Lietuviškų prieskonių lysvėje beveik visada rasime vieną iš pagrindinių prieskonių – mairūną. Ir visai nesvarbu, kad mūsų krašte, skirtingai nei šilto ir vidutinio klimato juostose, dėl vėsoko oro šis lūpažiedžių šeimos prieskonis auga tik kaip vienmetis augalas. Jo stiprus malonus aromatas „praturtina“ mūsų virtuvę ir papuošia prieskonių darželį.

Tikėta, kad aromatas saugo nuo nelaimių

Spėjama, kad mairūnų tėvynė – Indija. Kvapieji mairūnai buvo auginami senovės Egipte ir ypač vertinami kaip prieskoniniai, vaistiniai ir dekoratyviniai augalai. Šis kultūrinis augalas seniai žinomas Europoje ir dabar jis auga kaip daugiametis arba dvimetis puskrūmis beveik visose Viduržemio jūros pakrantėse. Būtent iš čia jis atkeliavo į mūsų kraštą. Senovės Graikijoje ir Romoje mairūnus žmonės vartojo ir kaip vaistažoles, ir kaip prieskonius.

Mairūno (Origanum majorana) pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių „oro“ – kalnas ir „ganima“ – džiaugtis. Seniau buvo manoma, kad šio kalnų augalo aromatas saugo žmogų nuo nelaimių, gerina sveikatą, suteikia vyriškumo ir džiaugsmo. Magijai ir burtams mairūnai naudojami kaip smilkalai ar priemonė aprūkyti. Jie esą padeda keliautojams, gina nuo priešų, saugo gerovę, pinigus. Iš mairūnų pagaminti aliejai buvo laikomi meilę skatinančiomis priemonėmis, jais buvo ginamasi nuo raganų užkeikimų, gelbėjamasi įgėlus skorpionui, gydoma daugelis kitų ligų.

Geros sveikatos ir aromatingų valgių garantas

Mairūnai iš tiesų yra ne tik aromatingas prieskonis, bet ir vertinga vaistinė žaliava. Jų lapeliuose ir žieduose yra net 0,5–0,9 proc. ypač kvapaus eterinio aliejaus, kurio pagrindą (apie 40 proc.) sudaro terpinenas, puikiai veikiantis žmogaus psichoemocinę būklę, padedantis atgauti jėgas nusilpus nervų sistemai. Taip pat mairūnų eteriniame aliejuje yra kamparo, borneolio, terpineolio, sabineno. Be eterinio aliejaus, mairūnai turi rutino, vitamino C, karoteno, daug rauginių medžiagų (apie 9,5 proc.), nemažai cukraus, dervų, kartumynų, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų.

Mairūnų lapelių arbata malšina galvos skausmą, ramina, gydo uždegimus, naikina bakterijas ir virusus, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, gerina apetitą, mažina vidurių pūtimą, o jų mišiniai su ramunėlėmis ir pipirmėtėmis puikiai padeda sergant gastritu. Mairūnų vonios gydo sunkiai gyjančias žaizdas. Peršalus ir kosint gana veiksmingos mairūnų inhaliacijos. Panašus ir eterinio aliejaus poveikis organizmui. Jis naikina bakterijas, slopina skausmą, spazmus, uždegimus, lengvina atsikosėjimą, gerina kraujo apytaką, skrandžio ir žarnyno veiklą, mažina kraujospūdį, persivalgius šalina nemalonius pojūčius, skatina toksinų šalinimąsi iš organizmo.

Dėl visų šių savybių mairūnai pelnė sveikatą stiprinančio prieskonio reputaciją.

Tiesa, neretai kalbama apie dvejopą mairūnų poveikį. Viena vertus, juose esanti rozmarinų rūgštis yra stiprus antioksidantas, kuris neleidžia susidaryti piktybiniams augliams, naikina bakterijas. Antra vertus, augaluose randama hidrochinono, kuris ilgai vartojant gali skatinti piktybinių auglių atsiradimą. Nors ši hipotezė nėra moksliškai patvirtinta, tačiau vartojant mairūnus kaip vaistinį augalą reikėtų nepamiršti saiko. Mairūnų nepatariama vartoti sergantiesiems opalige ir nėščioms moterims.

Depresijai, galvos skausmui ir svaigimui, kosuliui, astmai, slogai, skrandžio ir žarnyno ligoms gydyti: 4 arbatinius šaukštelius mairūnų žolės užpilkite 250 ml verdančio vandens, leiskite valandą nusistovėti, po to antpilą nukoškite. Šio antpilo gerkite 4–5 kartus per dieną.
Venų varikozei, reumatui ir podagrai gydyti: mairūnų žolės užpilkite alyvų aliejumi (santykiu 1:5), leiskite nusistovėti 20 dienų, po to aliejų nukoškite. Šiuo aliejumi tepkite išsiplėtusias venas ar skaudamas vietas.
Skausmui malšinti, raumenims atpalaiduoti: 5–10 lašų mairūnų eterinio aliejaus įlašinkite į dubenėlį arba aromatinę lemputę ir laikykite miegamajame.

O užsiauginus mairūnų darže džiaugtis aromatingais patiekalais galima iki soties.

Derlius du kartus per sezoną

Dažniausiai mairūnai auginami šilto ir vidutinio klimato juostose. Ten kvapieji mairūnai auga kaip daugiamečiai lūpažiedžių šeimos augalai, kurių aukštis siekia iki 50 cm. Lietuvos klimato sąlygomis dažniausiai auga vienmečiai mairūnai, pasiekiantys vos 25–30 cm aukštį. Tačiau dėl to jų vertė nė kiek nesumažėja.

Mairūnų sėklų patariama sėti kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje į dėžutes arba šiltnamius 0,5–1 cm gylyje. Galima sėti į gėlių vazonėlius arba kitokius indelius, kuriuose yra bent 8–10 cm žemių sluoksnis. Esant ypač palankiai 24 °C temperatūrai sėklos sudygsta po 7–14 dienų, prastesnėmis sąlygomis – per 15–18 dienų.

Kai susiformuoja 2 lapeliai, daigus reikia pikuoti, o prigijusius patręšti mineralinių trąšų tirpalu: 1 1 vandens reikia 1 g amonio salietros, 2 g superfosfato, 1 g kalio sulfato. Trąšų tirpalu palietus daigus rei­kia nuplauti vandeniu. Praėjus pavasario šalnų pavojui (alyvoms sužydėjus, maždaug gegužės 17–29 d.) augaliukai persodinami į dirvą 20 x 20 cm atstumu po 2 ar 3 daigus.

Mairūnai gerai auga šiltoje, saulėtoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje, humusingoje, gerai įdirbtoje, lengvo priemolio ar priesmėlio dirvoje. Ruošiant lysvę mairūnams 1 m2 lysvės rekomenduojama dėti 1 kibirą perpuvusio mėšlo arba komposto, po 1 šaukštelį superfosfato, kalio sulfato, karbamido ir 2–3 šaukštus pelenų. Augalai mėgsta šilumą, todėl dar geriau juos auginti po plėvele, kur jiems visada šilta, neišguldo lietūs, tad jie užauga daug geresnės kokybės.

Per vegetaciją bent kelis kartus mairūnų lysvelę būtina išravėti, išpurenti tarpueilius. Laistyti reikia saikingai: svarbu, kad žemė neperdžiūtų. Mairūnai žydėti pradeda liepos mėnesio pradžioje ir žydi net iki pat šalnų.

Mairūnus galima dauginti ne tik sėklomis, bet ir vegetatyviniu būdu, nes prigludusios prie žemės mairūnų šakutės įsišaknija. Tada jas reikia atskirti nuo pagrindinio augalo.

Pirmą kartą mairūnai pjaunami liepos mėnesį prieš pat žydėjimą arba žydėjimo pradžioje, paliekant nuo žemės 5 cm aukščio stiebus. Nupjautus mairūnus patariama patręšti tokiu pat trąšų mišiniu kaip daigams prigijus. Iki rudens mairūnų krūmeliai atauga ir yra pasirengę antrą kartą džiuginti derliumi. Nupjauti mairūnai surišami į ryšelius ir džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba šildomoje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Lapeliai ir žiedai nubraukiami nuo stiebelių, supakuojami ir laikomi sausai. Tinkami vartoti mairūnai išlieka maždaug vienerius metus.

Norint užsiauginti mairūnų sėklų, rudenį augalus reikia persodinti į vazonėlius ir laikyti šiltnamyje. Mairūnų sėkmingai galima auginti ir virtuvėje ant palangės ar balkone.

Mairūnai tinka daug kur

Viduramžiais mairūnai buvo auginami dėl malonaus aromato ir dekoratyvumo.
Mairūnų eterinis aliejus naudojamas kvepalams bei muilui gaminti.
Kol nebuvo žinomos vertingosios apynių savybės, mairūnai buvo naudojami alui ir netgi vynui gaminti.
Augalai medingi, nektarą lengvai pasiekia bitės ir iš jo renka vėlyvąjį vasaros medų.
Mairūnų eterinis aliejus naudojamas gaiviesiems gėrimams bei likeriams gaminti.
Mairūnai naudojami gaminant labai kvapų actą.
Mairūnai naudojami raugintiems agurkams bei pomidorams aromatizuoti.
Mairūnų dedama į mėsos bei žuvų sultinius, sriubas, padažus. Jie tinka įvairiems maltos mėsos gaminiams, daržovių, grybų, varškės patiekalams paskaninti. Mairūnais aromatizuojami vėdarai, sūriai, dešros, žuvų gaminiai, pudingai.

Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode“