Raudonėliais retkarčiais maistą gardina kone visi, besisukiojantys virtuvėje. Jie nepakeičiami gaminant pomidorų padažus, raudonėliais taip pat galima paskaninti mėsos, jūros gėrybių, varškės patiekalus, sriubas. Nuo seniausių laikų žinomos ir gydomosios raudonėlių savybės.

Remigija ZINKEVIČIENĖ

Paprastasis raudonėlis – notrelinių šeimos daugiametis augalas, augantis pamiškėse, krūmuose, kirtimuose, šlaituose ir pievose. Žmonės jį taip pat augina darželiuose kaip prieskoninį, vaistinį, dekoratyvinį ir medingą augalą. Raudonėliai žydi visą vasarą. Vaistams vartojama antžeminė jų dalis (žolė). Pirmųjų metų augalai pjaunami vasaros pabaigoje, kitais augimo metais galima pjauti jau du kartus: pirmą kartą – birželio pabaigoje–liepos pradžioje, antrą – rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje. Išdžiūvusi žaliava tinka vartoti vienus metus.

Vertingosios savybės

Paprastieji raudonėliai seniai žinomi ir plačiai vartojami vaistiniai augalai. Manoma, kad visų pirma jų antpilais ir nuovirais pradėta gydyti virškinimo ir kvėpavimo organų sutrikimus. Raudonėlių preparatai pasižymi antiseptiniu, uždegimą ir skausmą mažinančiu, raminamuoju poveikiu. Jie skatina prakaito, šlapimo ir tulžies skyrimąsi. Raudonėlių preparatai geriami apetitui žadinti, virškinimui gerinti esant nepakankamai skrandžio ir žarnyno sekrecijai, sergant cholecistitu ir tulžies takų ligomis, enterokolitu (plonosios ir storosios žarnos uždegimu), lydimu vidurių užkietėjimo ir dujų kaupimosi.

Kaip atsikosėjimą lengvinantys vaistai raudonėliai vartojami gydant ūminį ir lėtinį bronchitą, plaučių uždegimą. Jie gerina sutrikusios centrinės nervų sistemos veiklą, ramina, gerina nuotaiką, vartojami nuo nemigos, galvos skausmų, esant padidėjusiam nerviniam jautrumui. Raudonėlių preparatais gydomos odos ligos, išbėrimai, furunkulai, pūlingos žaizdos, jie tinka sausiems ir drėgniems kompresams sergant sąnarių ligomis, reumatu, iš jų ruošiamos aromatinės vonios.

Dėmesio: paprastųjų raudonėlių preparatų negalima vartoti