Pavasario saulė danguje aukštyn, o akių vokai popiečio valandomis vis sunkyn? Tokia būsena šiuo metu turbūt būdinga daugeliui. Ir dažniausiai gelbstimės nuo jos įprasta priemone - dar vienu papildomu puodeliu kavos. Tačiau šalyje žinomas žolininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doktorantas Marius Lasinskas neabejoja, kad mūsų intoksikuotus organizmus migdo per žiemą suvalgyti cepelinai ir picos bei ragina ranką tiesti ne kavos puodelio, o pirmųjų pavasarinių pumpurų ir žiedų link, nes bundanti gamta turi visas priemones pabudinti ir žmogų.

„Niekas pavasarį taip nesustiprina ir nežvalina organizmo, kaip buvimas gryname ore, pirmosios vaistažolės ir maistažolės, t. y. augalai, iš kurių galime pasigaminti begalę patiekalų, praturtintų vitaminais ir mikroelementais“, - pataria M.Lasinskas. Visų pirma pašnekovas ragina pasirinkti pirmųjų pavasario šauklių - visiems pažįstamų gluosnio „kačiukų“.

„Dar geriau, kad tai būtų medžio blindės „kačiukai“ su ilgais geltonais pūkeliais. 5 - 6 tokius „kačiukus“ kasdien užsipilkime stikline karšto vandens ir turėsime puikios pavasarinės arbatos. Vaikams pakaks arbatėlės ir su 1 – 2 „kačiukais“. Pagerkime jos kasdien porą savaičių. Ši arbata suteiks jėgų, padės tais atvejais, kai „nelaiko“ nervai, vargina orų permainų sukelti peršalimai, sloga.

„Kačiukuose“ yra salicilo rūgšties, kitaip tariant, natūralaus aspirino, kuris organizme mažins uždegiminius procesus. Pastaruoju metu mokslas neatsitiktinai kalba apie tai, kad organizme nuolat vykstantys įvairūs uždegimai provokuoja tokių sunkių ligų kaip diabetas ar navikai atsiradimą“, - įspėja žolininkas.

Džiovinti kačiukų atsargų, Mariaus teigimu, neverta – tiesiog reikėtų žengti koja kojon gamtos ritmu ir iš jos imti tai, ką tuo metu gamta dovanoja.

„Netrukus pražys šalpusniai. Jie tikras lobis per žiemą nuvargusioms mūsų kepenims. Vėlgi pavartokime jų porą savaičių – gerkime žiedų arbatą, tiesiog kramsnokime ar dėkime į salotas. Tiesa, yra atlikta mokslo tyrimų, kurie parodė, esą šalpusniuose yra žmogaus organizmui nepalankių alkaloidų. Tačiau jei neperdozuosime, nevartosime šalpusnių neprotingais kiekiais diena dienon visus metus, jie tikrai bus naudingi“, - neabejoja pašnekovas, teigdamas, kad į kiekvieną augalą reikėtų žiūrėti kaip į harmoningą veikliųjų medžiagų visumą, kurioje vienos elementų savybės atsveria kitas.

Tačiau mokslininkai neretai daro tam tikras išvadas atlikę eksperimentus su cheminiu būdu išskirtu kuriuo nors vienu koncentruotu augale esančiu elementu. „Tokiu atveju galėtume teigti, kad ir dilgėlės pavojingos, nes jose yra medžiagų krešinančių kraują, bet yra ir folio rūgšties, kraują skystinančios“, - aiškina žolininkas.

Lietuvių sveikatai viena vertingiausių pavasarinių gamtos dovanų M.Lasinskas įvardija augalų trijulę – kiaulpienę, garšvą ir dilgėlę, valančias žarnyną, inkstus, skaistinančias odą bei stiprinančias imuninę sistemą. Pasak pašnekovo, tikrai nereikėtų galvoti, kad mūsiškė kiaulpienė prastesnė už egzotišką brangų ženšenį, nes netgi japonų atlikti tyrimai vertės svarstykles nusveria mūsiškės geltonžiedės pusėn. Mat kiaulpienė naudinga visam organizmui. Žolininko žodžiais, - nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų. Ji gerina kepenų veiklą, mažina cukraus kiekį kraujyje, stiprina atmintį, vartojant didesniais kiekiais laisvina žarnyną, gerina inkstų, kasos veiklą. Kiaulpienės šaknys turi mums reikalingų karčiųjų medžiagų (seskviterpeninių laktonų, taraksacino), taip pat inulino, raugų, proteinų, vitaminų B2 C, karotino.

„Vos tik kastuvas ima lįsti į žemę, pasikaskime kiaulpienės šaknų. Apskritai visų vaistingųjų augalų šaknis reikėtų kasti tuomet, kol jų lapai dar nėra dideli. Švariai nuplaukime kiaulpienių šaknis, susmulkinkime ir išdžiovinkime 40 – 60 laipsnių temperatūroje. Tokių atsargų galima pasiruošti ir ateinančiai žiemai. Ruošiant arbatą reikėtų dėti valgomąjį šaukštą džiovintų šaknų puodeliui karšto vandens. Galima arbatinį šaukštelį kiaulpienių šaknų įsidėti tiesiai į burną ir juos sukramsnoti. Šio augalo lapai, žiedai bei stiebeliai, žolininko teigimu, taip pat yra ne mažiau vertingi.

Dėkime jų į salotas, troškinius, sriubas, košes. Tiesa, stiebeliai kiek kartoki, tačiau užpylus juos citrinų sultimis ir palaikius porą valandų, gausime puikų, sveiką ir netikėtą „makaronų“ patiekalą“, - kiaulpienių kulinarines galimybes komentuoja Marius, ragindamas nepraleisti momento pasistiprinti ir pirmosiomis garšvomis bei dilgėlėmis, kurios esančios tikros mikro ir makroelementų „bombos“. Tik pastarąsias „pikčiurnas“ prieš valgant žolininkas pataria arba nuplikyti, arba trumpai palaikyti šaldiklyje.

M.Lasinskas atkreipia dėmesį ir dar į vieną pavasarinės gamtos dovaną – medžių ir vaiskrūmių pumpurus. „Tai gali būti beržų, liepų, spygliuočių, obelų, serbentų, aviečių pumpurai. Suprantama, nereikia jų kimšti į burną saujomis. Suvalgykite per dieną 5 -7, nes pumpurai skrandyje išbrinksta ir apsunkina virškinimą. Jei žalio maisto netoleruojate, gerai sukramtę galite ir išspjauti – seilėse esantys fermentai jau bus padarę gerą savo darbą ir organizmas naudingų medžiagų gaus“, - neabejoja pašnekovas.

Marius įspėja, kad visais atvejais reiktų atsargiai elgtis su nepažįstamais augalais. Ypač saugotis nuodingojo žančialunkio, kuris ne tik vasarą vilioja raudonomis uogomis, bet ir dabar, pavasarį, gražiais rausvais žiedukais nusėtomis šakelėmis. Pašnekovas nepataria savarankiškai imti vartoti ugniažolės, žibuoklių, pakalnučių, nes, jo žodžiais, tai labai stiprūs augalai, vaistais galintys tapti tik patyrusio žinovo rankose.

Žolininkas ragina šiuo metu nepraleisti progos pasimėgauti ir beržų sula. Tačiau, pasak jo, į gamtą visais atvejais reikėtų žiūrėti taip pat pagarbiai, kaip į mums dovaną dovanojantį asmenį. „Prieš tai nepamiršus padėkoti medžiui už dovaną, išgerta viena kita stiklinaitė sulos duos daugiau naudos, nei jos konservavimas ir gėrimas kibirais“, - neabejoja M.Lasinskas.