Daugelis žinome, kad vegetarai – tai žmonės, kurie nevalgo mėsos. Tačiau vegetarų yra visokių: vieni nevalgo ir žuvų, kiti atsisako ir kiaušinių, treti – pieno produktų, medaus. O ką reiškia, kai žmogus prisistato esąs veganas? Kuo ypatinga ši populiarėjanti vegetarizmo rūšis? Ar ji palanki mūsų sveikatai?

Dalia ALEKNIENĖ

Ne tik mityba, bet ir gyvenimo būdas

Siaurąja prasme veganais gali save vadinti žmonės, valgantys tik augalinės kilmės maistą: daržoves, grūdus, riešutus, sėklas, taip pat iš jų spaustą aliejų, grybus, uogas, apskritai visus augalus, tarkime, net žoles ar krūmų bei medžių lapus. Veganizmas plačiąja prasme – tai gyvenimo būdas, pagrįstas tam tikra filosofija ir etika. Vengiama bet kokio gyvūnų išnaudojimo ir į juos nukreipto žiaurumo, todėl atsisakoma visų gyvūninės kilmės produktų – ne tik maisto, bet ir odos, kailių, vaško, šilko, kosmetikos ir buities prekių, kurių gamybai naudojamos gyvūninės medžiagos.

Veganai įsitikinę, kad gyvūnai neturėtų būti išnaudojami mūsų poreikiams tenkinti ar pramogoms, taigi yra prieš gyvūnų laikymą zoologijos soduose ar dresavimą. Šiems žmonėms rūpi ne tik gyvūnų teisės, bet ir tvari, aplinkai žalos nedaranti pramonė bei verslas. Įvairių šaltinių duomenimis, mėsos gamyba išmeta daugiau anglies dvideginio į atmosferą nei transportas ir energetika kartu. Pastaraisiais metais, kai pasaulio mokslininkai vis garsiau kalba apie oro taršą ir jos padarinius, veganizmas sulaukia vis daugiau dėmesio.

Tyrimai rodo, kad keičiasi ir žmonių mitybos įpročiai: nors mėsos visai neatsisakoma, stengiamasi vartoti mažiau, suprantama augalinio maisto svarba sveikatai. Mažesnio mėsos vartojimo judėjimas vadinamas fleksitarizmu, pasaulyje populiarios tokios jo akcijos kaip „Pirmadieniai be mėsos“ („Meatless Mondays“) ir pan. Pasak šaltinių, Lietuvoje fleksitarų – žmonių, vartojančių mažiau mėsos, yra 8,4 proc.

Tačiau grįžkime prie veganizmo. Nereikėtų manyti, jog tai – visiškai neseniai atsiradęs judėjimas. Veganizmo etikos pagrindus VI–V a. pr. m. e. suformulavo garsiosios teoremos autorius Pitagoras, o Lietuvoje jo idėjas išplėtojo mūsų tautos šviesuolis Vydūnas dar XX a. pirmoje pusėje. Ir jis buvo ne vienintelis, kuris laikėsi augalinės mitybos principų ir pritarė šiai filosofijai. Kaip byloja šaltiniai, 1924 m. Kaune buvo įkurta Vegetarų draugija. Į ją susibūrė nemažai šviesių asmenybių, buvo organizuojamos paskaitos, rašomi straipsniai, veikė kelios vegetariško maisto valgyklos. Tiesa, žodis „veganas“ atsirado kiek vėliau – pirmą kartą jį pavartojo britas Donaldas Votsonas, 1944 m. įkūręs Veganų draugiją. Jos įkūrimo dieną – lapkričio 1-ąją – viso pasaulio veganai švenčia Pasaulinę veganų dieną.

Tikslios statistikos, kiek dabar Lietuvoje yra veganų, nėra. Manoma, kad mėsos visiškai nevalgo tik 1,5 proc. gyventojų ir 0,7 proc. jų yra veganai. Kitose šalyse veganizmo šalininkų – kur kas daugiau, šiuo požiūriu ypač išsiskiria Indija ir Izraelis. Beje, veganizmas dažnai siejamas su religija, tačiau faktai šį mitą paneigia: budistai, induistai ir krišnaitai sudaro tik 9 proc. visų veganų, krikščionys – 34 proc. O dauguma veganų – net 47 proc. – save laiko ateistais.

Pranašumai ir trūkumai

Veganai mano, kad mėsos ir visko, kas buvo gyva, valgymas nesuderinamas su gera sveikata, o visavalgiai – kad būtent veganizmas nedera su sveika gyvensena. Tiesa, net ir gana konservatyvia laikoma Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja augalinę mitybą, o mėsą priskiria pirmosios kategorijos kancerogenams (šiai grupei priklauso ir rūkalai). Ar veganizmas gali būti laikomas visaverte mityba? Kokie šios mitybos pranašumai ir trūkumai?

Pasak Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos gydytojos dietologės Evelinos Cikanavičiūtės, vegetarinė mityba yra siejama su mažesne rizika nutukti, sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu ir kitomis lėtinėmis ligomis, susijusiomis su mityba ir gyvenimo būdu. „Moksliniai tyrimai rodo, kad vegetarai suvartoja mažiau alkoholio, rečiau rūko ir yra fiziškai aktyvesni. Veganinė mityba – tai viena iš vegetarizmo rūšių, kai racione nelieka jokio gyvūninės kilmės maisto. Kadangi veganinė mityba yra sudaryta tik iš augalinės kilmės maisto produktų, laikyti jos visaverte ir subalansuota, deja, negalime. Yra žinoma, jog kai kurios maisto medžiagos gaunamos tik su gyvūninės kilmės maisto produktais, todėl žmonėms, kurie maistą renkasi pagal veganinės mitybos principus, rekomenduojama vartoti maisto papildus“, – teigia gydytoja dietologė.

Daugelio tyrimų duomenimis, veganus rečiau nei visavalgius kamuoja antsvoris ir padidėjęs kraujospūdis, jie būna mažiau linkę sirgti cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, kai kurių rūšių vėžiu. Pasak tokių autoritetingų organizacijų kaip Amerikos dietologų asociacija ar Britų nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba, pasirinkus veganinę mitybą, būtina atidžiai planuoti valgiaraštį ir rinktis tinkamus maisto produktus, o kai kurių maisto medžiagų stygių kompensuoti vartojant maisto papildus.

Laikantis veganinės mitybos principų, gydytojos dietologės E. Cikanavičiūtės teigimu, ilgainiui gali kilti sveikatos problemų.

„Pagrindinės maisto medžiagos, kurių rizikuoja pritrūkti veganai, – tai aukštos biologinės vertės baltymai, vitaminai B12 ir D, geležis, cinkas, selenas ir omega 3 riebalų rūgštys, gaunamos su žuvimis. Vitaminas B12 – bene vienintelė ir niekaip nepakeičiama medžiaga, gaunama tik su gyvūninės kilmės maistu, – pabrėžia pašnekovė. – Todėl veganai turėtų vartoti gydytojo paskirtus vitamino B12 papildus. Neretai galima išgirsti, kad su augaliniais produktais taip pat galima gauti šio vitamino. Deja, taip nėra – pavyzdžiui, jūrų dumbliuose aptinkama neaktyvios formos vitamino B12.“

Dėl kitų papildų vartojimo žmonėms, valgantiems tik augalinį maistą, E. Cikanavičiūtė pataria konsultuotis su gydytoju ir vadovautis jo pateiktomis rekomendacijomis.

Paslėpti valgymo sutrikimai

Nesuklysime pasakę, jog kai kurie medikai yra priešiškai nusiteikę prieš veganinę mitybą, be to, ir atlikti tyrimai rodo, kad tokia mityba gali būti susijusi su valgymo sutrikimais. Neretai vegetaro ar vegano pavadinimu pridengiamas tam tikrų maisto produktų atsisakymas, griežtas mitybos racionas, suvartojamų kalorijų skaičiaus ribojimas. Beje, žmonės, griežtai besilaikantys veganinės mitybos principų, dažniausiai yra nepakankamo kūno svorio.

„Tyrimų duomenimis, 50 proc. sergančiųjų nervine anoreksija nurodo, kad yra vegetarai (nebūtinai veganai), taip pat tiek pat sergančiųjų nervine anoreksija teigia, kad iki diagnozės kelerius metus buvo vegetarai“, – sako gydytoja dietologė E. Cikanavičiūtė.

Tiesa, specialistė atkreipia dėmesį, kad tokių duomenų, jog vegetarinė mityba gali tapti valgymo sutrikimų priežastimi, visgi nėra, todėl taip teigti nėra pagrindo. „Tačiau reikia turėti omenyje, kad žmonėms, varginamiems valgymo sutrikimų, dažniausiai – nervinės anoreksijos, ar linkusiems į nervinę ortoreksiją, vegetarinė mityba tampa būdu išvengti tam tikro maisto, sumažinti suvartojamų kalorijų skaičių ir justi valgymo kontrolę“, – dėsto pašnekovė.

Veganinė mityba – ne visiems

Gydytoja dietologė E. Cikanavičiūtė sako, kad bet kokia mityba, taip pat ir veganinė, turėtų būti pasirenkama atsakingai. Vien augalinio maisto vartojimas gali kelti didesnių pavojų tam tikrų grupių žmonėms: kūdikiams, vaikams, paaugliams, nėščioms ir žindančioms moterims, senjorams, ūminėmis ir lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams, pavyzdžiui, onkologiniams ligoniams. „Tokiais atvejais reikalinga gydytojo dietologo konsultacija, kad būtų tinkamai įvertinta žmogaus mityba, maisto medžiagų ir papildų poreikis“, – pabrėžia medikė.

Be to, juk yra žmonių, kurie negali valgyti, pavyzdžiui, ankštinių daržovių – nuo jų atsiranda nevirškinimo, sunkumo pojūtis, gali pūsti pilvą ar net varginti intensyvus spazminio pobūdžio pilvo skausmas, tuštinimosi sutrikimai.

Ką reikėtų žinoti?

Vis dėlto kiekvienas esame laisvas ir galime rinktis, kaip gyventi ir maitintis. Į ką derėtų atkreipti dėmesį nusprendus tapti veganu? Visų pirma – į tai, kad maiste netrūktų baltymų – svarbiausios mūsų ląstelių statybinės medžiagos. Augalinių baltymų gausu pupelėse, lęšiuose ir kitose ankštinėse daržovėse, riešutuose bei sėklose, sojų produktuose (varškės sūryje (tofu), piene), taip pat visose kruopose, nepriklausomai nuo apdirbimo būdo. Verta atsiminti, kad augaliniai baltymai yra kiek sunkiau įsisavinami nei esantys mėsoje, todėl išvardytų produktų reikėtų suvalgyti daugiau. Jie suteiks ir sklandžiai žarnyno veiklai reikalingos ląstelienos.

Augaliniame maiste ne itin gausu geležies, reikalingos mūsų kraujui, tiksliau, hemoglobino kiekiui palaikyti. Dėl jo trūkumo gali išsivystyti mažakraujystė. Negana to, organizmas iš augalinių produktų geležį įsisavina prasčiau. Ką daryti? Reikėtų kartu valgyti ir daugiau vitamino C gausių produktų: svogūnų, česnakų, morkų, paprikų ir kt. Derėtų pridurti, kad veganinė mityba tinka tiems, kurių kraujas linkęs tirštėti. Tyrimai rodo, kad vartojant daugiausia augalinio maisto kraujas būna skystesnis.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.