Šalyje vis augant sergančiųjų koronavirusu skaičiui, jis tampa vis artimesnis kiekvienam iš mūsų – štai virusu persirgo kolega, bičiulis, kaimynas, o galbūt – artimas šeimos narys? Nors persirgusiųjų šia liga vis daugėja, apie jų psichikos sveikatos būklę ir sunkumus sugrįžtant į įprastą gyvenimo ritmą nėra daug žinoma. Apie sirgusiųjų vengimą ir galimus to padarinius pasakoja psichoterapijos ir psichoanalizės centro „Asmens sveikatos klinika“ psichiatrė Lina Matutytė.

Kaltųjų paieška sukelia iliuziją, kad situaciją valdome

Žiniasklaidoje, dar prieš prasidedant griežtesniam karantinui, buvo gausu žinučių apie darbuotojus, kurie po ligos grįžę į darbo vietą jaučia, kad kolegos su jais elgiasi kitaip nei įprastai: stengiasi neprisiliesti, nebūti toje pačioje patalpoje, ima gerokai dažniau nei reikia dezinfekuotis rankas.

Pasak jos, natūralu, kad esant tokio lygio pandemijai jaučiama įtampa, baimė, pyktis, nežinomybė, norisi rasti kaltuosius. Tokiu būdu nematomas ir gąsdinantis virusas paverčiamas kažkuo pažįstamu, konkrečiu ir valdomu. Dažnai kaltaisiais tampa valdžios atstovai, medicinos personalas arba ir patys sergantieji. Dėl neigiamo visuomenės požiūrio, stigmatizacijos, pastarieji gali pradėti jausti baimę, kaltės ar gėdos jausmus, kas apsunkina psichologinę sergančiųjų būklę.

Stigmatizacijos baimė gali kišti koją testavimuisi

Psichiatrė aiškina, kad esant stigmatizavimo reiškiniui, nusistatoma prieš konkrečią žmonių grupę, juos norisi atskirti, jų atžvilgiu vyrauja neigiami įsitikinimai.

„Pandemijos pradžioje, daugiausia neigiamo visuomenės dėmesio visame pasaulyje sulaukė iš Azijos kilę asmenys, vėliau – sveikatos priežiūros darbuotojai. Kaip stigmos padarinys, diskriminacijos apraiškos pasireiškė įvairiose pasaulio šalyse, kuomet su sergančiaisiais koronavirusine infekcija dirbantis medicinos personalas buvo ne tik sveikintinas plojimais, bet ir izoliuotas nuo visuomenės, patyrė sunkumų dėl gyvenamosios vietos ar keliavimo viešuoju transportu, kraštutiniais atvejais sulaukė agresijos išpuolių. Džiugu, kad Lietuvoje jau pirmojo karantino metu atsirado įvairių visuomenės iniciatyvų, palaikančių medikus ir padedančių kovoti su virusu“, – sako „Asmens sveikatos klinikos“ specialistė.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, bijodamas stigmatizacijos, asmuo gali vengti kreiptis pagalbos, slėpti simptomus, neatlikti reikalingų tyrimų. Tokiu atveju grėsmė kyla ne tik susirgusiam asmeniui, bet ir pandemijos valdymui.

Iš anksto pasiruoškite atsakymus sau ir vaikui

Pasak psichiatrės, stigmatizacija dažnai siejasi su žinių trūkumu, tad reikėtų užtikrinti teisingos informacijos pateikimą visuomenei. Kartu su koronavirusu pasaulyje plinta ir daug dezinformacijos, neteisingų faktų, formuojasi alternatyvūs judėjimai, kurie sukelia sumaištį, tampa sunku atskirti, kuo tikėti. Moksliniais įrodymais pagrįsta informacija suteikia daugiau saugumo, skatina pasirinkti tinkamesnius reagavo būdus.

Pasak L. Matutytės, būtent remiantis moksliniais faktais, galima pasirengti atsakymą, ką sakysite, kai grįšite į savo darbo vietą ar susitiksite su pažįstamais. Jei tai nepadeda ir pastebite, kad aplinkiniai vis tiek jaučiasi nesaugiai, galima būtų pabandyti į šią situaciją pažvelgti iš šono, kiek atsitraukus nuo savęs, nepriimant tokio kitų elgesio asmeniškai. Galima būtų kiek palaukti, nereikalauti iš kitų artumo, leisti aplinkiniams apsiprasti ir palaipsniui grįžti į įprastą bendravimo būdą. Visgi nereikėtų pamiršti toliau laikytis fizinės distancijos, rankų higienos ir tinkamo asmens apsaugos priemonių dėvėjimo.

Vaikai yra linkę elgtis pagal tėvų pavyzdį, todėl jų reakcijos, grįžus į ugdymo įstaigą, daugiausia priklausys nuo požiūrio į sirgusiuosius šeimoje. Psichiatrė pataria stebėti vaikų emocinę būklę, paruošti grįžimui į ugdymo įstaigas po ligos. Pakitęs bendraamžių elgesys vaikui gali reikšti, kad kažkas su juo yra negerai. Tokiu atveju būtų svarbu paaiškinti, jog kiti baiminasi užsikrėsti koronavirusu, o ne vengia būti su juo.

Kai kam izoliacija gali būti ir maloni, bet nerimą kelia grįžimas į įprastą ritmą

Izoliacija gali turėti padarinių psichinei ir fizinei sveikatai. Sirgusieji gali jaustis stigmatizuojami, išgyventi depresijos simptomus, nerimą, gėdos ar kaltės jausmus. Būtent todėl psichiatrė izoliacijos metu pataria intensyviai rūpintis savo psichine sveikata.

„Gali padėti meditacija, fizinis aktyvumas, naujienų, keliančių nerimą, srauto ribojimas, dėmesio nukreipimas į mėgstamas veiklas,“ – sako L. Matutytė.

Psichiatrė pastebi, kad ne visiems izoliacija gali būti sudėtinga. „Kai kurie žmonės, kurie turi nerimo, ypač susijusio su socialiniu bendravimu, sutrikimų, izoliacijos metu jaučiasi geriau. Tai tarsi legali priežastis atsiriboti nuo socialinių kontaktų, nereikia išeiti iš namų, bendrauti su kitais žmonėmis. Artėjant grįžimui į įprastą gyvenimo ritmą, šiems žmonėms ima didėti nerimas“ – sako „Asmens sveikatos klinikos“ specialistė.

Apie savo kylančius jausmus, nerimą galima būtų kalbėtis su artimaisiais, o jei tam nėra galimybių ar pokalbiai su artimaisiais nebepadeda – kreiptis į psichinės sveikatos priežiūros specialistą. Lietuvoje šiuo metu didelė dalis psichinės sveikatos paslaugų teikiama nuotoliniu būdu, kas, įvairių tyrimų duomenimis, savo efektyvumu nenusileidžia gyviems susitikimas, tad būdami karantine žmonės gali ir toliau reguliariai matytis su psichikos sveikatos profesionalu.