Itin sunkios gyvenimo patirtys nesirenka nei laiko, nei žmonių – su jomis esame susidūrę beveik kiekvienas. Kokį pėdsaką šie trauminiai įvykiai palieka mūsų psichikoje? Vilniaus universiteto Psichologijos instituto asistentė, Suicidologijos tyrimų centro mokslo darbuotoja dr. Eglė Mažulytė-Rašytinė tvirtina, kad daugelis žmonių, laimei, geba atsitiesti, tačiau kai kuriems liekamieji reiškiniai tampa kankinančiu sutrikimu.

Ramutė ŠULČIENĖ

Kaip pasakoja psichologė, bandymų aprašyti potrauminio streso sutrikimo (PTSS) simptomus būta dar XIX a. pabaigoje, pavyzdžiui, Europoje plėtojantis geležinkelių tinklui ir vis dažniau nutinkant geležinkelio nelaimių. Vis dėlto oficialiai ši diagnozė pirmą kartą pripažinta tik 1980 m., kai Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai pradėjo tirti Vietnamo karo veteranų psichikos būklę. Galiausiai pastebėta, kad panašūs simptomai žmonėms pasireiškia ir po įvairių katastrofų, avarijų ir kitų nelaimių. PTSS taip pat kamuoja nukentėjusiuosius nuo fizinio, seksualinio smurto vaikystėje ar suaugus. Kita vertus, nors bent vieną trauminį įvykį per gyvenimą patiria apie 70 proc. gyventojų, tikrai ne visiems išsivysto šis sutrikimas.

Kai stresas tęsiasi per ilgai

„Žmonės yra psichologiškai atsparūs – mūsų psichika geba susidoroti su įvairiausiomis sukrečiančiomis patirtimis. Todėl, nepaisant to, kad labai daug žmonių patiria potencialiai traumuojančių įvykių, tik nedidelei daliai – maždaug iki 7 proc. – jų išsivysto PTSS“, – teigia dr. E. Mažulytė-Rašytinė.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad asmens patiriamas stresas, įvairūs psichologiniai sunkumai iš karto po traumos yra įprastas reiškinys. Tai – natūralus procesas, kai žmogaus psichika stengiasi susidoroti su sukrėtimu. PTSS nėra įprasta reakcija patyrus traumą. Todėl, siekiant nustatyti šį sutrikimą, vienas svarbesnių kriterijų yra laikotarpis, praėjęs po sukrečiančio įvykio. Jei psichologiniai sunkumai trunka bent mėnesį po patirto sukrečiančio įvykio, jau galima įtarti sutrikimą. Tačiau būna ir atidėtų reakcijų, kai iš karto po įvykio asmuo nesusiduria su reikšmingais sunkumais – jie išryškėja tik vėliau.

„Apskritai kalbant apie psichologinį atsparumą, dažnai jis įsivaizduojamas klaidingai – tarsi atsparus yra tas žmogus, kurio trauminis įvykis nepaveikia. Tam tikra dalis žmonių tikrai gali ramiau reaguoti į sukrėtimą, geba lengviau mobilizuotis, tačiau kur kas dažnesnė psichologinio atsparumo trajektorija yra atsigavimas, atsitiesimas. Jei toks atsigavimas praėjus kuriam laikui po sukrečiančios patirties neįvyksta, jau galima kalbėti apie psichikos sveikatos sutrikimus, ir vienas jų yra būtent PTSS“, – dėsto pašnekovė.

Paveikia ne tik dalyvius

Iš trauminių įvykių, kurie gali sukelti PTSS, minimi tokie sudėtingi, skaudūs atvejai kaip smurtas vaikystėje ar suaugus, seksualinė prievarta, užpuolimai. Domimės, kokie kitokio pobūdžio įvykiai irgi gali sukelti minėtą sutrikimą. Pavyzdžiui, ar jis gali pasireikšti tėvams, jeigu jie išgyveno pavojingą situaciją, susijusią su vaiko gyvybe, galbūt sudėtingu gimdymu, vaiko skendimu? Arba asmeniui, kuris patyrė miokardo infarktą, kitą staigų sveikatos pablogėjimą? „Smurtas tikrai nėra vienintelė patirtis, galinti sukelti PTSS.

Potencialiai traumuojančiais įvykiais yra laikomi bet kokie įvykiai, kai kyla grėsmė asmens gyvybei ar kūno integralumui. Tokių įvykių patyrimas – būtina PTSS dalis, nes PTSS simptomai yra būtent reakcijos į patirtą įvykį. Minėta grėsmė gali būti tiesioginė, t. y. kilusi pačiam asmeniui, pavyzdžiui, žmogus pateko į autoavariją ir buvo sužalotas ar sužalojimų per plauką išvengė, arba netiesioginė, pavyzdžiui, asmuo buvo tokios autoavarijos liudininkas – matė kitus sužalotus ar žuvusius asmenis. Taip pat prie potencialiai traumuojančių įvykių priskiriamos tokios netiesioginės patirtys kaip žinia apie artimojo patirtą trauminį įvykį, pavyzdžiui, gauta žinia apie avarijoje sunkiai sužalotą ar žuvusį artimąjį. Taigi patys sukrečiantys įvykiai gali būti labai skirtingi ir minėtos situacijos tikrai gali, bet nebūtinai turi sukelti PTSS“, – aiškina dr. E. Mažulytė-Rašytinė.

Ar šį sutrikimą kai kuriems asmenims galėtų sukelti karo Ukrainoje stebėjimas, kai per žiniasklaidą lyg ir netiesiogiai tampame tragiškų įvykių liudininkais? Psichologės teigimu, viskas iš esmės priklauso nuo to, kaip stebime įvykius, kiek susiduriame su karo padariniais. „Pavyzdžiui, jei asmuo nuolat stebi naujienas, žiūri filmuotus karo vaizdus, mato sužeistus karius ar civilius, galbūt teikia pagalbą į Lietuvą nuo karo pabėgusiems asmenims ar veža paramą į Ukrainą ir tiesiogiai bendrauja su nukentėjusiaisiais, tuomet toks intensyvus ir artimas sąlytis su karo įvykiais gali sukelti PTSS. Tačiau čia vėlgi ne ką mažiau svarbios individualios asmens savybės“, – pabrėžia pašnekovė.

Gausi simptomų įvairovė

PTSS simptomai gali būti įvairūs. Pasak dr. E. Mažulytės-Rašytinės, juos galima suskirstyti į kelias grupes.

„Pirmoji būtų vadinamieji invazijos simptomai, kai žmogų kankina nuolatiniai traumavusio įvykio prisiminimai. Tai gali būti tiesiog spontaniškai kylantys pasikartojantys prisiminimai, staiga atsirandantys vaizdiniai apie patirtą įvykį ar varginantys sapnai, košmarai. Antroji grupė – vengimo simptomai, kai asmuo vengia su trauminiu įvykiu susijusių vietų, situacijų, minčių, nes visa tai sukelia stiprias ir nemalonias emocijas.

Trečioji grupė – tai nuolatinė įtampos ir dirglumo būsena, kurią galima apibūdinti kaip tam tikrą tebesitęsiančios grėsmės išgyvenimą. Kompleksinis PTSS, be įprastų šio sutrikimo simptomų, apima dar ir sunkumus valdant savo emocijas arba, atvirkščiai, emocinę nejautrą, neigiamus įsitikinimus savo paties atžvilgiu bei pasikartojančius sunkumus tarpasmeniniuose santykiuose. PTSS, kaip ir bet kuris kitas psichikos sutrikimas, visada paveikia kasdienį žmogaus gyvenimą – bendravimą su aplinkiniais, darbą ar mokslus, studijas, laisvalaikio veiklą. Su laiku PTSS reakcijos gali silpnėti, tačiau lygiai taip pat asmuo gali kentėti nuo PTSS simptomų praėjus net ir keliems dešimtmečiams po sukrėtusio įvykio“, – tvirtina psichologė.

Numatyti riziką – sudėtinga

Dr. E. Mažulytės-Rašytinės teigimu, nėra vieno veiksnio, kuris lemtų, ar žmogui išsivystys minėtas sutrikimas. „Intensyvus, pasikartojantis ar ilgalaikis traumavimas didina PTSS riziką, tačiau svarbios ir konkretaus asmens savybės. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad nepalankios vaikystės patirtys, tokios kaip fizinė ar emocinė nepriežiūra ir smurtas, reikšmingai prisideda prie didesnio asmens pažeidžiamumo. Nepalankios vaikystės patirtys gali lemti ir tai, kad žmogus dėl jį supančios aplinkos dažniau atsidurs tokiose situacijose, kur patirs daugiau potencialiai traumuojančių įvykių, o tai savo ruožtu dar labiau padidins PTSS riziką“, – sąsajas apžvelgia pašnekovė.

Pasak psichologės, net ir itin sudėtingos trauminės patirtys nebūtinai sukels PTSS. „Tačiau yra žinoma, kad tarpasmeninės traumos įprastai turi sudėtingesnius padarinius nei, pavyzdžiui, nelaimingas atsitikimas. Neveltui psichotraumatologijoje yra išskiriamas kompleksinis PTSS, galintis pasireikšti po itin sunkių, ilgalaikių ar pasikartojančių trauminių įvykių, tokių kaip ilgalaikis smurtas šeimoje, pasikartojanti fizinė ar seksualinė prievarta suaugus ar vaikystėje“, – dėsto mokslininkė.

Bėda veja bėdą

Kas gali nutikti, kai sutrikimas yra negydomas? „Šis sutrikimas reikšmingai sutrikdo kasdienį žmogaus gyvenimą. Taigi, jei PTSS varginamas asmuo negauna tinkamos pagalbos, jis gali susidurti su pačiais įvairiausiais sunkumais. Jis gali kentėti ne tik dėl pačių sutrikimo simptomų, bet ir dėl jų sukeltų kitų neigiamų padarinių: itin ryškūs PTSS simptomai gali apriboti asmens galimybes dirbti, tad ilgainiui žmogus gali patirti finansinių sunkumų ir pan. Yra pastebimas ryšys tarp trauminių patirčių, PTSS simptomų ir didesnės savižudybės rizikos. Visgi svarbu suprasti, kad niekada nerasime vienos savižudybės priežasties, todėl reikia matyti šių sąsajų kompleksiškumą. Bet kokiu atveju, esant PTSS, profesionali pagalba laiku – labai svarbi“, – pabrėžia psichologė.

Pastebima, kad šį sutrikimą patiriantys asmenys yra linkę piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis. Beje, Lietuva tuo, pasak mokslininkės, nėra išskirtinė: moksliniai tyrimai PTSS ir alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimo sąsajas aptinka įvairiose šalyse. „Deja, tokie sunkumų įveikos būdai neduoda gerų rezultatų. Nors trumpuoju periodu, t. y. vartojimo metu, sutrikimo simptomai gali sumažėti, jie tikrai nedingsta, o pats alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas ima kelti didesnių problemų“, – atkreipia dėmesį dr. E. Mažulytė-Rašytinė.

Pagalbos ieško retas

Remiantis naudojimosi sveikatos priežiūros paslaugomis duomenimis, Lietuvos psichikos sveikatos sistema identifikuoja tik 1 proc. galimų PTSS atvejų. Kodėl taip yra? Pašnekovės manymu, tikėtina, kad dalis žmonių pagalbos paprasčiausiai nesikreipia, o priežasčių gali būti daug ir įvairių. „Mūsų visuomenėje vis dar labai paplitusi psichikos sveikatos stigma – į psichologinių sunkumų patiriančius asmenis žiūrima kaip į psichinius ligonius, todėl PTSS varginami žmonės gali baimintis gauti tokią etiketę. Dalis žmonių gali nesikreipti, nes nežino, kad tokia pagalba apskritai egzistuoja, arba mano, kad su sukrėtimu turi susitvarkyti patys.

Tarpasmeninį, ypač seksualinį, smurtą patyrę asmenys gali vengti kreiptis pagalbos dėl traumavimo sukeltų tarpasmeninių iššūkių – gali būti labai sunku pasitikėti kitais žmonėmis, tikėti, kad specialistas iš tiesų nori padėti, gali būti gėda dalytis tuo, ką išgyvenai, ir pan. Taip pat gali būti, kad kai kurie žmonės kreipiasi pagalbos, bet tik dėl tam tikrų PTSS sukeltų sunkumų. Pavyzdžiui, nuolat sapnuoja košmarus, būna sunku miegoti, ir tada kreipiasi į šeimos gydytoją, kad gautų migdomųjų vaistų. Taip asmuo tarsi ir gauna dalinę pagalbą, bet iki psichikos sveikatos specialisto nenukeliauja, PTSS lieka neatpažintas“, – aiškina mokslininkė.

Tenka pripažinti, kad gyti nepadeda ir visuomenė. Pavyzdžiui, kalbant apie seksualinį smurtą, labai dažnai vis dar kaltinamos aukos, jomis netikima, kaltųjų net neieškoma. Toks požiūris žmogui sveikti, pasak psichologės, tikrai nepadeda: yra žinoma, kad traumavimo pripažinimas, tam tikras teisybės atkūrimas – labai svarbūs gijimo procese. Taip pat ypač svarbu, kad asmuo apskritai kreiptųsi pagalbos.

Nauji efektyvūs metodai

Dr. E. Mažulytės-Rašytinės teigimu, moksliniai tyrimai, atlikti per pastaruosius porą dešimtmečių, parodė, kad veiksmingiausias būdas padėti asmenims, patyrusiems traumų, yra specializuota psichologinė pagalba.
„Tokia pagalba gali būti labai veiksminga, net jei asmuo sunkumų patiria daug metų. Išskirtinis tokios veiksmingos specializuotos pagalbos bruožas tas, kad terapijos metu saugioje aplinkoje padedant specialistui yra dar kartą susiduriama su traumine patirtimi, siekiant iš naujo apdoroti ir integruoti tą patirtį.

Pagalbą PTSS atvejais teikiančių specialistų yra ir Lietuvoje, veikia Lietuvos traumų psichologijos asociacija. Ši organizacija rūpinasi psichosocialinės pagalbos plėtra mūsų šalyje, teikia kvalifikuotą metodinę pagalbą ir rengia mokymus specialistams. Šios asociacijos dėka į Lietuvą yra atkeliavę šiuo metu taikomi du specializuoti metodai dirbant su asmenimis, patyrusiais traumų, – nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapija (angl. Eye Movement Desensitization and Reprocessing – EMDR) ir trumpalaikė eklektinė potrauminio streso terapija (angl. Brief Eclectic Psychotherapy for Post-traumatic Stress Disorder – BEPP). Moksliškai įrodyta, kad abu šie metodai yra veiksmingi, siekiant padėti žmonėms, patiriantiems PTSS. Taigi pagalba tikrai yra, yra specialistų, kurie gali padėti jaustis geriau, svarbiausia – žengti pirmąjį žingsnį ir į juos kreiptis“, – tvirtina psichologė.

Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.