Europoje dėl atsparumo antibiotikams kasmet miršta 35 tūkst., Lietuvoje – apie 200 žmonių. Nepaprastai apmaudu, kad tiek gyvybių prarandame dėl ligų, kurios galėtų būti įveikiamos antibiotikais. Kodėl šie vaistai tampa neveiksmingi?

Ramutė ŠULČIENĖ

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė Eglė Lastauskienė atkreipia dėmesį, kad antibiotikai yra nepaprastai svarbus žmonijos išradimas, išgelbėjęs milijonus gyvybių. „Kartu su chirurginių instrumentų sterilizacija antibiotikų išradimas – vienas svarbiausių perversmų medicinos istorijoje. Antibiotikai suteikė galimybę įveikti daugybę sudėtingų infekcinių ligų, gydyti žaizdas, be jų būtų sunkiai įmanoma organų transplantacija, chemoterapija ir apskritai gerokai rizikingesni taptų visa chirurgija ir ligų gydymas“, – pabrėžia pašnekovė.

Pirmąjį antibiotiką peniciliną 1928 m. atrado britų mikrobiologas Aleksandras Flemingas. Mokslininkas aptiko, kad stafilokokų kolonijas naikina pelėsiniai grybai Penicillium notatum. Prireikė dar beveik penkiolikos metų, kol kiti du mokslininkai – Ernstas Čeinas ir Hovardas Floris – sukūrė penicilino gaminimo technologiją. Visiems trims mokslininkams už šį perversmą medicinoje paskirta Nobelio premija. Per 30 metų nuo penicilino atradimo buvo sparčiai aptinkami ir kuriami nauji antibiotikai. Kartu plito ir atsparumas jiems.

Nebaigto gydymo kurso žala

Rinkoje pirmasis komercinis antibiotikas penicilinas pristatytas 1941 m. Mikrobiologė nustebina informacija, kad, likus dvejiems metams iki šio svarbaus įvykio, jau buvo nustatyti fermentai, kurie lemia atsparumą penicilinui. „Iš tiesų atsparumas antibiotikams yra natūralus reiškinys gamtoje: bakterijos ir pačios gamina antibiotikus kaip konkurencinę priemonę, o jautrios gaminamiems antibiotikams bakterijos stengiasi išvystyti atsparumo mechanizmą, kad išgyventų. Tačiau tai, ką padarė žmonės, praplėtė antibiotikų spektrą, pavyzdžiui, turime sintetinių antibiotikų, kokių gamtoje nėra. Viena vertus, sintetiniai antibiotikai atsirado siekiant pigesnių, lengviau išgaunamų preparatų. Kita vertus, ieškota alternatyvų natūraliems antibiotikams, kuriems atsparumas greitai augo. Visgi galutinis gausios antibiotikų įvairovės rezultatas – daugiau bakterijų, įgijusių atsparumą šiems vaistams. Ir čia jau iš esmės atsakinga yra žmonija, o ypač visiems mokslininkams siaubą keliantis dalykas – nebaigtas gydymo antibiotikais kursas. Tai pačios palankiausios aplinkybės bakterijoms įgauti mutacijų ir tapti atsparioms“, – tvirtina pašnekovė.

Prof. E. Lastauskienė pabrėžia, kad tam tikra antibiotikų vartojimo trukmė nėra šiaip sau sugalvotas dalykas. To reikia, kad būtų įveiktos visos ligą sukėlusios bakterijos. „Kas nutinka, kai vaistus į šoną numetame anksčiau? Ogi kelios leisgyvės bakterijos gauna puikią progą įgauti mutacijų, kurios padarytų jas atsparias vartotiems antibiotikams. Taigi, kitą kartą susidūrusi su tuo pačiu antibiotiku, bakterija jį jau prisimena. Bakterijoms dauginantis, šios mutacijos paplinta tarp visų tos rūšies mikroorganizmų. Beje, atsparumas antibiotikams gali būti įgyjamas ir horizontaliojo genų perdavimo principu, kai bakterija savo genetinę medžiagą perduoda šalia esančiai bakterijai, ir net nebūtinai tos pačios rūšies. Šioji gali būti niekada nesusidūrusi su antibiotiku, tačiau iš anksto įgyja atsparumą vaistui“, – apie bakterijų galimybes vienai kitą keisti pasakoja mokslininkė.

Skirtingi vaistų taikiniai

Dažnas esame girdėjęs, kad gydymo pradžioje skiriami silpnesni antibiotikai ir tik tada, jeigu jie neveikia ligos sukėlėjų, skiriami stipresni. Prof. E. Lastauskienė paaiškina, kad antibiotikai nėra skirstomi į silpnesnius ir stipresnius, jie tiesiog yra skirtingi. Kiekvienas antibiotikas ląstelėje turi savo taikinį: vienas veiks, pavyzdžiui, ląstelės sienelės sintezę, kitas – tiesiogiai baltymą ir t. t. Siekdami išgyventi, ligą sukeliantys mikroorganizmai stengiasi šį taikinį pakeisti. Taip atsiranda mutacijų: kai mums susirgus vaistas ir vėl bando paveikti savo taikinį, to taikinio jau gali nebebūti – antibiotikas tampa neefektyvus. Dėl to, nesisekant ligos įveikti vienais antibiotikais, gydytojai ne didina jų dozę, o skiria kitos rūšies antibiotikų, turinčių kitą taikinį ląstelėse.

Pagal antimikrobinio veikimo spektrą vieni antibiotikai yra plataus veikimo spektro – gali naikinti daugelį bakterijų, o kiti – riboto veikimo spektro, t. y. naikina tik kelių konkrečių rūšių bakterijas. Riboto veikimo spektro antibiotikai skiriami tada, kai yra žinoma, kokios bakterijos sukėlė infekciją. Plataus veikimo spektro antibiotikai pasitelkiami tais atvejais, kai nėra aišku, kokios bakterijos lėmė infekciją, ar kai infekciją sukelia kelių rūšių bakterijos. Mikrobiologės teigimu, vieni antibiotikai nėra geresni nei kiti, svarbiausia yra apskritai turėti priemonių, kurios vis dar veiktų ligų sukėlėjus. Taigi, jeigu pacientui paskirtas antibiotikas padeda sveikti – puiku: esant situacijai, kai atsparumas antibiotikams – vis didesnis, tai jau yra laimėjimas.

Profesorė prabrėžia, kad antibiotikai veikia konkrečius ligų sukėlėjus – bakterijas. Tad susirgus virusinės kilmės liga, pavyzdžiui, gripu, erkiniu encefalitu ar COVID-19, antibiotikai tiesiog nepadės.

„Virusai dauginasi ir veikia visai kitaip nei bakterijos, todėl antibiotikai niekaip negali jų paveikti. Kodėl tuomet gydytojai kartais jų vis tiek skiria? Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai medikas įtaria arba nustato beprasidedančią bakterinę infekciją. Pavyzdžiui, koronovirusas ypatingas tuo, kad sparčiai pažeidžia plaučius. O tada – vos vienas nedidelis žingsnis iki bakterinės infekcijos. COVID-19 pandemijos metu itin dažnai fiksuoti dvejopas plaučių uždegimas – virusinis ir bakterinis. Dėl to ir skirti antibiotikai“, – aiškina mokslininkė.

Rizikos ligoninėse ir ūkiuose

Buvo laikai, kai antibiotikų galėjome be recepto įsigyti bet kurioje vaistinėje, jie vartoti tiesiog kaip prevencinė priemonė, nekontroliuojamai naudoti žemės ūkyje. Suvokus žalą, antibiotikų vartojimas pradėtas reguliuoti kur kas griežčiau. „Nors sąmoningumo daugėja, deja, atsparumas antibiotikams jau egzistuoja: yra bakterijų, kurių nebeveikia jokie antibiotikai. Be to, bakterijų mutavimo iš esmės neįmanoma išvengti ligoninėse. Būtent jose fiksuojamas didžiausias atsparumas antibiotikams, nes čia vyksta nuolatinis sąlytis su gausiai vartojamais antibiotikais“, – teigia prof. E. Lastauskienė.

Rizika įgyti hospitalinę infekciją, t. y. kitą ligą nei tą, dėl kurios pacientas atvyko gydytis, ligoninėse – gana didelė. Pavyzdžiui, po operacijos gresia įgyti operacinių žaizdų infekciją, kurią sukelia bakterijos Staphylococcus aureus, atsparios meticilinui. Taip pat gali grėsti kraujo infekcija, kurią sukelia Enterobacteriaceae, gaminančios fermentus, kurie gali sunaikinti kai kuriuos antibiotikus, ir kt. Dėl to, pasak profesorės, pacientams vertėtų ne liūdėti, o džiaugtis, kad tęsti gydymo juos išleidžia namo.

Atsparumo vaistams klausimas aktualus ir gyvulininkystės bei paukštininkystės ūkiuose. Antibiotikų ar atsparumą jiems įgijusių bakterijų gali išlikti gyvūnų mėsoje, kurią valgome, su nuotekomis nukeliauti į dirvą, vandens telkinius, tuomet patekti į daržoves ar žuvis ir per jas – į mūsų organizmą. Siekdami išvengti ligų, ūkininkai antibiotikų, ypač anksčiau, gyvūnams duodavo prevenciškai ar išpurkšdavo jais patalpas, kuriose gyvūnai laikomi. Antibiotikų naudojimą žemės ūkyje taip pat stengiamasi riboti, siekiama ugdyti ūkininkų sąmoningumą. Europos maisto saugos tarnyba yra informavusi, kad nuo 2016 m. ūkiuose antibiotikų sunaudojama santykinai mažiau nei žmonėms gydyti. Vis dėlto problema išlieka.

Ieškoma alternatyvų

Prof. E. Lastauskienės teigimu, nemažai šalių stebi, kokios bakterijų mutacijos plinta jų teritorijoje. Lietuvoje tokios monitoringo sistemos nėra, tačiau įprastai regionui būdingos panašios tendencijos. Pastebėta, kad antibiotikų suvartojimo lygis tiesiogiai susijęs su atsparumo jiems lygiu, t. y. kuo daugiau antibiotikų gyventojai suvartoja, tuo didesnis infekcijas sukeliančių bakterijų atsparumas antibiotikams.

Pasaulio sveikatos organizacija atsparumą antimikrobiniams preparatams yra pripažinusi viena iš trijų didžiausių grėsmių žmonių sveikatai. Baugu pagalvoti, kaip turėsime kovoti su infekcijomis, kai jokie antibiotikai jų neveiks. Prof. E. Lastauskienė bent iš dalies nuramina, kad tyrimai šioje srityje vyksta – siekiama sukurti ne tik naujų antibiotikų, bet ir alternatyvių biokontrolės priemonių.

„Tiriamos įvairios galimybės, pavyzdžiui, ieškoma cheminių junginių, stabdančių mikroorganizmų augimą, gerai žinomas fizikinių veiksnių, tokių kaip radiacija, karštis ar šaltis, poveikis bakterijoms, tačiau tai gali būti taikoma tik labai ribotomis sąlygomis, o ne pacientams. Taip pat tyrinėjami bakteriofagai – bakterijų virusai, kurie žudo tik tam tikrų rūšių bakterijas, t. y. kurių nedomina visa mikrobiota. Dėl to tokie virusų deriniai veiktų tikslingai. Kaip žinoma, bakterijos vienos prieš kitas gamina ir kitas antimikrobines medžiagas, pavyzdžiui, bakteriocinus, taigi jos irgi galėtų būti pasitelkiamos kuriant naujus antimikrobinius vaistus“, – galimas priemones vardija pašnekovė ir priduria, kad tobulinami, modifikuojami ir jau esami, taip pat kuriami nauji antibiotikai.

Atsakingi esame visi

Kaip visuomenė galėtų padėti sumažinti antimikrobinio atsparumo plitimą? „Be abejo, pabaigti gydymo antibiotikais kursą, kai toks paskirtas. Visgi pirmiausia – pasitikėti medikais, laikytis jų numatyto gydymo plano. Kartais manęs klausia, kaip gydytis, kokius antibiotikus vartoti ir pan. Visuomet pabrėžiu, kad ne mokslininkai gydo ligonius, o gydytojai – jie žino, kokios ligos cirkuliuoja, atlieka kraujo tyrimus ir turi daug kitų specifinių žinių. Taigi, jeigu gydytojas teigia, kad reikia vartoti antibiotikų, vadinasi, reikia. O jei sako, kad kol kas jų nereikia, nereikėtų savavališkai pasiskirti. Kilus abejonių, verčiau kreiptis į kitą gydytoją, tačiau neužsiimti savigyda“, – į atsakingo požiūrio svarbą atkreipia dėmesį profesorė.

Antimikrobinio atsparumo mažiau tada, kai apskritai mažiau sergame infekcinėmis ligomis, dėl kurių reikia vartoti antibiotikus. Vienas iš būdų jų išvengti – skiepytis. Pasak pašnekovės, vakcinos efektyviai apsaugo nuo infekcijų ir taip sumažina antibiotikų poreikį. Pavyzdžiui, jeigu kiekvienas vaikas visame pasaulyje būtų paskiepytas vakcina, apsaugančia nuo bakterijų Streptococcus pneumoniae (sukeliančių plaučių uždegimą, meningitą, vidurinės ausies uždegimą), kasmet sumažėtų 11 mln. antibiotikų vartojimo dienų. Lietuvoje ši vakcina taip pat yra, o rizikos grupės asmenys netgi skiepijami nemokamai.

Finansuojama Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.