Dalia VALENTIENĖ

Mažo fizinio aktyvumo pavojai

Fizinio aktyvumo nauda buvo žinoma ir prieš daug šimtų metų. Hipokratas teigė: „Jei galėtume suteikti kiekvienam asmeniui tinkamą mitybą ir tinkamą fizinį krūvį, ne per mažą ir ne per didelį, pasiektume palankiausią sveikatai gyvenimo būdą... Vaikščiojimas yra geriausias vaistas.“

Judėjimo, mankštinimosi nauda ypač aktuali tampa šiandien, kai kasdien tobulėjančios technologijos prikausto prie kėdžių ne tik suaugusiuosius, bet ir vos vaikščioti išmokusius mažamečius. Specialistų teigimu, nebūtina ieškoti ypatingų judėjimo formų, užsiimti varginančiomis treniruotėmis sporto salėje. Naudos sveikatai galima gauti iš paprasčiausio 10–20 minučių pasivaikščiojimo. Jį nuolat praktikuojant galima sumažinti miokardo infarkto riziką, blogojo cholesterolio kiekį kraujyje, tikimybę susirgti II tipo cukriniu diabetu ir net kai kuriomis onkologinėmis ligomis, sureguliuoti kraujospūdį, pagerinti psichologinę būseną.

Nustatyta, kad reguliariai mankštinantis galima reikšmingai palengvinti net depresijos simptomus.
Pasak Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėjos I.Taraškevičienės, būdami fiziškai neaktyvūs energijos sunaudojame mažiau, nei jos pagaminama iš suvartoto maisto, todėl dažnai ima varginti nutukimas. Fizinio aktyvumo stoka gali paskatinti II tipo cukrinio diabeto vystymąsi. Sumažėjus raumenų darbui ima nykti raumeninis audinys, dėl to vystosi jų atrofija. Panašiai veikiami ir kaulai: dėl mažo krūvio vystosi osteoporozė.

Mažas fizinis aktyvumas taip pat neigiamai atsiliepia širdies ir kraujagyslių sistemai, atsakingai už kraujo ir deguonies tiekimą visiems organams ir audiniams. Susilpnėjusi širdies veikla lemia greitesnį nuovargį. Dėl nepakankamo fizinio aktyvumo kraujagyslių sienelės tampa storesnės ir ne tokios lanksčios, o kraujas – klampus, todėl atsiranda kraujo krešulių susidarymo rizika.

Pašnekovės teigimu, nejudrus gyvenimo būdas – ne vien Lietuvos bėda. Tai pasaulinio masto problema. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Rytų Europoje fiziškai neaktyvių moterų yra 25 proc., vyrų – 22 proc., Vakarų šalyse fiziškai neaktyvių moterų – net 42 proc., vyrų – 31 proc.

Tėvų ir mokyklos misija

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas R.Zumeras pabrėžia, kad kalbant apie vaikų sveikatą dažnai ne ten dedami akcentai. Pavyzdžiui, nepakankamai išsamiai vertinamos netaisyklingos vaikų laikysenos priežastys. Dėmesys telkiamas ne į vaikų nejudrumą, o į kuprines: jos pasveriamos, padiskutuojama ir nusiraminama tikintis, kad kitąmet jos bus lengvesnės ir problema bus išspręsta.

„Deja, tai tik vienas iš daugelio veiksnių, galinčių neigiamai paveikti mokinių laikyseną. Nepakankamai kalbama apie vaikų ir paauglių darbo ir poilsio režimą, fiziškai aktyvų neformalųjį ugdymą, baldus, ant kurių sėdi vaikai, patiriamas neigiamas emocijas ir kt. Tai – kompleksinė problema. Ilgai ypač nepatogiai, neergonomiškai sėdint prie kompiuterių silpnėja raumenynas, išsivysto raumenų disbalansas, todėl vienas petys būna aukščiau, kitas – žemiau, vienas labiau palinkęs į priekį, kitas – atgal, galva palinkusi pirmyn ir pan.“, – dėsto specialistas ir priduria, kad laikyseną nėra sunku koreguoti, svarbu, kad vaikai noriai ir reguliariai mankštintųsi.

Pasak R.Zumero, pagrindiniai įpročių formuotojai yra tėvai, tad, jeigu šeimoje nuolat slopinamas natūralus ir fiziologiškai būtinas vaiko fizinis aktyvumas, didelė tikimybė, kad jis užaugęs nenorės ir nemėgs sportuoti ar aktyviai leisti savo laisvalaikio. O jeigu šeimoje tai skatinama, tėvai kartu su vaikais eina į šeimų ar vaikų rungtynes, nuolat dalyvauja įvairiuose sporto renginiuose, varžybose, iškylose, žygiuose, vaikas ir paaugęs bei suaugęs noriai sportuos ar mankštinsis.

Mokant vaikus gyventi fiziškai aktyviai, labai svarbi ir ugdymo įstaigų įtaka. Jei darželis ar mokykla orientuojasi į visapusišką vaikų fizinį lavinimą, sudaro tam sąlygas ir nuolatos įvairiais būdais skatina fizinį aktyvumą, ir ateityje šie žmonės bus fiziškai aktyvūs. Įvairiausios priemonės fiziniam aktyvumui ugdyti šiandien yra ištobulintos, jų – gausu, jos puikiai adaptuotos, pagamintos iš gerų medžiagų, spalvingos. „Mankšta yra gyvensenos dalis, asmeninis įprotis, susiformuojantis ne per dieną ar per savaitę, o per ilgus gyvenimo metus“, – pabrėžia specialistas.

Rūpinamasi nepakankamai

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojo teigimu, nėra vienos institucijos, vieno akivaizdaus lyderio, kuris rūpintųsi visuomenės fizinio aktyvumo ugdymu. Kūno kultūros ir sporto departamentas visada kuravo dvi sritis – visuomenės fizinį aktyvumą ir profesionalųjį sportą. Deja, didžiąją dalį savo jėgų skirdavo profesionaliajam sportui. Tai, žinoma, svarbu, tačiau dėmesys gyventojų fiziniam aktyvumui buvo nepakankamas. Logiškiausia, kad sveikatą stiprinančiu gyventojų fiziniu aktyvumu rūpintųsi Sveikatos apsaugos ministerija. Tačiau Lietuvos sveikatos apsaugos sistema orientuota į diagnostiką ir gydymą, o ne į aktyvią profilaktiką ar sveiką gyvenimo būdą.

„Vaikams tenka vis didesni ir didesni mokymosi krūviai, bet nepagalvojama, kokia jų sveikata bus ateityje. Kuo didesni yra mokymosi reikalavimai, tuo daugiau moksleiviai sėdi tiek mokykloje, tiek namuose ar papildomuose užsiėmimuose, dėl to nukenčia jų kaulų ir raumenų sistema, be to, vaikai patiria daugiau streso, jiems dažniau pasireiškia psichosomatinės būsenos – galvos skausmai, miego sutrikimai. Todėl rūpinimasis vaikų fiziniu aktyvumu neturėtų būti antraeilis dalykas“, – tvirtina R.Zumeras ir priduria, kad dar vienas lyderis, skatinantis ir propaguojantis visuomenės fizinį aktyvumą, yra Lietuvos sporto universitetas.

Per mažai aktyvūs laisvalaikiu

Visuomenės fiziniam aktyvumui įvertinti įvairios institucijos yra surinkusios daug įvairių duomenų ir atlikusios tam tikrus tyrimus. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras prieš penkerius metus pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduotą klausimyną taip pat atliko gyventojų fizinio aktyvumo tyrimą. Vis dėlto, R.Zumero nuomone, norint įvertinti ilgalaikes fizinio aktyvumo tendencijas Lietuvoje, vien jo tikrai nepakanka. Norint gauti išsamesnius duomenis, reikia kas penkerius metus kartoti tokį tyrimą.

Tačiau ir jo rezultatai neatsispindi nedirbančių žmonių, namų šeimininkių fizinio aktyvumo. Taip pat atskirai netiriami fizinio aktyvumo įpročiai ir jų tendencijos, kas labai svarbu lėtinių neinfekcinių ligų profilaktikai.
Pagal griežtą tyrimo metodologiją, visi respondentai buvo suskirstyti į tris grupes: didelio fizinio aktyvumo, vidutinio ir mažo. Didelio fizinio aktyvumo grupei buvo priskirta net 50 proc. respondentų, vidutinio – daugiau kaip 30 proc., visi kiti – mažo.

„Įdomiausia, kad analizuojant, kada ir kur žmonės yra fiziškai aktyviausi, paaiškėjo, jog dauguma yra fiziškai aktyvūs kasdienėje darbinėje veikloje. O laisvalaikį skiriantys dideliam fiziniam aktyvumui nurodė tik 16 proc. respondentų. Vasarą vadinamųjų judrių darbų padaugėja – žmonės sodininkauja, ūkininkauja, turi žemelės, gyvulių, tad šitaip triūsdami savo ūkiuose jie ne mankštinasi, o toliau tęsia darbą. Tai nėra gerai. Geriau, kad žmogus laisvalaikį aktyviai leistų su šeima, draugais, sportuodamas savo malonumui. Kitose išsivysčiusiose šalyse intensyvesnis fizinis aktyvumas labiau būdingas būtent laisvu nuo darbo metu“, – atkreipia dėmesį specialistas.

Ateinančiais metais planuojama vėl rengti analogišką apklausą. Ją atlikti, pasak pašnekovo, nėra paprasta – reikia papildomų lėšų, profesionaliai apmokyti apklausėjus ir kokybiškai apdoroti gautus duomenis.

„Fizinį aktyvumą būtų galima tirti keturiais pjūviais. Vienas iš jų būtų vaikų, suaugusiųjų ir pagyvenusių žmonių fizinis aktyvumas laisvalaikiu, kitas – tų pačių gyventojų grupių darbinis fizinis aktyvumas. Taip pat būtų galima tirti, kaip žmonės juda iš taško A į tašką B, kokiomis transporto priemonėmis, ar naudoja riedučius, dviračius, nuosavą ar visuomeninį transportą ir kiek jie yra fiziškai aktyvūs namų ūkyje.

Pavyzdžiui, kaimų gyventojai prižiūri daržus, augina gyvulius, todėl yra kur kas aktyvesni, o miestų žmonės tiesiog gali gulėti prie televizorių ar sėdėti prie kompiuterių. Klausimynas irgi turi būti patikimas, standartizuotas, galbūt jau naudotas kitose šalyse ir ten jo validumas patikrintas objektyviomis matavimo priemonėmis, pavyzdžiui, akselerometrais, profesionaliais žingsniamačiais, širdies susitraukimo dažnio monitoravimo įrenginiais. Tada apklausų rezultatai būtų solidūs ir patikimi. Be to, Lietuvos mastu apklausoje turėtų dalyvauti mažiausiai 2,5–3 tūkst. gyventojų“, – dėsto R.Zumeras.

Laikas kurti naują strategiją

Šiuo metu vadovaujamasi 2011 m. Seimo patvirtinta Sporto plėtros strategija. Jos įgyvendinimo terminas baigsis 2020-aisiais. Strategijoje numatytos labai aukštos kartelės – pastatyti tam tikrą skaičių baseinų, renovuoti tam tikrą skaičių stadionų, įrengti universalių sporto aikštelių, pritaikyti parkus ir kitas viešąsias erdves fiziniam aktyvumui ir pan. Tam turi būti skirta nemažai biudžeto lėšų, tad čia ir iškyla didžiausia problema. Todėl dalis projektų – įgyvendinti, dalis – ne.

„Mano supratimu, jau laikas ne tik parengti naują strategiją, bet ir pasirašyti bendrą visų politinių partijų susitarimą dėl šios srities plėtros, pavyzdžiui, numatyti gyventojų fizinio aktyvumo šuolį per 20 metų. Tokių naudingų nacionalinių susitarimų būta kitais klausimais, labai gražus pavyzdys – krašto apsaugos srityje: susėdo politinės partijos ir pasirašė. Nesakau, kad fizinį aktyvumą skatinti reikia lygiai taip pat, bet principas galėtų būti panašus.

Prie fizinio aktyvumo, kaip vienos iš sveikatinimo priemonių, būtų galima „prikabinti“ ir mitybą. Dabar specialistai apie tai kalba, spauda „banguoja“, rašo, kažkas nusprendė gyventojų mitybos įpročius pakeisti per mėnesį ar kelis. Kitų valstybių patirtis rodo, kad esminiai visuomenės elgsenos pokyčiai vyksta lėtai ir sudėtingai. Suomiai tai darė 40 metų“, – sako pašnekovas.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro atstovo teigimu, yra įgyvendinama daug, bet nedidelės apimties fizinio aktyvumo projektų.

„Savo indėlį, skatinant visuomenės fizinį aktyvumą, įneša visuomenės sveikatos biurai. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Vilniaus, Marijampolės, Šilutės, Utenos, organizuoja gyventojams įvairias nemokamas mankštas. Tai nėra paprasta, nes tenka rasti rėmėjų ir specialistų, kurie du ar tris kartus per savaitę aukotų savo laiką ir vestų šias mankštas.

Visuomenės sveikatos biurų steigėjos – savivaldybės, joms paprasčiau yra įvertinti gyventojų poreikius ir paraginti specialistus padėti tuos poreikius patenkinti. Savivaldybėse organizuojamos ir kitokio pobūdžio fizinės veiklos – žygiai, talkos, šventės, vakaronės, skatinančios žmones daugiau judėti ir laisvalaikiu būti fiziškai aktyvesnius“, – pasakoja R.Zumeras.