Ne džiaugsmas ir palaima, o melancholija, depresija ar net psichozė – vaikelio laukimo ir pasitikimo laikotarpis kai kurioms moterims gali kelti daug sudėtingų jausmų. Susitvarkyti su jais ir vėl pasijusti gerai kartais padeda artimieji, o kartais yra būtina profesionali psichikos sveikatos specialistų pagalba.

Ramutė ŠULČIENĖ

„Nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu moters organizme vyksta didžiuliai pokyčiai. Jie susiję ne tik su naujos gyvybės augimu, bet ir su visu tuo, kiek pačios moters organizmas turi pasikeisti ir prisitaikyti, kad vaisius galėtų augti ir gimti, o gimęs – išgyventi. Be matomų fizinių pokyčių, pavyzdžiui, augant vaisiui didėja pilvas, krūtys, kiekviena moteris patiria kardinalius hormoninius pokyčius, kurie neišvengiamai veikia ir jos psichiką“, – tvirtina Vilniaus universiteto Psichologijos instituto asistentė, Suicidologijos tyrimų centro mokslo darbuotoja dr. Eglė Mažulytė-Rašytinė ir pabrėžia, kad tai nėra tiesiog paprastas emocionalumas, kaip dažnai apibūdinama nėščių ir neseniai pagimdžiusių moterų savijauta.

Tokios moters smegenyse vyksta ypač svarbūs pokyčiai, padedantys jai tapti mama. „Pastebėjus, kad šiuo laikotarpiu moters smegenyse vykstančių pokyčių mastas prilygsta pokyčiams paauglystės laikotarpiu, kai iš vaiko virstama suaugusiuoju, buvo sukurtas naujas terminas anglų kalba matrescence, reiškiantis „tapimas, virsmas mama“. Suprantama, kad šis didžiulis virsmas gali būti nelengvas, kupinas psichologinių iššūkių, o dalis moterų susiduria su psichikos sveikatos sutrikimais“, – teigia psichologė.

Skirtingos patirtys ir sunkumai

Dažniau girdime apie pogimdyminę depresiją, tačiau šiuo jautriu laikotarpiu moterims gali kilti ir kitokių emocinių sunkumų ar sutrikimų. „Dėl kardinalių hormoninių pokyčių moters organizme gimdant iš karto po gimdymo daug moterų patiria vadinamąją pogimdyminę melancholiją (angl. baby blues), pasižyminčią nuotaikų kaita, verksmingumu, irzlumu, kitais emociniais sunkumais ir galinčią trukti net iki kelių savaičių.

Tačiau ši būsena nėra laikoma psichikos sutrikimu, dažniausiai ji stipriai nepaveikia moters gebėjimo pasirūpinti savimi ir naujagimiu. Vis dėlto daliai moterų pogimdyminė melancholija perauga į pogimdyminę depresiją“, – atkreipia dėmesį dr. E. Mažulytė-Rašytinė. Skaičiuojama, kad šį sutrikimą patiria apie 10–15 proc. moterų po gimdymo. Pašnekovės teigimu, pogimdyminė depresija pasireiškia ilgiau nei dvi savaites trunkančiu giliu liūdesiu ar tuštumos jausmu, malonumo pojūčio ir interesų praradimu, energijos ir motyvacijos stoka, užsisklendimu savyje, nerimu, kaltės jausmu ir pan.

„Kur kas mažiau – iki maždaug 3 proc. – moterų gali susidurti su potrauminio streso sutrikimu, lemtu trauminės gimdymo patirties. Potrauminio streso sutrikimas po gimdymo pasižymi vis iškylančiais kankinančiais prisiminimais apie patirtą sukrėtimą gimdant, bet kartu ir aktyviomis pastangomis išvengti to, kas galėtų priminti gimdymą, taip pat dirglumu, greitomis išgąsčio reakcijomis. Galiausiai labai retas, tačiau itin sudėtingas psichikos sutrikimas, galintis pasireikšti moteriai po gimdymo, yra pogimdyminė psichozė. Moteris pradeda labai neįprastai ar keistai elgtis, gali imti matyti ar girdėti tai, ko realybėje nėra“, – sutrikimų įvairovę apžvelgia mokslininkė.

Atidus artimųjų žvilgsnis

Kaip jaustis po gimdymo yra normalu, kada galbūt užtektų artimųjų pagalbos, o kada jau reikia kreiptis į specialistus? Pasak dr. E. Mažulytės-Rašytinės, pogimdyminė melancholija laikoma įprastu reiškiniu, ir tokiu atveju specialisto pagalba nėra reikalinga, tačiau pogimdyminės melancholijos apimtai mamai, kaip ir bet kuriai neseniai gimdžiusiai moteriai, labai svarbu artimųjų parama ir palaikymas.

„Įprastai pogimdyminė melancholija pamažu rimsta ir per keletą savaičių praeina savaime. Pasireiškus psichikos sutrikimams – pogimdyminei depresijai, potrauminio streso sutrikimui po gimdymo, pogimdyminei psichozei – specialistų pagalba gali būti reikalinga, o tam tikrais atvejais netgi būtina. Artimiesiems pastebėjus pogimdyminės psichozės požymius – itin keistą ir neadekvatų moters elgesį – pagalbos į psichikos sveikatos specialistą, šiuo atveju – psichiatrą, reikėtų kreiptis kuo skubiau, nes dėl iškreipto realybės suvokimo gali kilti grėsmė tiek pačios mamos, tiek naujagimio sveikatai. Bet kokiu atveju, jei artimieji pastebi, kad moteriai po gimdymo yra itin sunku, o vidinių, t. y. pačios moters, ar išorinių, t. y. artimųjų paramos, resursų susidoroti su kylančiais sunkumais nepakanka, verta pasitarti su psichikos sveikatos specialistu, pavyzdžiui, psichologu. Jis galėtų tiksliau įvertinti padėtį, supažindintų su įvairiomis pagalbos galimybėmis“, – laiku kreiptis pagalbos ar bent pasitarti kviečia pašnekovė.

Mokslininkė patikslina, kad nors įprastai pogimdyminiu laikotarpiu laikomi vieni metai po gimdymo, pogimdyminė melancholija ir pirmieji pogimdyminės psichozės požymiai pasireiškia anksti, t. y. per pirmąsias kelias savaites po gimdymo. O pogimdyminė depresija gali pasireikšti ir vėliau – praėjus pusmečiui, retesniais atvejais ir beveik metams po gimdymo. Potrauminio streso sutrikimo simptomai dažniausiai pastebimi praėjus mėnesiui po gimdymo, bet tam tikrais atvejais galima pastebėti ir atidėtų reakcijų, t. y. sutrikimas išryškėja kiek vėliau.

Riziką patiria kiekviena

Ar įmanoma iš anksto numatyti, kuri moteris gali jaustis prasčiau po gimdymo? Dr. E. Mažulytės-Rašytinės teigimu, yra žinoma apie tam tikrus veiksnius, padidinančius riziką patirti psichikos sveikatos sutrikimų pagimdžius. Pavyzdžiui, jei moteris patyrė depresiją iki nėštumo ar jo metu, tikimybė, kad jai išsivystys pogimdyminė depresija, yra didesnė. Arba jei moteriai gimdymas buvo trauminė patirtis, egzistuoja didesnė rizika patirti potrauminio streso sutrikimą.

„Pastebima, kad subjektyvi moters gimdymo patirtis taip pat yra reikšmingai susijusi su jos psichikos būkle pogimdyminiu laikotarpiu. Tai patvirtina ir Lietuvoje atliekami moksliniai tyrimai. Kartu su Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga kasmet vykdome apklausą „Mano gimdymas“ ir apklausiame tūkstančius neseniai Lietuvoje gimdžiusių moterų. Mūsų surinktais duomenimis, moterys, kurios savo gimdymo patirtį vertina kaip blogą ar net traumuojančią, kur kas dažniau susiduria su pogimdyminės depresijos ir potrauminio streso sutrikimo simptomais“, – tyrimų rezultatus pristato mokslininkė.

Pašnekovė pabrėžia, kad dėl to svarbu kalbėti apie moterų gimdymo patirtis ir siekti, jog gimdymas būtų kuo palankesnis ne tik naujagimiams (jais tiek mūsų visuomenėje apskritai, tiek medicinos sistemoje yra įprasta rūpintis labiausiai), bet ir pačioms gimdyvėms.

„Mūsų apklausų duomenimis, deja, iki 15 proc. moterų gimdymo metu ligoninėse susiduria su patyčiomis, gąsdinimu ar net prievarta. Pavyzdžiui, iš gimdyvių tyčiojamasi dėl per nėštumą priaugto svorio, nepagrįstai draudžiama pasirinkti moteriai palankesnę gimdymo pozą ir grasinama nesuteikti medicininės pagalbos, kol ji neatsiguls ant nugaros, atliekamos medicininės intervencijos be moters sutikimo. Tokios patirtys gali giliai įsirėžti į moters psichiką ir apsunkinti visą pogimdyminį laikotarpį. Žinoma, būna tam tikrų gimdymo traumų, kurių neįmanoma sukontroliuoti, įvairių komplikacijų, naujagimių sveikatos sutrikimų ar kūdikių netekčių. Tačiau ir čia svarbus medicinos personalo elgesys – aplinkinių reakcija šiuos sukrėtimus patiriančią mamą gali sustiprinti, pavyzdžiui, kai moteris paliekama viena tvarkytis su savo patirtimi, ar sumažinti trauminės patirties padarinius, pavyzdžiui, kai moteris sulaukia paguodos ir palaikymo“, – dėsto psichologė.

Vis dėlto, pasak specialistės, visiškai nuspėti moters psichikos sveikatos būklės po gimdymo nėra įmanoma – niekas nesame apsaugotas nuo psichikos sveikatos sutrikimų. Tuo pačiu metu žmogų gali veikti daug įvairių pažeidžiamumo (didinančių riziką) ir apsauginių (mažinančių riziką) veiksnių, ir būtent šių veiksnių sąveika gali lemti, ar psichikos sutrikimas išsivystys, ar ne.

Įveikti sunkumus padeda palaikymas

Kaip teigia dr. E. Mažulytė-Rašytinė, visų neseniai gimdžiusių moterų po didinamuoju stiklu stebėti tikrai nėra būtina, tačiau artimiesiems svarbu suprasti, kad kiekvienai moteriai, nesvarbu, ar ji pagimdė pirmą ar penktą vaikelį, pogimdyminis periodas yra didžiulio virsmo laikas.

„Be to, šis virsmas patiriamas tokiu metu, kai didžioji dalis fizinių ir psichologinių pačios moters resursų yra nukreipta į naujagimį. Todėl svarbu ją palaikyti, aktyviai siūlyti savo pagalbą ir suteikti būtent tokią paramą, kokios jai norisi ir reikia. Ką derėtų žinoti pačioms moterims? Manau, naudinga žinoti, kad gali būti visaip, kad tas virsmas yra kupinas iššūkių ir kiekvienai moteriai unikalus.

Reikia ieškoti pagalbos ne tik tada, kai jau nebegali, bet ir tada, kai dar gali, bet yra sunku. Labai naudinga susikurti savo palaikymo ratą. Galbūt tai galėtų būti panašius išgyvenimus patiriančios mamos, su kuriomis būtų galima atvirai pasikalbėti apie kasdienius sunkumus, galbūt – giminaičiai, kurie padėtų fiziškai: pagamintų ir atneštų šilto maisto, panešiotų vaikelį, kol mama valandėlę nusnūs ar nusipraus po dušu. Taip pat labai svarbu nebijoti, esant poreikiui, kreiptis į psichikos sveikatos specialistą“, – tvirtina psichologė.

Individualios pagalbos priemonės

Psichikos sunkumams tapus per dideliems, moterims gali būti pasiūlyta įvairi pagalba. Priklausomai nuo būklės sunkumo, gali būti siūlomas stacionarinis (ligoninėje) arba ambulatorinis gydymas medikamentais, psichologo konsultacijos, psichoterapija.

„Psichikos sutrikimų gydymas pogimdyminiu laikotarpiu išsiskiria tuo, kad didelę dalį jo užima ir praktiniai rūpinimosi vaiku klausimai, itin svarbus yra artimųjų įsitraukimas. Pavyzdžiui, jei moteriai reikalingas stacionarinis gydymas, kyla klausimas, kas perims kūdikio priežiūrą, kaip užtikrinti galimybes mamai matytis su vaikeliu, kad šis atsiskyrimas netaptų dar vienu sukrėtimu. Dalis moterų vengia ir baiminasi medikamentinio gydymo dėl to, kad nenori nutraukti žindymo, tačiau kai kurių medikamentų vartojimas yra visiškai ar bent iš dalies suderinamas su žindymu.

Galima skirti tokį vartojimo būdą, kuris leistų maksimaliai sumažinti riziką, kad vaistų su motinos pienu pateks į kūdikio organizmą, arba intensyvaus gydymo laikotarpiu palaikyti laktaciją ir išsaugoti galimybę galbūt vėliau grįžti prie žindymo. Tai aptarti svarbu su gydytoju psichiatru. Kai kurioms moterims pogimdyminio laikotarpio psichikos sveikatos sunkumai yra tiesiogiai susiję su iššūkiais prižiūrint vaikutį, pavyzdžiui, moteris gali jaustis psichologiškai palūžusi, nes jai nesiseka žindyti. Tokiu atveju neužteks apie tai tiesiog kalbėtis psichologo kabinete, reikės žindymo specialisto pagalbos, kad būtų išspręsti žindymo sunkumai.

O jei moters patiriama pogimdyminė depresija susijusi su chronišku miego stygiumi, visa šeima turi ieškoti sprendimų, kaip sudaryti sąlygas, kad mama galėtų patenkinti bent minimalų savo organizmo miego poreikį“, – apie skirtingus mamų poreikius ir prastos savijautos priežastis pasakoja dr. E. Mažulytė-Rašytinė.

Visų mūsų reikalas

Psichologė atkreipia dėmesį, kad vis dar esame linkę motinystę labiausiai sieti su rožinėmis spalvomis piešiamu paveikslu: laiminga mama ant rankų sūpuoja ramiai miegantį naujagimį. Dėl to neretai moterys, susidūrusios su didesniais pogimdyminio periodo iššūkiais, sutrinka ir patiria kaltės ir gėdos jausmus: „Kokia gi aš mama, jei nesijaučiu laiminga sulaukusi taip norėto stebuklo – savo vaikelio?“ Tokie jausmai, pasak pašnekovės, gali trukdyti moteriai siekti reikalingos pagalbos.

Dr. E. Mažulytės-Rašytinės manymu, proaktyvaus dėmesio mamų psichikos sveikatai trūksta ir mūsų visuomenėje bei sveikatos priežiūros sistemoje.

„Visų pirma labai svarbus žmogiškųjų išteklių klausimas – ar medicinos personalas turi reikiamų žinių apie moterų psichikos sveikatą pogimdyminiu laikotarpiu ir ar yra galimybė konsultacijų metu skirti dėmesio ir laiko apie tai kalbėtis. Visgi dera pabrėžti, kad rūpinimasis mamomis nėra vien sveikatos priežiūros sistemos atsakomybė, tai – ir svarbus socialinis klausimas, prie kurio sprendinių prisidėti gali visa visuomenė.

Pavyzdžiui, verslai gali kurti tokias paslaugų teikimo vietas, kurios būtų palankios kūdikius auginančioms šeimoms, bendruomenės – suteikti erdves, kuriose galėtų steigtis mamų klubai, galų gale, kai kiekvienas iš mūsų nueiname aplankyti naujagimio susilaukusios šeimos, derėtų ne prašyti palaikyti kūdikį ant rankų, o apkabinti mamą ir paklausti, kaip ji jaučiasi“, – apie visų indėlį kalba psichologė.

Informacijos ir pagalbos daugėja

Vis dėlto dr. E. Mažulytė-Rašytinė džiaugiasi, kad pastaraisiais metais informacijos apie moterų psichikos sveikatą po gimdymo daugėja, pačios moterys viešojoje erdvėje vis dažniau dalijasi ne tik motinystės džiaugsmais, bet ir sunkumais, imamasi įvairių į mamų psichikos sveikatą orientuotų iniciatyvų. Pavyzdžiui, daug veiklų vykdo, psichologo konsultacijas, pagalbos grupes siūlo visuomeninis pogimdyminės depresijos prevencijos projektas „Mama mums rūpi“.

Projekto kūrėjos siekia inicijuoti kompleksinius pokyčius Lietuvoje, kad besilaukiančios ir kūdikius auginančios moterys, susidūrusios su emociniais sunkumais, gautų reikiamą informaciją, sulauktų pagalbos ar būtų skatinamos kreiptis į specialistus, o prireikus gautų kokybišką, tinkamą gydymą. Viena iš gražių šio projekto iniciatyvų yra „Laiškai mamai ir tėčiui“, skirta suteikti daugiau pasitikėjimo savimi jaunoms šeimoms ir paskatinti atkreipti dėmesį į savo jausmus bei išgyvenimus. Šiuos laiškus galima rasti projekto interneto svetainėje https://www.mamamumsrupi.lt/.

Daugiau informacijos apie moters emocinius pokyčius tampant mama ir pagalbos galimybes taip pat galima rasti adresu https://pagalbasau.lt/depresija-po-gimdymo.

Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.