Netikėtų medicininių ir kultūrinių įžvalgų kupinoje knygoje autorius atskleidžia, ką iš tiesų reiškia būti žmogumi: „Keliauju po kūną, klausausi savo pacientų plaučių, judinu jų sąnarius ar žiūriu gilyn į vyzdžius, ir tuo pat metu mąstau ne apie kiekvieną konkretų žmogų, jo arba jos anatomiją, bet apie visus kūnus, kuriuos man yra tekę apžiūrėti. Visi mes turime kraštovaizdžius, kuriuos laikome ypatingais: kupinas prasmingumo vietas, kurioms jaučiame švelnumą arba pagarbą. Man tokiu kraštovaizdžiu yra tapęs kūnas: kiekvienas jo centimetras pažįstamas ir sužadina ryškius prisiminimus.“

Dalinamės septyniais įdomiais faktais apie regėjimą.

1. Senovės graikai laikėsi nuomonės, kad rega įmanoma dėl dieviškos ugnies akies viduje, o lęšiukas – nelyginant koks siųstuvas, spinduliuojantis į pasaulį energiją. Akyse atsispindintys laužo šviesos blyksniai tartum patvirtindavo šią teoriją, kurią dar prieš dvejus su puse tūkstančio metų iškėlė senovės graikų poetas ir filosofas Empedoklis. Virtinėmis metaforų prilygindamas akį saulei ir mėnuliui, jis rašė: „Kaip žmogus, besirengiantis eiti pirmyn, pasiruošia ugnį ir įplieskia žėrinčią liepsną , taip ir pirmapradė Ugnis kadaise slypėjo apskritame akies vyzdyje.“

2. XVII a. pradžioje po truputį įsigalėjo klasikinės pažiūros į regėjimą. Astronomai, kurių pagrindinis tikslas buvo išsiaiškinti šviesos esmę ir ją perprasti, tyrinėjo akį, kad geriau suvoktų žvaigždes. Astronomas mistikas Johanesas Kepleris (Johannes Kepler) pirmasis aprašė, kaip pasaulio vaizdas projektuojamas į tinklainę atvirkščiai ir atbulai.

3. Aiškindamasis planetų judėjimą aplink Saulę Izaokas Niutonas ryžosi pavojingiems eksperimentams, kad patikrintų savo paties regos patikimumą. Įstatęs ilgą buką adatą („ylą“) sau į akiduobę tarp kaulo ir akies obuolio, jis aprašė, kaip iškreipiamas matymas adatą judinant. Nuo Niutono laikų supratimas ne kažkiek pažengė į priekį, kol XX a. kvantinė ir Einšteino reliatyvumo teorijos vėl pradėjo keisti mūsų sampratą, kaip veikia šviesa.

4. Jūsų tinklainę pasiekiantys fotonai gimė prieš aštuonias su puse minutės termobranduolinės reakcijos metu Saulės gelmėje. Prieš penkias minutes jie praskriejo šalia Merkurijaus orbitos, o prieš dvi su puse – šalia Veneros. Tie, kurie buvo neperimti Žemėje, maždaug po keturių minučių praskries pro Marso orbitą ir tik daugiau kaip po valandos – pro Saturno. Po šios kelionės kosmosu ir nekintančiu laiku (kadangi, kaip Einšteinas išaiškino, judant šviesos greičiu, laikas sustoja) balta saulės šviesa apgaubia pasaulį aplink mus ir suskyla į daugiaspalvę sklaidą.

5. Žodis „katarakta“ kilęs iš graikų kataraktes, reiškiančio „vandens krioklį“ arba „nuleidžiamąsias grotas“ – užtvarą, užslenkančią ant matymo.

6. Kataraktos vystosi dėl lęšiuko drumsties, chirurginiu būdu yra gydomos jau bent du tūkstančiai metų. Indijoje, Kinijoje ir Graikijoje archeologai ir istorikai atkasė instrukcijas ir instrumentus perpjauti ragenai ir pašalinti iš regos lauko padrumzlėjusiam lęšiukui. Lęšiuko pašalinimas atkuria regą tik iš dalies, neryškią, bet XVII amžiuje Vakaruose toks lęšiuko vietos pakeitimas („nuleidimas“) tapo gan dažna operacija. 1722 m. prancūzui Sent Ivui pavyko visiškai pašalinti kataraktą, o ne tik nustumti ją giliau į akies obuolį. Prireikė tik poros nežymių modifikacijų, kad išsirutuliotų tokia kataraktos operacija, kokią mes žinome dabar.

7. Kadaise katarktos operacijos iš pacientų pareikalaudavo didelės savitvardos: jiems arba joms tekdavo laikyti savo galvą ir akį visiškai ramiai, kenčiant veriantį skausmą, kai būdavo atveriamas akies obuolys ir ištraukiamas lęšiukas. Atsiradus nuskausminamiesiems lašams ir nejautrą sukeliančioms priemonėms, to nebereikia.