakcinomis. Jei visuomenėje yra imunizacijos spragų, tampame labiau pažeidžiami“, – įspėja specialistė.

Reaguoja į aplinkybes

D. Razmuvienės teigimu, sunku nuspėti, kokios užkrečiamosios ligos sugrįš, todėl būtina nuolat stebėti vakcinacijos apimtis ir vertinti sergamumo padėtį.

„Stebint vienos ar kitos užkrečiamosios ligos atvejų gausėjimą, analizuojama, kokioje amžiaus grupėje didėja sergančiųjų skaičius, registruojami mirties atvejai ir, apibendrinus informaciją, teikiami siūlymai atsakingoms institucijoms dėl galimybės pradėti skiepijimą. Pavyzdžiui, kasmet registruojant didžiausią B tipo meningokokinės infekcijos plitimą tarp vaikų iki 2 metų ir dažnus jų mirties atvejus, buvo nuspręsta į vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių įtraukti skiepą nuo šios infekcijos. Taip pat, pastebėjus didėjantį sergamumą kokliušu tarp paauglių, buvo priimtas sprendimas valstybės lėšomis nuo šios ligos skiepyti visus paauglius. Paauglės pradėtos skiepyti nuo žmogaus papilomos viruso infekcijos, žinant, kad Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal gimdos kaklelio vėžio atvejus“, – dėsto pašnekovė.

Mūsų ateitis – mūsų rankose

D. Razmuvienė tvirtina pastebinti, jog žmonės dažnai kalba apie įvairias apsisaugojimo nuo ligų priemones. „Kai kas maudosi eketėje žiemą, bėgioja, atsisako tam tikrų maisto produktų ir pan. Tačiau medikai atkreipia dėmesį, kad visi šie veiksmai formuoja žmogaus įgimtą, t. y. nespecifinį, imunitetą. Jis labai dažnai painiojamas su specifiniu imunitetu, įgyjamu tik pasiskiepijus ar persirgus. Tačiau sirgti niekas nenori, tad kur kas geriau yra pasiskiepyti“, – teigia pašnekovė.
„Jeigu mus puola ir turime lazdą, ar panaudosime ją apsiginti? – klausia gydytoja epidemiologė V. Krivickienė. – Jau kurį laiką mus puola COVID-19. Pagaliau gavome priemonę gintis – vakciną, kurios laukė visas pasaulis ir kuria sėkmingai yra paskiepyti jau keliasdešimt milijonų žmonių įvairiose šalyse.“
Be to, specialistė teigia pastebėjusi, jog vakcina suteikia ir psichologinės ramybės: paskiepijus didžiąją dalį Panevėžio ligoninės kolektyvo, juntama mažiau nerimo, darbuotojai gali daugiau jėgų skirti ligoniams, nesibaimindami nuo jų užsikrėsti.

Vakcinų istorija skaičiuoja kelis šimtus metų

Šiuo metu pasaulyje vakcinomis yra valdoma beveik 30 infekcinių ligų. Pirmuosius skiepus išrado anglų gydytojas Edvardas Dženeris 1796 m. Šis mokslininkas atliko garsųjį eksperimentą – 8-metį berniuką Džeimsą Fipsą užkrėtė karvių raupais. Po ilgalaikių empirinių stebėjimų ir eksperimento E. Dženeris padarė išvadą, kad žmogų, paskiepijus skysčiu, gautu iš karvių raupų pūlinukų, galima apsaugoti nuo raupų. Raupai yra pirmoji ir iki šiol vienintelė infekcinė liga, visiškai išnaikinta visuotine vakcinacija.

Prancūzų kilmės mokslininkas Lui Pasteras įrodė, kad infekcines ligas sukelia mikroorganizmai, o imunizacija saugo žmones nuo ligų. 1885 m. jis sukūrė vakciną nuo pasiutligės. L. Pastero moksliniai darbai yra itin reikšmingi virusologijai, jie paskatino vakcinų tyrimus visame pasaulyje.

Gydytojas bakteriologas Alberas Kalmetas ir jo kolega veterinarijos gydytojas Kamilis Gerenas XX a. pradžioje ėmėsi spręsti tuberkuliozės problemą. 1921 m. Bacillus Calmette-Guérin (BCG) vakcina buvo paskiepytas pirmasis naujagimis, kurio mama mirė nuo plaučių tuberkuliozės. Vaikas šia liga nesusirgo, o per ateinančius septynerius metus daugiau nei 100 tūkst. vaikų buvo paskiepyti BCG vakcina.

Nuopelnai dėl vakcinos nuo kokliušo sukūrimo priklauso dviem mokslininkėms – Perlai Kendrik ir Greisei Eldering. 1940 m. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) mokslininkių sukurta vakcina nuo kokliušo jau buvo naudojama visoje šalyje ir įtraukta į profilaktinių skiepijimų programą. Vėliau vakcina nuo kokliušo buvo sujungta su vakcinomis nuo difterijos ir stabligės ir taip sukurti skiepai, apsaugantys iš karto nuo trijų infekcinių ligų.

Vakcinos nuo poliomielito bandymuose entuziastingai dalyvavo ir pats jos kūrėjas Džonas Solkas. 1954 m. mokslininkas atliko nacionalinį tyrimą – jame dalyvavo daugiau nei milijonas vaikų. Tyrimo rezultatams parodžius, kad vakcina yra saugi ir efektyvi, 1955 m. buvo licencijuota injekcijomis leidžiama inaktyvinta vakcina nuo poliomielito.

Nuo tymų pasaulyje skiepijama jau keliasdešimt metų. Pirmoji vakcina nuo šios infekcinės ligos buvo licencijuota JAV 1963 m. Ją sukūrė Džonas Endersas kartu su kolegomis.

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.