Kasdien padedantis su vaizdo žaidimų priklausomybe susiduriantiems žmonėms Vokietijoje dr. Klausas Volflingas (Klaus Wölfling) savo patirtimi dalijosi su daugiau nei dviem šimtais Lietuvos psichikos sveikatos specialistų, kurie pabrėžia, kad tema itin aktuali ir mūsų šalyje padedant žmonėms stabdyti elgesio priklausomybes – lošti, žaisti, naršyti socialiniuose tinkluose, žiūrėti pornografiją, apsipirkinėti internetu.

„Mes psichoterapijoje siekiame pasitenkinimo gyvenimu ir mokome pacientus patirti nuobodulį, – sako dr. K. Volflingas, Vokietijos Mainco universiteto Psichosomatinės medicinos ir psichoterapijos klinikos gydytojas, dalydamasis inovatyviais šioje klinikoje praktikuojamais metodais ir kognityvinės elgesio terapijos (KET) programa.

Priklausomybė – tai mūsų psichologinės apdovanojimo sistemos pokyčiai, susiję su sutrikusiu emocijų reguliavimu, kuris yra ir vienas iš žaidimų sutrikimo kriterijų. Paprastai žmonės įsimena pozityvias žaidimo metu patirtas emocijas, laimėjimus, dideles pastangas, kurias sudėjo žaisdami kompiuterinius ar mobiliuosius žaidimus, ir nepaiso neigiamų pasekmių, kurios dėl pernelyg intensyvaus įsitraukimo į žaidimą nutinka realiame gyvenime.“

Žaidimų sutrikimas – viena elgesio priklausomybių formų, o su tuo susiduriantiems Lietuvoje pagalba teikiama pasitelkiant kognityvinę elgesio terapiją (KET) , kurios specialistus ruošia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto (LSMU NI) podiplominių kursų vadovas dr. Julius Neverauskas.

„Labai svarbus yra bendradarbiavimas su pirmaujančiais pasaulio tyrimų centrais, klinikomis, mokslininkais, kuriems rūpi šie dabartinės realybės iššūkiai, todėl esu laimingas, kad dr. K. Volflingas sutiko atvykti ir dalintis patirtimi su KET studentais ir visais, besidominčiais kognityvinės terapijos taikymu gydant žaidimų sutrikimą“, – sako dr. J. Neverauskas.

LSMU NI mokslininkas dr. Julius Burkauskas pastebi, kad Mainco universiteto Psichosomatinės medicinos ir psichoterapijos klinikos taikomi pagalbos metodai garsėja sėkminga patirtimi gydant elgesio priklausomybes.

„Šiuo metu turime itin ribotą įrodymais grįstų elgesio priklausomybėms skirtų terapinių intervencijų pasirinkimą. Dar mažiau terapinių intervencijų gydant elgesio priklausomybes atitinka aukšto lygio efektyvumo standartus.

Būtent tokia yra dr. K. Volflingo programa, kurios efektyvumą įrodantys tyrimai spausdinami itin reikšmingame psichiatrijos mokslo žurnale „JAMA Psychiatry“. Džiaugiuosi, nes turime ypatingų progų mokytis iš savo srities profesionalų ir drauge su Skaitmeninės etikos centru ketiname išversti Vokietijoje sėkmingai naudojamas gydymo gaires Lietuvos psichikos sveikatos specialistams“, – sako dr. J. Burkauskas.

Kaip atpažinti priklausomybę

Tikslią diagnozę įvardinti sudėtinga, pripažįsta ir Vokietijos ekspertai, vertinama daug kriterijų. Svarbu suprasti, ar naudojimasis internetu dominuoja lyginant su svarbesnėmis žmogaus gyvenimo sritimis. Gal pasikeitė miegas, pastebimas nuokrypis nuo miego – būdravimo ritmo, gal asmuo vengia situacijų, kuriose nėra galimybės naudotis internetu. Kartais žmogus net nuolat gali nešiotis specialią įrangą, kuri užtikrina galimybę prisijungti bet kada ir bet kur.

Be to, bene svarbiausia yra motyvas: ar žmogus internetu naudojasi tam, kad panaikintų negatyvius jausmus, ar kad patirtų teigiamus jausmus? Priklausomi asmenys dažniau siekia išvengti nemalonių patirčių – nerimo, streso, baimės, konfliktų – bėgama nuo jų.

„Kartais pacientai galvoja, kad pakanka žaidimo trukmę sumažinti nuo 8 val. iki 6 val. per dieną. Kartais stebime situacijas, kai, nepaisant akivaizdžiai blogėjančios žmogaus padėties, žaidimas tęsiamas“, – pasakoja dr. K. Volflingas.

Pasak jo, pagalbos dažnai kreipiamasi dėl sunkumų susirandant porą ar dėl to, kad žmogus pajunta skirtumą lygindamas savo ir bendraamžių pasiekimus: „Bendraamžiai baigia mokslus, kuria gyvenimą, o geimeriai tebesėdi savo vaikystės kambaryje“.

Kai naudojimasis internetu ima dominuoti gyvenime

Pasak dr. K. Volflingo, pagalbos į specialistus dažnai kreipiamasi tada, kai iškyla pavojus svarbiems santykiams, kai įsitraukiama į barnius su svarbiais žmonėmis.

„Dažniausiai taikome grupinę 15-os sesijų terapiją, kurią paprastai lydi ir 10 individualių užsiėmimų. Žaidimų priklausomybės atveju terapiją pradedame dar pacientui žaidžiant vaizdo žaidimus ir per tris ar keturias savaites motyvuojame jį siekti pilnos abstinencijos – nebežaisti visiškai, – pasakoja dr. K. Volflingas. – Medžiagų priklausomybės atveju yra kitaip: terapija pradedama tik tuomet, kai pacientas jau yra abstinencijoje.“

Dr. K. Volflingas atkreipia dėmesį, kad tarp mokslininkų ir praktikų vis dar gyvos diskusijos, ar žaidimų sutrikimo atveju reiktų siekti abstinencijos, ar kontroliuojamo naudojimo: „Nuomonės skiriasi, yra manančių, kad ir kontroliuojamas naudojimas gali pakeisti žmogaus gyvenimą tiek, kad problemos nebevargintų, tačiau praktika rodo, kad tada atkryčiai yra dažnesni. Priklausomybė turi atmintį.“

Sustoti negaliu, nors būtina

Pasak dr. K. Volflingo, pasitaiko, kad net ir po 12-os sesijų pacientas nenori visiškai atsisakyti žaidimo, nori siekti kontroliuoti savo laiką ir vis tiek žaisti: „Tokio asmens prognozė nėra gera, o ir dirbti grupėje sudėtinga, kai, pavyzdžiui, kiti 8 asmenys jau pasiekę abstinenciją. Kartais girdime: „Negaliu sustoti, ir, kita vertus, negaliu priimti sprendimo, kad sustoti jau būtina.“

Ypatinga žaidimo herojų – vadinamųjų avatarų – tema. Atsisveikinimas su jais yra svarbus išsilaisvinimo kelionės etapas. Ilgą laiką žaisdami pacientai su savo avatarais sukuria stiprų ryšį, ima juos vertinti kaip gyvus asmenis, nors tai tik kompiuterio sukurtas vaizdinys.

„Sveikstant ir siekiant nebežaisti, pacientai savo avatarams rašo atsisveikinimo laiškus. Aptariame emocinius juos siejančius ryšius, neigiamas avataro turėjimo pasekmes. Avataro ištrynimas reiškia žymiai mažesnę atkryčio galimybę“, – sako dr. K. Volflingas.

Kovos už nepriklausomą gyvenimą epizodai

Intensyviai žaidžiantys pacientai dalijasi, kad dažnai imtis žaidimų skatina nuobodulys arba neigiamos emocijos, problemų vengimas. Paklausus, dėl ko atėjo į terapiją, pacientas gali sakyti: „Noriu nemalonias problemas spręsti iš karto, neatidėliojant“, „Noriu patraukti kompiuterį iš gyvenimo centro, sugrįžti prie savo hobio piešti ir du kartus per savaitę bėgioti“.

Kartais abstinencijos etape žmogus stebi, kaip internete žaidžia kiti ir būna linkęs manyti ir sakyti – kad „aš juk nežaidžiu – tik žiūriu”. O kad tai beveik tas pat – apie tai nesusimąsto.

„Su pacientais analizuojame, kokia yra priklausomybės nauda ir kokia kaina, kurią jie sumoka, – patirtimi dalinasi dr. K. Volflingas. – Padedame keisti nuostatas negatyvių jausmų atžvilgiu, mokomės priimti juos be vertinimo. Gera matyti, kaip žmonės sugrįžta į realų gyvenimą.“