Gyvenimo sunkumai mūsų gali tykoti už kiekvieno kampo, tačiau vieniems pavyksta su jais susidoroti, o kiti palūžta. Nuo ko tai priklauso ir kaip tapti stipresniems kasdienybėje?

Ramutė ŠULČIENĖ

Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto doktorantė, psichologė Justina Rybakovaitė sako, kad pokyčiai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. „Keičiasi ir mūsų asmeninis gyvenimas, ir išorinės aplinkybės. Pastarieji metai – pandemija, karas ir ekonominė recesija – parodė, kad įvairiausi pokyčiai gali ateiti netikėtai, galime susidurti su grėsmėmis, apie kurias iki šiol negalvojome. Žmogaus organizmas reaguoja į bet kokius pokyčius. Vieni juos priima lengviau, o kitiems pokyčiai gali kelti daugiau streso ar netgi palaužti.

Sėkmingai atlaikyti, prisitaikyti ir įveikti iššūkius padeda mūsų turimas psichologinis atsparumas. Mokslininkai šią sąvoką apibūdina kaip dinamišką, pozityvų žmogaus prisitaikymo procesą, esant reikšmingai nepalankioms aplinkybėms. Kitaip tariant, psichologinis atsparumas padeda lengviau prisitaikyti prie kintančių situacijų, eiti į priekį net ir patyrus reikšmingų pokyčių bei iš situacijos išeiti stipresniam ir daugiau galinčiam“, – sako psichologė.

Stabilumo paieškos gyvenimo audrose

J. Rybakovaitė patikslina, kad atsparumas nėra skydas, apsaugantis mus nuo streso ir patyrimų. Visi mes patyrėme, patiriame ir patirsime iššūkius savo gyvenime. Nedidelis streso kiekis, kurį patiriame pokyčių metu, netgi reikalingas, nes padeda ieškoti sprendimų ir išeičių iš sudėtingos situacijos. Tačiau psichologiškai atsparesni žmonės po sunkumų geba greičiau grįžti į įprastą gyvenimą, o jeigu visgi palūžta – save surinkti ir tarsi suklijuoti skilusias dalis į naują indą. „Sujudėjus žemei po kojomis, mes visi jaučiamės psichiškai, emociškai, o kartais ir fiziškai nesaugūs. Ką tokiais atvejais daro atsparesni žmonės? Jie pasitelkia turimus vidinius ir išorinius resursus, priima pagalbą tam, kad nestabiliomis aplinkybėmis susikurtų daugiau saugumo, stabilumą. Skausminga patirtis atsparų žmogų neretai gali sustiprinti, suteikti jam išminties, pasitikėjimo savimi. Atsiranda tikėjimas, jog ir kitą kartą, ištikus sunkumams, galės juos įveikti“, – psichologiškai atsparaus žmogaus savybes aptaria pašnekovė.

Planų griūtis neišgąsdina

Gali pasirodyti, kad psichologinis atsparumas reikšmingas didesnių nelaimių ar katastrofų kontekste, tačiau lygiai taip pat jis svarbus ir kasdienybėje. Kaip sako J. Rybakovaitė, būtų labai gerai, jeigu diena vyktų sklandžiai pagal mūsų sudėliotą planą, tačiau tokių dienų būna labai retai. Dažniausiai tenka spręsti daug netikėtai iškilusių problemų ir klausimų, kurie kitiems galbūt atrodytų nereikšmingi, tačiau mūsų dieną verčia aukštyn kojomis.

„Spūstis, laiku neatvažiavęs autobusas, susirgęs vaikas, pamiršta namie piniginė, klaidos darbe – kiek daug netikėtumų kiekvienas patiriame kasdien. Ar jie mus sujaudins, suerzins taip, kad norėsis viską mesti, pasiduoti emocijoms, ar pajėgsime susikaupti toliau dirbti, vykdyti įsipareigojimus, taip pat priklauso nuo psichologinio atsparumo lygio. Jis padeda prisitaikyti prie kintančių situacijų, greitai persidėlioti mintis ir atrasti būdus veikti toliau“, – apie kasdienius iššūkius kalba psichologė.

Skirtingi nuo gimimo

Kodėl vieni žmonės psichologiškai atsparesni nei kiti? J. Rybakovaitės teigimu, psichologinis atsparumas yra kompleksiška psichologinė charakteristika, kurią turime be išimties visi. Skiriasi tik jo lygis.

„Visi mes vienaip ar kitaip susitvarkome su gyvenimu. Jeigu esame čia ir dabar, pasiekėme šį tašką, kuriame esame, vadinasi, jau įveikėme labai daug iššūkių. Tačiau vieni iš tiesų yra atsparesni nei kiti. Mokslininkai jau kuris laikas ieško atsakymų, nuo ko tai priklauso. Pastebėta, kad iš dalies psichologinį atsparumą nulemia tam tikros prigimtinės savybės, kurias atsinešame į šį pasaulį gimdami. Tai leidžia suprasti, kodėl vieni vaikai, net ir augdami itin sudėtingomis, nepalankiomis sąlygomis, disfunkcinėse šeimose, patirdami smurtą ar skurdą, visgi pasiekia gyvenime asmeninių bei karjeros aukštumų, sugeba prisitaikyti ir užauga „sėkmingais“ žmonėmis, o kiti, deja, palūžta ir nueina destruktyviu keliu. Lygiai taip pat galime matyti daug pavyzdžių, kai, rodos, palankiomis sąlygomis, „tobulose“ šeimose augusiems vaikams vis dėlto sunkiai sekasi prisitaikyti gyvenime.

Prigimtinį psichologinio atsparumo lygį taip pat gali sustiprinti žmogaus charakteris, jo būdo savybės. Pavyzdžiui, optimistiškus, smalsius asmenis sunkumai greičiausiai paveiks mažiau nei linkusius į pesimizmą. Esame labai skirtingi ir biologiškai, tarkime, vieni labiau nei kiti į išorinius dirgiklius reaguoja dėl didesnio smegenų jautrumo. Visa tai taip pat turi įtakos tam, kiek žmogus yra atsparus psichologiškai“, – sako pašnekovė.

Viskas mūsų rankose

J. Rybakovaitė pabrėžia, kad genetika yra tik dalis mums įtaką darančių veiksnių. Yra daugybė kitų svarbių faktorių, lemiančių, kiek esame psichologiškai atsparūs. Pavyzdžiui, įtaką daro aplinka, kurioje augame: vaikas elgesio modelių, vertybių, įsitikinimų apie pasaulį mokosi iš šeimos narių, psichologinį atsparumą gali stiprinti ir mokymosi aplinka. Tačiau ir šioje vietoje, pasak psichologės, dar negalime ir neturime dėti taško – psichologinis atsparumas yra gebėjimas, kurį ir toliau gyvenime galime ugdyti bei stiprinti. „Tai nėra kažkas, su kuo gimėme, susiformavome ir nebegalime pakeisti. Jautresni ar mažiau jautrūs, pesimistiški ar optimistiški, sunkią ar aprūpintą vaikystę turėję – visi žmonės turi galimybių tapti psichologiškai atsparesni ir sklandžiau, sėkmingiau įveikti sunkumus, prisitaikyti prie naujos realybės bei gyventi visavertį gyvenimą“, – tvirtina J. Rybakovaitė.

Maži netikėtumai kuria didelį pokytį

Pasak pašnekovės, kaip auginame raumenis sportuodami, taip galime auginti ir psichologinio atsparumo „raumenį“.

„Šiek tiek diskomforto mūsų gyvenime nėra blogai. Kai įveikiame kokį nors nepatogumą, jis pasidaro „patogesnis“ – taip po truputį didėja ir atsparumas. Sportas yra vienas iš puikių būdų ugdyti atsparumą. Sportuodami turime išbūti, įveikti psichologinį ir fizinį diskomfortą tam, kad pasiektume rezultatą. Panašiai veikia psichika, susidūrusi su emociniais, gyvenimiškais sunkumais, todėl sportuodami ugdome ir psichologinio atsparumo savybę. Taigi važiuokite dviračiu, bėgiokite, plaukite – tinka bet kuri fizinė veikla.

Įdomu, jog atsparumą ugdo netgi tokie maži dalykai kaip vykimas į darbą ar parduotuvę nauju, neįprastu mums keliu, naujų patiekalų ragavimas užuot eilinį kartą valgius tą patį ar naujų vietų lankymas. Taip smegenys yra priverstos veikti ne automatiškai, o suvokti, jog yra ir kitų galimybių, kelių, būdų ką nors daryti. Ne tik kūno, bet ir psichikos stiprybę ugdo šaltas dušas – patirdami šį diskomfortą, mokomės susitarti su mintimis, jog šiuo metu man nesmagu, tačiau aš galiu išbūti. Tai didina pasitikėjimą savimi, kad pavyks išbūti ir kitose nemaloniose situacijose“, – paprastas, bet veiksmingas priemones ugdyti psichologiniam atsparumui vardija J. Rybakovaitė.

Psichologė atkreipia dėmesį, jog labai svarbu užtikrinti darbo ir poilsio režimą. Tik kai esame pailsėję, gerai išsimiegoję, turime pakankamai vidinių resursų įveikti iššūkius. Ir atvirkščiai – nuolatinis nuovargis, fizinis išsekimas psichologinį atsparumą sumažina.

Superherojai – tik pasakose

Kai kasdienybėje užgriūna daug didelių iššūkių, J. Rybakovaitė pataria išskaidyti juos į mažesnius, lengviau pasiekiamus tikslus. „Įveikti labai didelę užduotį kartais gali atrodyti neįmanoma, labai sudėtinga. Stovėdami jos akivaizdoje, galime jaustis maži ir nepajėgūs. Tačiau kai darbą ar problemą išskaidome į mažesnius etapus ar tikslus, jie tampa lengviau kontroliuojami ir pasirodo kur kas sėkmingiau įveikiami. Na o įveikę kiekvieną iš darbų, mes vėlgi stipriname pasitikėjimą, jog gebėsime tai padaryti ir ateityje, taip pat ir užklupus sunkumams“, – teigia pašnekovė.

Psichologė kviečia ieškoti ne savo silpnybių, o stiprybių – apgalvoti, kas mums gali padėti, kai susiduriame su iššūkiais. Galbūt kai kurias asmenines savybes ar santykius vertėtų sustiprinti labiau? Pavyzdžiui, kokie mūsų santykiai su aplinkiniais, šeima – ar galiu su jais pasitarti, pasikalbėti apie tai, ką patiriu? Kas galėtų padėti konkrečioje situacijoje? Psichologiškai atsparus žmogus nemano, kad yra superherojus, kuris gali viską įveikti pats – jis nebijo ieškoti ir prašyti pagalbos iš išorės. Pagalba, beje, gali būti ir labai praktinė, ir tokia, kurią gali suteikti psichikos sveikatos specialistai, padėdami žmogui pasijusti tvirtesniam ir ramesniam emociškai.

Prasmingos patirtys

Moksliniai tyrimai rodo, jog su psichologinio atsparumo savybe labai susijusi vertybių sistema. „Ji padeda įprasminti dalykus, su kuriais mes susiduriame, suteikia prasmę patiriamoms emocijoms ir veiksmams, kurių imamės. Kuo stipresnė ir aiškesnė yra žmogaus vertybių sistema, tuo labiau jis geba pažvelgti už konkrečios situacijos ribų, ji tarsi praplečia matymo lauką. Nors nėra tyrimų, įrodančių, jog religija neabejotinai prisideda prie psichologinio atsparumo didinimo, tačiau ji tikrai gali suteikti daugiau prasmės žmonių gyvenimui. Būdami religingi kai kuriuos iššūkius žmonės gali priimti kaip duotybę, ir tai irgi įprasmina jų patirtį, kas leidžia pasijusti geriau. Be to, Bažnyčioje dažniausiai galima sulaukti socialinės paramos, veikia tam tikra bendruomenė, kuri gali tapti reikšminga atrama ištikus sunkumams“, – pastebi J. Rybakovaitė.

Kokią įtaką psichologiniam atsparumui turi amžius? Psichologė sako, jog, viena vertus, su amžiumi įgauname vis daugiau patirties. Kiekvienas sėkmingai įveiktas iššūkis suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, todėl atsparumas vyresniame amžiuje, tikėtina, bus didesnis. Tačiau gali būti ir priešingų situacijų: jeigu žmogus gyvenime turėjo daugiau patirčių, kai jam nepavyko įveikti iššūkių, jis nesulaukė palaikymo iš aplinkos, nerado būdo, kaip įveikti trauminių patirčių, psichologinio atsparumo lygis gali būti ir žemesnis. „Bet net tokiu atveju, esant garbaus amžiaus ir suvokiant, jog mano psichologinis atsparumas yra žemesnis, svarbu atminti, kad šį „raumenį“ galima treniruoti“, – neabejoja J. Rybakovaitė.

Į nežinomybę – su iškelta galva

Specialistė atkreipia dėmesį, jog nėra vieno universalaus būdo, kuris visiems neabejotinai padėtų tapti psichologiškai atsparesniems. Svarbu ieškoti sau tinkamo, individualaus metodo ir neužstrigti ties tuo, ką jau atradome, o nuolat ieškoti naujų būdų tvirtėti psichologiškai. „Mes negalime numatyti, kaip mūsų psichika sureaguos į vieną ar kitą sunkumą. Šiuo metu galime jaustis psichologiškai tvirti, tačiau gali nutikti įvykis, kuris bus gerokai didesnis nei mūsų turimi resursai, ir mus išbalansuos. Tačiau kuo daugiau apie save žinosime, kuo labiau suprasime, kas mums gali padėti, kaip galėtume atsitiesti, tuo didesnė tikimybė, jog taip ir bus – vėl šypsosimės ir pakilsime stipresni, nei buvome“, – teigia J. Rybakovaitė.

Iššūkiai – kaip galimybė augti

Tyrinėdama psichologinį atsparumą, J. Rybakovaitė viename iš savo atliktų tyrimų domėjosi Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių psichologinio tvirtumo ir jų apsisprendimo eiti į kariuomenę sąsajomis. Paaiškėjo, kad didesniais psichologinio tvirtumo įverčiais pasižymi šauktiniai, kurie savanoriškai pasirinko karo tarnybą, žemesniais – tie šauktiniai, kurie buvo pašaukti. „Šis ir kitų mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad psichologiškai atsparūs žmonės aplinkos iššūkius priima kaip galimybę augti. Šauktiniams, patiems pasirinkusiems karo tarnybą, ši veikla atrodo prasminga, suteikianti auginančių patirčių. Be to, pastebėta, kad psichologiškai tvirtesni asmenys nelaukia, jog aplinka sukurtų jiems tinkamas sąlygas ar ieškotų už juos sprendimų – jie patys aktyviai ieško strategijų, kad galėtų prisitaikyti prie aplinkybių“, – mokslininkų išvadomis dalijasi psichologė.