Pirmosios pagalbos suteikimas į nelaimę patekusiam ar netikėtą sveikatos sutrikimą patyrusiam žmogui gali išgelbėti gyvybę. Į tokią situaciją, kai kažkam skubiai reikėjo suteikti pirmąją pagalbą, per pastaruosius trejus metus yra patekę kiek daugiau nei dešimtadalis šalies gyventojų (13 proc.).

Kaip taisyklė, tokiose kritinėse situacijose, kai būtina veikti greitai ir užtikrintai, gyventojai dažniausiai jaučiasi pasimetę ir išsigandę, rodo tyrimo rezultatai.

Draudimo ekspertė Aurelija Kazlauskienė atkreipia dėmesį, kad pasimetimą, kaip pačią pirmą ir ryškiausią emociją, kuri iškyla prireikus suteikti pirmąją pagalbą, įvardino 41 proc. respondentų.

Antroji pagal dažnumą patiriama emocija buvo išgąstis – jį jaučiantys nurodė 35 proc. apklaustųjų. Tuo metu užtikrintais tokiose situacijose jaustųsi tik kiek mažiau nei penktadalis (18 proc.) gyventojų, rodo tyrimo rezultatai.

„Tokiais momentais, kai gali prireikti suteikti pirmąją pagalbą, labai svarbus yra laiko faktorius. Kiekviena sekundė yra itin didelės reikšmės, tad pasimetimas bei išgąstis ir taip ribotą laiko resursą gali dar labiau sutrumpinti. Žinoma, emocijos yra natūrali mūsų reakcija į neeilines situacijas, tačiau mokantis ir simuliuojant tam tikras situacijas galima išmokti emocijas pasitelkti savo naudai“, − sako draudimo ekspertė.

Tai, kad dėl įgūdžių stokos žmones gali ištikti išgąstis, patvirtina Lietuvos Raudonojo Kryžiaus psichologė Rasa Vyšniauskienė. Pasak jos, labai dažnai žmonės bijo padaryti klaidą ar baiminasi galintys dar labiau pakenkti kito žmogaus sveikatai, kadangi nėra užtikrinti dėl savo įgūdžių. Taip pat dažnam baimę ar išgąstį kelia traumuoto ar stiprų sveikatos sutrikimą patyrusio žmogaus kūno vaizdas.

Psichologė teigia, jog tokiose situacijose labiausiai padės geri streso valdymo įgūdžiai. Žmogui patyrus netikėtą ir stiprų stresą, mūsų centrinė nervų sistema „atjungia“ racionaliąją galvos smegenų dalį, nes nėra laiko galvoti, ir įjungia „gyvūniškąją“, kuri orientuota į išlikimą.

„Mes, žmonės, į stresą reaguojame trimis skirtingais būdais: galime kovoti, galime pabėgti, ir galime sustingti. Taigi sąstingis – vienas iš natūralių gamtos mums instaliuotų būdų reaguoti į pavojų. Nepasiduoti šiai būsenai padėtų du dalykai: geri pirmosios pagalbos teikimo įgūdžiai, kai kūnas prisimena, ką automatiškai daryti tam tikru atveju ir kaip veikti pagal išmoktą algoritmą, bei geri streso valdymo įgūdžiai”, – pataria R. Vyšniauskienė.

Psichologė taip pat pateikia ir keletą praktinių patarimų, kurie padės išlaikyti kuo šaltesnį protą pakliuvus į situacijas, kai reikia veikti užtikrintai ir suteikti pirmąją pagalbą.

• Mokytis pirmosios pagalbos įgūdžių mažais žingsneliais ir palaipsniui. Pavyzdžiui, pirma išmokti gaivinimo, vėliau mokytis kraujavimo stabdymo, dar vėliau kaulų lūžių mobilizavimo ir t.t.;
• Savanoriauti renginiuose, kuriuose gali prireikti taikyti pirmosios pagalbos įgūdžius – tokiu būdu galima įgauti praktikos, stebėti, kaip veikia kiti savanoriai, pajusti realias situacijas;
• Apsibrėžti baimes, dėl kurių bijoma suteikti pirmąją pagalbą ir dirbti su jomis;
• Išmokti keletą streso valdymui skirtų pratimų, pavyzdžiui, kvėpavimo, kuriuos būtų galima greitai atlikti ir nusiraminus imtis būtinų pagalbos veiksmų.