„General Financing team Pitlane“ komandos pilotas Benediktas Vanagas pasakoja, jog lenktyniniame Dakaro automobilyje būna nuo 2 iki 3 atsarginių ratų. Tai - privaloma kiekvienam dalyviui. Net iki kelių šimtų kilometrų besitęsiantys greičio ruožai labiausiai paveikia būtent ratus, todėl jie sugadinami greičiausiai.

Kitas svarbus pakabos komponentas - atsarginė apatinė svirtis. Įprastai, standartiniuose automobiliuose, kuriais važinėjama bendrojo naudojimo keliuose, visos svirtys - skirtingos, tačiau „Toyota Gazoo Racing HIlux“ panaudotas puikus inžinerinis sprendimas: ši svirtis tinka visiems keturiems ratams, todėl bolide atsargai pakanka turėti vos vieną.

B.Vanago sportiniame automobilyje yra vietos ir kelioms lanksčioms jungtims (liaudiškai vadinamiems „šarnyrams“), vairo traukei ir net tokiai didelei detalei kaip pusašis. Rodos, detalių apstu, tačiau, kaip teigė lenktynininkas, kartais ir jų nepakanka norint sutaisyti automobilį. Pilotas prisimena, kuomet 2018 metų Dakarą finišavo su trimis ratais. Tuomet lūžo ne tik minėtos detalės, bet ir stebulė, lankstas ir nemažai kitų dalių. Tai tik parodo, jog Dakare visko numatyti iš anksto neįmanoma ir reikia galvoti, kaip išsisukti iš padėties, čia ir dabar.

Dar viena įdomybė, jog organizatoriai draudžia išvažiuoti į greičio ruožą neturint bent 10 litrų vandens. Taip siekiama išvengti dalyvių dehidratacijos, kurią nėra sunku pasiekti kaitinant 40 laipsnių ir daugiau karščiui. Lenktynininkas atskleidžia, jog kartais turimą vandenį panaudoja ir varikliui aušinti, o be vandens turi ir kitokių būtinų skysčių: variklio, transmisijos ir hidraulikos alyvų.

Tokių komponentų klasikiniuose ralio boliduose nerasite dėl kelių paprastų priežasčių - tai svoris ir distancijos. Atvirkščiai nei įprastame ralyje, Dakare greičio ruožai yra gerokai ilgesnių distancijų, ypač per maratono dienas, kuomet ekipažai į bivuakus negrįžta kelias dienas. Todėl svarbu apskaičiuoti, kiek ir kokių detalių reikia vežtis su savimi, nes kiekviena detalė yra papildomas svoris, o papildomas svoris lėtina bolidą.

Tiesa, kai kurios gamyklinės komandos ieškodavo būdų, kaip išlaviruoti tarp šių dalykų. Pavyzdžiui, „Volkswagen“, kuomet dar dalyvavo Dakaro ralyje, vienam iš keturių lėčiausiai greičio ruožą įveikusių komandos ekipažų įdėdavo 70 kg įrankių ir atsarginių detalių. Jeigu lyderiaujantys komandos bolidai sugesdavo, gale važiuojantis ekipažas greitai suteikdavo reikiamą pagalbą.

Tačiau ne gamyklinės komandos to sau leisti negali ir turi galvoti ne tik, kokias detales, bet ir įrankius su savimi pasiimti. „General Financing team Pitlane“ komanda bolide, visų pirma, turi specialų įrankių dėklą. Dėklo turinį sudaro skirtingo diametro raktai, veržliarakčiai, atsuktuvai, įvairios replės, plaktukas, terkšlė ir kt. O į svarbiausių įrankių trejetuką patenka daugiafunkcis kišeninis peiliukas, plastikinės sąvaržos ir... Lipni juosta. „Ko negali padaryti lipni juosta, gali padaryti daug lipnios juostos“, - juokavo B. Vanagas, rodydamas net kelias pakuotes skirtingų juostų.

„General Financing team Pitlane“ technikų komanda kartu su ekipažo nariais šiuos įrankius atrenka atsižvelgus į dažniausiai pasitaikančius gedimus bei kiekviename sportiniame automobilyje randamą knygą „Emergency book“. Šioje 50-ties puslapių knygoje detaliai surašyta visa pagrindinė informacija apie automobilį: kaip jį taisyti, ką atlieka tam tikri komponentai ar ką reiškia įvairūs mygtukai.

Tam, kad ekipažas ne tik būtų aprūpintas detalėmis, bet ir mokėtų šalinti gedimus, prieš varžybas rengiama „Technical day“, tapusi įprasta gamyklinių komandų praktika. Šios dienos metu daugiausiai dirba komandos pilotas ir šturmanas, o techninės komandos nariai jiems tik patarinėja. „Technical day“ galima pavadinti generaline repeticija - mokomasi ir praktikuojamasi pakeisti svarbiausias automobilio dalis, taip pat stengiamasi tai padaryti per kuo trumpesnį laiką.