Lietuva „beveik 3 milijonų krepšinio ekspertų“ šalimi vadinama ne veltui – šia sporto šaka domisi, ją stebi, palaiko, kritikuoja ar tiesiog ja gyvena dažnas lietuvis. Tačiau krepšininkas Mindaugas Kuzminskas sako, kad už fasadinės šio sporto pusės yra daug daugiau, nei mato aistruoliai.

Krepšinis, anot sportininko, iš vienos pusės, yra svajonių, iš kitos – nemažai iššūkių keliantis darbas. Mat krepšininkus dažnai lydi sveikatos išbandymai, trenerių kvietimai ant kilimėlio ir nuolatinis bandymas įrodyti, kad esi geresnis už varžovą. Apie tai ir asmeninius hobius, pomėgį kulinarijai ir svajones pasakoja pats M. Kuzminskas.

– Jums – 32-eji, profesionaliai krepšinį žaidžiate nuo 17-os, o kamuolį į rankas, matyt, paėmėte dar vaikystėje. Ką šiandien jums reiškia šis sportas?

– Galbūt nuskambės banaliai, bet krepšinis man – ir darbas, ir hobis, ir gyvenimo būdas. Pastaruoju jis tampa ne tik man, bet ir artimiesiems, kurie dažnai priversti taikytis su visais šį sportą lydinčiais niuansais. Kaip ir kiekvienas darbas, taip ir šis, žvelgiant iš šono, gali pasirodyti daug gražesnis ir fainesnis, nei yra iš tikrųjų. Nenoriu pasakyti, kad nesidžiaugiu tuo, ką darau.

Esu labai laimingas, jog tapau profesionaliu krepšininku, šis sportas leidžia neblogai gyventi, dažna profesija tik iš pažiūros atrodo daug paprastesnė, mielesnė. Pavyzdžiui, turiu daug draugų renginių vedėjų. Atrodo, ateini, pajuokauji ir pasiimi atlyginimą. Bet šiam darbui reikia didžiulio pasiruošimo, informacijos paieškos, o jei dar tuo metu patyrei kokią nors nelaimę? Vis tiek turi su šypsena linksminti kitus.

Kokia mano realybė? Pavyzdžiui, sakoma, kad sportas – sveikata. Taip, vienareikšmiškai. Tačiau profesionalų sportą nuolatos lydi įvairios traumos, širdies problemos. Sveikatos problemos intensyvėja baigiant karjerą, o aukšti profesionalūs sportininkai dar ir gyvena trumpiau (šypsosi – red. pastaba). Be to, nuolat aukoji neįkainojamus dalykus – šeima negali visad būti kartu, neseki, kaip auga vaikai, sensta tėvai.

Žinoma, dabar madinga kalbėti apie stresą. Įtampos nuolat yra, bet jos negali sulyginti su ta, kurią patiria medikai, kasdien operuodami pacientus ir gelbėdami gyvybes. Jie juk negali pasakyti, kad diena buvo bloga. Suprantama, žaisdamas krepšinį gauni atlyginimą, pasirašai geras sutartis, bet tai turi užsidirbti, įrodyti rezultatais. Jei komandai nesiseka, kaip ir įprastame darbe, esi kviečiamas ant kilimėlio.

Todėl normalu, kad aukščiausias sporto lygis visada kelia ir aukščiausius reikalavimus. Tačiau apibendrinant, jei tau pavyko patekti tarp geriausių sportininkų, esi privilegijuotas. Gali dėkoti Dievui, gyvenimui ar kam tik nori, kad esi ten, kur esi.

Sportas – žavus, bet drauge ir sudėtingas tuo, kad kiekvienos rungtynės yra kitokios. Gali joms pasiruošti, tačiau kiekviena diena bus skirtinga ir kasdien turėsi įrodyti, kad esi geresnis už varžovą. Nesvarbu, kad laimėjai trejas rungtynes iš eilės. Šiandien viską įrodyti reikės vėl iš naujo.

– Kaip pavyksta nesuabejoti dėl savo pasirinkimo?

– Turiu savo rutiną – stengiuosi, kad kiekviena rungtynių diena atrodytų taip pat. Manau, kad reikia kontroliuoti tai, ką gali. Tai labai sumažina įtampą.

Kita vertus, man niekada netrūko motyvacijos, noro, ryžto. Visada sau sakiau, kad jei dirbsiu tiek pat, kiek kiti, tuomet ir būsiu toks, kaip kiti. Tik dirbau dar daugiau. Tai būdavo ypač aktualu paauglystėje. Tuomet tik pradedi, bandai kabintis, o visi tavo mokyklos draugai, pavyzdžiui, eina švęsti šimtadienio. Tačiau pats žinai, kad 21 val. jau turi būti namie, nes rytoj – rungtynės. Tokie maži pasiaukojimai yra nuolatiniai, bet pasiektos pergalės, kai grįžti iš čempionatų ir tave sutinka minios žmonių, visa tai atperka.

Taip pat tikiu, kad dažnai turi atsidurti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir pasinaudoti pasitaikiusia proga.

– Tačiau krepšininkai ant rankų nešiojami juk ne visada.

– Lietuvoje gali būti greitai sukritikuotas, jei kas nors nepasiseka. Todėl mes, krepšininkai, jau esame matę šilto ir šalto, tapome atsparūs žmonių, ekspertų nuomonėms. Kitaip ir būti negali – žaisdamas krepšinį privalai jaustis psichologiškai tvirtas.

Mane daug kas vadina minkšto charakterio. Tačiau nuoširdžiai dažnai savęs klausiu, kas tai yra? Abejoju, ar tai, kad neišsišoki, nesiginčiji su teisėjais, nesukeli muštynių, galima taip vadinti. Man tiesiog nepriimtina. Esu optimistas. Mane retai kas iš artimųjų yra matęs be nuotaikos, liūdną. Patinka ir aikštelėje elgtis garbingai – pavyzdžiui, nukritusiam varžovui padėti atsistoti. Tai yra sportas, tačiau žmogiškumas ir gyvenimo vertybės man visada buvo pačios svarbiausios.

– Kaip tuomet pavyksta atlaikyti trenerių priekaištus, pakeltą balsą?

– Jų emocijos – natūralus dalykas. Treneriai irgi žmonės, esame viename laive. Jei laimėsim – bus gerai visiems, jei pralošim – blogai bus taip pat visiems. Žaidžiant krepšinį jokių asmeniškumų neturėtų likti. Treneris užrėkia, vadinasi, nori gero visai komandai. Būdamas profesionaliu žaidėju tai privalai vertinti teigiamai.

– Profesionalui būtinas ir kokybiškas poilsis. Kaip atsipalaiduojate?

– Mėgstu grybauti. Aišku, ne aikštelėje (juokiasi). Tik grybų sezonas – rudenį, o aš tokiu laiku dažniausiai jau būnu išvykęs, tad retai galiu juo pasimėgauti. Bet radęs laiko džiaugiuosi gamta. Turime seną močiutės sodybą, kur nėra mobiliojo ryšio, visos sąlygos – ganėtinai laukinės. Ten galiu ramiai pažvejoti, pjauti žolę, pabūti su artimaisiais, skirti visą laiką tik saviems.

Labai mėgstu ir leisti laiką prie jūros. Vakaroti su tais, su kuriais tiesiog gera būti. Saulėlydis, šiluma – nieko nėra nuostabiau.

Atradau ir kulinariją. Pernai ir šiemet, kai žaidžiu Rusijoje, negaliu dažnai susitikti su artimaisiais dėl pandeminės situacijos, todėl šeimininkauju pats. Virtuvėje netgi gerokai patobulėjau.

– Kokiu patiekalu labiausiai didžiuojatės?

– Turbūt perlotto. Tai perlinių kruopų ir džiovintų baravykų patiekalas. Įprastai virtuvėje improvizuoju. Pažiūriu receptą, tada bandau pats. Dažniausiai pavyksta nelabai gerai, tačiau kitą kartą žinau, kokias darau klaidas. Tada viską tobulinu. Štai neseniai bandžiau pasidaryti žemaičių blynus. Buvo visiškas fiasko su sujaukta virtuve ir visiškai nevykusiu patiekalu (juokiasi).

– Ar mityba krepšininkui – itin svarbi?

– Tikrai taip. Svarbi ir minėta rutina, ir miegas, ir maistas. Eiti miegoti stengiuosi tuo pačiu metu. Tačiau daugiausia pasiruošimo reikalauja rungtynių diena. Atsikeliu ryte, valgau pusryčius, įprastai renkuosi avižinių dribsnių košę. Tada treniruotė, žiūrime vaizdo įrašus. Vėliau – pietūs, kurie visada vienodi. Tai makaronai be padažo su sūriu, po to – vištiena su salotomis. Žinoma, daug vandens. Renkuosi natūralų mineralinį vandenį. Tada – pietų miego metas, prieš rungtynes dar pasižiūrime vaizdo įrašų, rungtyniaujame. Jei laimime, kartais pavakarieniauju su komandos draugais arba Artūru Gudaičiu, su kuriuo dažnai leidžiu laiką.

– Kokių turite artimiausių tikslų, svajonių?

– Svajonių turėjau jaunystėje, bet jos buvo labiau profesinės. Iš pradžių svajojau apie Lietuvos rinktinę. Patekau. Būdamas vaikas, aišku, svajojau apie NBA. Irgi patekau. Mano svajonės jau išsipildė, o kokių nors nerealių neturiu. Kasdien dirbu, noriu išsilaikyti aukščiausiame lygyje, kiek tai įmanoma. Pasiekti kuo daugiau titulų ir tiesiog mėgautis tuo, ką suteikė gyvenimas, kabinti jo dovanas abiem rankomis. Krepšinis – toks sportas, kai ateidamas užimi kažkieno vietą, ateis laikas ją užleisti kam nors kitam. Tikiu, kad tas laikas ateis dar negreit (šypsosi).