Jų galima aptikti visur: ant sienų, baldų, duonos, vaisių, riešutų, sūrių... Vieni iš jų sukelia alergiją, kiti, teigiama, – net vėžį, o štai dar kiti yra valgomi ir laikomi delikatesu.

Pelėsiai – tai labai maži siūliniai grybeliai, besidauginantys ant įvairių paviršių: ne tik ant maisto produktų, bet ir ant betono, medienos, kartono, plastiko, silikono. Gamtoje jų galima pastebėti ant medžių, grybų, yrančių atliekų, jie gali apnikti pasėlius, net gyvūnus. Pasak mokslininkų, gamtai pelėsiai labai reikalingi, nes minta atliekomis ir jas mineralizuoja, paverčia paprastesniais cheminiais junginiais – augalų maistinėmis medžiagomis. O štai žmogui jie dažniausiai pridaro bėdos.

Šiuo metu suskaičiuojama apie 200 rūšių pelėsių, į aplinką išskiriančių nuodingas ir žmogaus sveikatai pavojingas medžiagas – mikotoksinus. Šios medžiagos, patekusios į organizmą, gali sukelti ligas: stiprią alergiją ar net astmą, bronchitą, plaučių uždegimą, kartais net vėžį.

Kenkia kvėpavimo takams

Pelėsiams tarpti reikalingos tam tikros sąlygos: drėgmė, šiluma, maisto medžiagos, atitinkama rūgštinė aplinka ir deguonis. Tačiau tų maisto medžiagų jie randa ne tik ant paliktos duonos ar obuolių. Sienų pelėsiai dažniausiai puola drėkstančius butus ir namus. Jie – vieni iš tų, kurie išskiria žmogaus organizmui kenksmingus mikotoksinus, ypač pavojingus kvėpavimo organams. Patekę į organizmą, mikotoksinai alergiškiems žmonėms gali sukelti alerginę slogą, nuolatinį kosulį, net astmos priepuolius, sveikiems silpnina imunitetą, gali būti nuovargio priežastis.

Sienų pelėsių sporos – labai gyvybingos, jos išlieka aktyvios daug metų net iš pažiūros visiškai atsikračius pelėsių. Todėl linkusiems į alergiją asmenims tokiose patalpose gyventi pasidaro nebeįmanoma. Vos pamačius sienų pelėsį, būtina tuojau pat naikinti antigrybinėmis priemonėmis, išsiaiškinti, dėl ko jis įsimetė, ir pašalinti visas priežastis pakartotinai atsirasti.

Gali sukelti vėžį

Iš maisto produktų, kuriuos apninka pelėsiai, žalingiausi yra supeliję riešutai (pirmiausia – žemės ir pistacijos), taip pat grūdai ir džiovinti vaisiai (esant karštam, 30–35 °C, klimatui). Būtent ant šių produktų aptinkama ypač pavojingų pelėsinių grybelių Aspergillus flavus, išskiriančių aflatoksinus, priskiriamus ypač toksiškų kancerogeninių medžiagų grupei. Mokslininkų teigimu, net nedidelis kiekis aflatoksinų gali sukelti kepenų vėžį, be to, pažeisti mūsų genus.

Laimei, Lietuvoje auginamose grūdinėse kultūrose aflatoksinų randama retai, nes klimatas nelabai palankus juos išskiriantiems pelėsiams veistis. Nuodingi mikotoksinai plika akimi nėra matomi, todėl jų kiekis importuojamuose maisto produktuose nuolat tiriamas. Na, o gydytojai pataria: jei kils nors menkiausias įtarimas, kad ant riešutų ar džiovintų vaisių yra pelėsių, išmeskite juos net neragavę.

Apie daržovių ir vaisių pelėsius

Pasak mokslininkų, mūsų platumose žalingi yra Penicillium expansum rūšies grybeliai, dažniausiai apninkantys daržoves ir vaisius, pirmiausia – obuolius, kriaušes ir persikus. Jų galima aptikti ir šių vaisių sultyse, jei prieš spaudžiant jie nebuvo atidžiai perrinkti. Nustatyta, kad šie grybeliai išskiria mikotoksiną patuliną, galintį sukelti įvairių skrandžio veiklos sutrikimų, pykinimą, vėmimą.

Eksperimentai su pelėmis parodė, kad patulinas gali būti kancerogeniškas, paskatinti ląstelių piktybėjimą ir auglių radimąsi. Todėl nė sakyti nereikia, kad namuose pelėsių pažeistų vaisių ir daržovių valgyti negalima net ir nuvalius ar išpjovus supelijusias vietas.

Sukurti antibiotikai

Vis dėlto pelėsių vien peikti negalima. Juk būtent iš vienos rūšies – Penicillium – jų buvo išskirtos antibakterinės medžiagos ir sukurti antibiotikai. XX amžiaus pradžioje britų biologas ir farmakologas Aleksandras Flemingas pastebėjo, kad Penicillium grybelių išskiriama medžiaga naikina kai kurių rūšių bakterijas. Šią medžiagą jis pavadino penicilinu, aprašė jos poveikį ir 1929 metais apie tai paskelbė mokslinį straipsnį. Neilgai trukus iš jos buvo pagamintas vaistas penicilinas. 1941-aisiais jis pirmąsyk buvo išbandytas su žmonėmis.

Šis atradimas iš esmės pakeitė pasaulio medicinos istoriją, mat atsirado galimybė įveikti tokias mirtį sukeliančias infekcijas kaip maras, cholera, sifilis, vidurių šiltinė, plaučių uždegimas, iš dalies – tuberkuliozę ir daugybę kitų. 1945 metais už savo atradimą A. Flemingas buvo apdovanotas Nobelio premija.

Delikatesai

Kyla klausimas, kaip yra dėl pelėsių, kurių apeitas maistas valgomas ir dar laikomas delikatesu: kumpiai, dešros, sūriai? Ar jie nekenkia mūsų organizmui?

Maisto gamintojai teigia, kad pelėsinių sūrių, kai kurių dešrų ir vytintų kumpių gamybai naudojami specialūs maistiniai pelėsiai, kuriuos valgyti galima, jie yra ištirti ir jų nekenksmingumas – įrodytas. Kai kurie gamintojai netgi lygina: sūrių pelėsių ir paprastų maistą puolančių pelėsių skirtumas yra toks, kaip musmirės ir baravyko, nes jie abu – irgi grybai. Tam tikrų rūšių maistiniai pelėsiai naudojami ir vynų gamybai, Japonijoje su pelėsiais gaminamas sojų padažas.

Beje...

* Žmones varginantis nagų ar odos grybelis – taip pat pelėsių veiklos padarinys. Tik žmogaus imuninė sistema šį procesą paprastai sėkmingai sustabdo.
* Augalus žalojančius vabzdžius galima naikinti ne tik insekticidais, bet ir kai kurių rūšių pelėsiais – jais užkrėsti vabzdžiai tiesiog gyvi supelija.