Su stresu susidurti tenka kiekvienam, tačiau specialistai perspėja – ilgą laiką patiriamas ir nesuvaldytas stresas gali peraugti į perdegimo sindromą.

Pavyzdžiui, 2022 metais 15-oje šalių atlikta „McKinsey Health“ apklausa, kurioje dalyvavo 15 tūkst. darbuotojų, atskleidė, kad ketvirtadalis jų yra patyrę perdegimo simptomus. Visgi, kai kurie specialistai mano, kad žmonių, susiduriančių su šiuo sindromu, gali būti dar daugiau.

Perdega tie, kurie nori parodyti, kad gali geriau

Viešėdamas Kauno kolegijoje gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, profesorius Eugenijus Laurinaitis perspėjo – Tarptautinė darbo organizacija fiksuoja augantį perdegimo sindromo atvejų skaičių, o didžiausią riziką susidurti su šiuo sindromu turi tų profesijų atstovai, kuriems tenka dirbti su žmonėmis. Atpažinti perdegimo sindromą galima iš trijų pagrindinių požymių – tai emocinis išsekimas, depersonalizacija ir nusivylimas savimi.

„Emocinis išsekimas – tai jausmas, kad viskas, daugiau nebegaliu. Tačiau vien šis jausmas – dar ne perdegimo sindromas“, – pabrėžia profesorius. Aiškindamas, kas yra depersonalizacija, E. Laurinaitis pažymi, kad tai – asmeninių vertybių praradimas: „Tai, dėl ko aš atėjau į šį darbą, kas jame man buvo įdomu, nustojo būti įdomu.“ Ir trečiąjį požymį – nusivylimą savimi – profesorius paaiškina kaip sau išsikeltų lūkesčių nepateisinimą.

Jis taip pat atkreipia dėmesį į 12 žingsnių, vedančių perdegimo sindromo link. Vienas jų – entuziazmas, kai darbuotojas siekia įrodyti savo galimybes: „Tie, kuriems dzin, pragyvens ramiai; perdega tie, kurie nori parodyti, kad gali geriau.“

Visgi, pasak profesoriaus, siekis dirbti geriau – saviapgaulė, kai susikuriama iliuzija, kad laikas kuria kokybę. Nustojus skaičiuoti darbo valandas, gali būti apleidžiami kiti poreikiai – kultūriniai, fiziniai, socialiniai, šeimyniniai. Anot E. Laurinaičio, tuomet gali kilti konfliktai su artimaisiais.

„Tam, kad nebūtų taip skaudu, žmogus peržvelgia savo vertybes, iš naujo įvertina, kas jam svarbiausia. Tuomet problemos, kurios kilo santykiuose, tampa tarsi ne jo – žmogui atrodo, kad jis žino, ką daro“, – dalinasi profesorius. Norint išvengti nemalonių jausmų – atsitraukiama. Psichoterapeutas pažymi, kad tada žmogus visai paskęsta darbe, atsiranda akivaizdūs jo elgesio pokyčiai.

„Ir iš čia atsiranda depersonalizacija – darau, dirbu, stengiuosi, bet niekas nesikeičia. Todėl atsiranda labai nemalonus vidinis diskomfortas, kai tiek daug paaukojus siekiant tikslo, nieko negaunama. Tuomet atsiranda depresijos simptomai“, – vardija E. Laurinaitis.

Organizacijos, besirūpinančios darbuotojų gerove, gali pasiekti aukštesnių rezultatų

Kauno kolegijos bendruomenės gerovės vadovė, vidinės ir išorinės komunikacijos konsultantė Smiltė Juraitė sako, kad konsultuodama įvairias organizacijas pastebi, jog viena pagrindinių problemų, trukdančių laiku pamatyti bręstančias darbuotojų psichinės ir emocinės sveikatos bėdas – komunikacijos tarp vadovų ir jų komandos narių nebuvimas, atvirumo neužtikrinamas, grįžtamojo ryšio stoka.

„Siekiant užtikrinti darbuotojų gerovę turėtų būti žvelgiama gana plačiai – čia dėmesio reikia skirti ir klimato gerinimui, tinkamų darbo sąlygų užtikrinimui, darbo užmokesčio ir motyvavimo sistemos sukūrimui, saugios ir palaikančios aplinkos kūrimui“, – sako bendruomenės gerovės vadovė ir priduria, kad tinkamas darbo ir poilsio balansas, palaikanti, įgalinanti bei darbuotojo pastangas pastebinti bendruomenė taip pat gali padėti išvengti perdegimo sindromo.

S. Juraitė pažymi, kad blogai besijaučiantys, ties perdegimo riba balansuojantys darbuotojai yra gerokai mažiau produktyvūs, jų kasdienėje veikloje sunku tikėtis proveržio, kūrybiškų sprendimų ir organizacijai reikšmingų rezultatų. Pasak jos, įvairūs tyrimai atskleidė, jog sveikatos negalavimai, stresas, nesaugumo jausmas, įtampa kolektyve ar namuose daro didžiulę įtaką darbuotojo bendravimui su kolegomis ir klientais, ženkliai padidėja klaidų ir nuostolių tikimybė, auga darbuotojų kaitos problemos ir pan.

„Jau kurį laiką yra pastebima labai gera tendencija organizacijose – didėjantis rūpestis savo darbuotojų gerove, jų psichine ir emocine sveikata. Organizacijos supranta, kad net turint moderniausius ofisus, įdiegus patrauklias motyvavimo sistemas ir skiriant dėmesio „spurgų penktadieniams“, „žaidimų vakarams“ ar brangiems komandos formavimo renginiams, įtaka įmonės rezultatams bei darbuotojų įsitraukimui nebus užtikrinama, jei žmonių fizinė ir psichinė sveikata bei emocinė gerovė bus kritiniame stovyje“, – sako S. Juraitė.

Perdega ir besimokantieji

Kauno kolegijoje dirbanti psichologė-psichoterapeutė Marina Guptor pastebi, kad moksleiviai ir studentai taip pat gali susidurti su perdegimo sindromu. Ji atkreipia dėmesį, kad mokymosi procese patiriamą stresą dažniausiai lydi pervargimas, dėmesio stoka ir apatija.

Užkirsti kelią akademinio perdegimo sindromui, pasak M. Guptor, galima skiriant laiko kokybiškam poilsiui, laikantis tinkamo darbo, studijų bei asmeninio gyvenimo balanso. Sąmoningumo praktikos, meditacija, bendravimas su mentoriais, psichologais ar šeima, dienoraščio rašymas – tai priemonės, galinčios padėti išvengti perdegimo sindromo.

„Kai jau supratote, kad esate „perdegęs“, yra dvi galimybės: šalinti simptomus pačiam arba kreiptis į specialistą. Antrasis variantas yra paprastesnis, patikimesnis, bet ne visada įmanomas. Pirmąjį variantą galima įgyvendinti taip: paprašykite draugų, šeimos narių pagalbos. Paskirstykite užduotis pagal prioritetus ir kai kurių atsisakykite. Tinkamam poilsiui ir miegui skirkite bent dieną. Stenkitės susikurti kasdienę rutiną. Prisiminkite, kas anksčiau jus įkvėpė, džiugino, ir pabandykite prie to sugrįžti“, – patarimais, kaip elgtis susidūrus su akademinio perdegimo sindromu, dalinasi psichologė-psichoterapeutė.

Vis dėlto, M. Guptor ragina nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus, ypač jei jau kurį laiką susiduriama su dėmesio ir koncentracijos problemomis, sumažėjusiu darbingumu, laiko stokos jausmu, nemiga, nusilpusiu imunitetu, socialine izoliacija, apatija.

„Jei akademinio perdegimo sindromo įveikti patiems nepavyksta, gali būti, kad priežastys yra gilesnės ir savarankiškai susitvarkyti su jomis bus labai sunku, todėl skatinu kreiptis į specialistus“, – pataria psichologė.