Prieš 30 metų

ATVERTI BRANDENBURGO VARTAI

1989 m. gruodžio 22 d. po 28 metų pertraukos Berlyno centre vėl buvo atverti Brandenburgo vartai – viena svarbiausių miesto įžymybių. Šaltojo karo metais, pastačius Berlyno sieną, vartai ilgam buvo tapę vienu iš Vokietijos padalijimo simbolių. Vartai pastatyti 1789–1791 m. pagal architekto Karlo Gothardo Langhanso projektą iš smiltainio. Juos papuošė skulptoriaus Johano Gotfrydo Šadovo sukurta kvadriga – vežimas, tempiamas keturių arklių, vadeliojamų senovės romėnų pergalės deivės Viktorijos. Prūsiją įveikęs Napoleonas Bonapartas įsakė skulptūrą išvežti į Paryžių. Napoleonui galiausiai pralaimėjus karą, kvadriga parkeliavo į Berlyną ir vėl buvo užkelta ant Brandenburgo vartų. 1871 m. per juos žygiavo Vokietijos kariai, laimėję karą prieš Prancūziją. Antrojo pasaulinio karo metais vartai buvo apgriauti, 1956 m. – atstatyti. Padalijus Berlyną, vartai liko sovietų sektoriuje, vėliau – prosovietinės Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje. Ties vartais buvo vienas iš pasienio kontrolės punktų, vėliau prieš pat juos pastatyta Berlyno siena.

Prieš 30 metų

MIRĖ SAMJUELIS BEKETAS

1989 m. gruodžio 22 d. Paryžiuje mirė airių ir prancūzų rašytojas Samjuelis Beketas. Gimė 1906 m. balandžio 13 d. Dublino priemiestyje. Tėvas, į Airiją persikėlusių prancūzų palikuonis, užsiėmė statybos verslu. Mama jaunystėje dirbo medicinos seserimi. Šeimoje vaikai buvo auklėjami gana griežta protestantiška dvasia. Berniukas juto stipresnį dvasinį ryšį su tėvu nei su mama. Mokykloje Samjueliui sekėsi ne tik mokslai, bet ir sportas – jis mėgo boksą, regbį, kriketą, plaukiojimą, golfą. 1923 m. įstojo į Dublino Švč. Trejybės koledžą, studijavo literatūrą, prancūzų ir italų kalbas, dažnai lankėsi teatruose, meno galerijose, mėgo kiną. Gavęs diplomą ir trumpai padirbęs dėstytoju Belfaste, išvyko papildomai mokytis į Paryžių. 1929–1933 m. gyveno tai Prancūzijoje, tai Airijoje, užsiėmė literatūrine ir pedagogine veikla. Nuo 1937-ųjų galutinai apsigyveno Paryžiuje, rašė prancūziškai ir angliškai. Antrojo pasaulinio karo metais prisidėjo prie antinacinio pasipriešinimo judėjimo. Pokario metai buvo kūrybiškiausi jo gyvenime. Kūryboje vyravo sąmonės srautas. Žymiausi jo romanai – „Merfis“, „Malonas miršta“, „Neįvardijamasis“. Ne mažiau kūrėją išgarsino dramaturgijos kūriniai, ypač tragikomedija „Belaukiant Godo“. Taip pat jis rašė noveles, esė. 1969 m. pelnė Nobelio literatūros premiją. S. Beketas smerkė airių nacionalizmą ir nemėgo būti vadinamas airių rašytoju, bet iki mirties išsaugojo Airijos Respublikos pilietybę.

Prieš 220 metų

GIMĖ KARLAS BRIULOVAS

1799 m. gruodžio 23 d. Sankt Peterburge prancūzų kilmės skulptoriaus, akademiko Polio Briulo (labiau žinomo kaip Pavelo Briulovo) ir vokiečių kilmės imperatoriaus sodininko dukters Marijos Šrėder šeimoje gimė žymus Rusijos tapytojas Karlas Briulovas. Berniukas buvo silpnos sveikatos, bet nuo mažens sekė labai darbštaus tėvo pėdomis. 1809–1821 m. mokėsi Imperatoriškojoje dailės akademijoje Sankt Peterburge, išsiskyrė savo gabumais. Karlui įdomiausia buvo paveiksluose vaizduoti reikšmingus praeities įvykius, biblinius ir mitologinius siužetus. Daug keliavo po Europą, 1823–1835 m. gyveno ir dirbo Italijoje. 1830–1833 m. nutapė žymiausią savo šedevrą – didžiulį epinį paveikslą „Paskutinė Pompėjos diena“. Jis labai kruopščiai kūrė šį darbą – išstudijavo istorinius šaltinius, susipažino su senovės Romos laikų archeologiniais radiniais, lankėsi prie Vezuvijaus ugnikalnio, sunaikinto Pompėjos miesto vietoje. Paveikslas sužavėjo publiką ir patį Rusijos imperatorių Nikolajų I. 1836 m. K. Briulovas grįžo į Sankt Peterburgą, tapo profesoriumi, tapė istorinio žanro paveikslus, žymių ir turtingų žmonių portretus. 1838-aisiais vedė, bet netrukus išsiskyrė dėl žmonos neištikimybės. Dailininką vargino širdies problemos, reumatas. 1849 m. jis išvyko gydytis į Portugalijai priklausančią Madeiros salą, vėliau gyveno Ispanijoje, Italijoje. Mirė vos 52-ejų 1852 m. birželio 23 d. Mancianos kurorte netoli Romos.

Prieš 130 metų

MIRĖ ANTANAS TATARĖ

1889 m. gruodžio 25 d. Lomžoje (Lenkijoje) mirė katalikų kunigas, prozininkas, žymus lietuvybės puoselėtojas ir Užnemunės krašto švietėjas Antanas Tatarė (tikroji pavardė – Totoraitis). Gimė 1805 m. gegužės 17 d. Rygiškiuose (Šakių r.) pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mokėsi Naumiestyje (dab. Kudirkos Naumiestis), Seinuose, vėliau baigė Seinų kunigų seminariją. Įšventintas kunigu, dirbo Balbieriškyje, Ilguvoje, Lukšiuose, Sintautuose. Visur rūpinosi švietimu, mokyklų steigimu, tolesniu gabių vaikų lavinimu. Klebonijoms priklausiusiuose ūkiuose stengėsi ūkininkauti pažangiai, naujomis žiniomis dalijosi su valstiečiais. Parašė ne vieną apsakymų, apysakų, pamokslų knygą, kūrė eilėraščius. Už 1863–1864 m. sukilimo rėmimą buvo ištremtas į Rusijos gilumą. 1871 m. paleistas, bet be teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje. Prisiglaudė vienuolyne Lomžoje, kur ir mirė sulaukęs 84-erių.

Prieš 10 metų

MIRĖ IVAS ROŠĖ

2009 m. gruodžio 26 d. Paryžiuje mirė prancūzų verslininkas, augalinės kilmės kosmetikos linijos „Yves Rocher“ kūrėjas Ivas Rošė. Gimė 1930 m. balandžio 7 d. La Gasiji miestelyje, esančiame Prancūzijos Bretanės regione, teisininko šeimoje. Žavėjosi vaizdinga gimtinės gamta, įvairiais augalais. Dar paauglystėje savo mažoje laboratorijoje namo palėpėje sukūrė pirmąjį augalinį tepalą. Jo svajonė buvo kurti ekologišką kosmetiką. Būdamas 29-erių, atidarė nuosavą laboratoriją ir pradėjo pramoninę kosmetikos gamybą. Po dešimtmečio įkūrė parduotuvių tinklą. Dabar kompanijai „Yves Rocher“ (joje dirba 15 tūkst. žmonių) vadovauja įkūrėjo anūkas. I. Rošė visą gyvenimą buvo aktyvus aplinkosaugininkas, tėviškėje įkūrė botanikos sodą ir augalų muziejų.