SOFIJA TAPO BULGARIJOS SOSTINE

1879 m. balandžio 3 d. Sofijos miestas tapo Bulgarijos, ką tik išsivadavusios iš Osmanų imperijos valdžios, sostine. Bulgarijos valstybė iškilo ir žlugo kelis kartus, o sostinių per daugelį amžių suskaičiuojama net iki dvylikos. Visgi dauguma istorikų sutinka, kad tikros sostinės buvo šešios, o kitos tebuvo trumpalaikės valdovų rezidencijos. VII–XI a. egzistavusios pirmosios Bulgarijos karalystės pirmoji sostinė buvo Pliska, vėliau – Preslavas, Skopjė (su Bulgarija istoriškai, etniškai ir kultūriškai labai artimos dabartinės Makedonijos sostinė) ir dabartinės Makedonijos teritorijoje esantis Ochridas. XII–XIV a. gyvavusios antrosios Bulgarijos karalystės sostinė buvo Veliko Tirnovo miestas. 1878 m. trečią kartą žemėlapyje atsiradus Bulgarijos valstybei, nuspręsta sostine paskelbti toliau nuo priešiškos Turkijos sienų esančią Sofiją – seną miestą, reikšmingą prekybos centrą. Dabartinis šio miesto, užgimusio dar I a. ir vadinto Serdika, pavadinimas atsirado XIV a. pagal čia esančio Šv. Sofijos soboro pavadinimą. Dabar Bulgarijos sostinėje gyvena 1,4 mln. žmonių.

Prieš 70 metų

ĮKURTAS NATO

1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone sudaryta Šiaurės Atlanto sutartis ir remiantis ja įkurta karinė ir politinė organizacija, sutrumpintai vadinama NATO (North Atlantic Treaty Organisation). Tai tarptautinė gynybinė sąjunga, kurios narės yra įsipareigojusios ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ir civilizaciją, vadovaudamosi demokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės principais. Šios sutarties 5 straipsnis nurodo, kad NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą.

Ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių užpuolimas laikomas jų visų užpuolimu. NATO 1949 m. įkūrė 12 šalių: Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Belgija, Danija, Islandija (kariuomenės neturi), Italija, Kanada, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija ir Prancūzija. Organizacija palaipsniui plėtėsi (1952 m. buvo priimtos Graikija ir Turkija, 1954 m. – Vokietija, 1982 m. – Ispanija). Esminis lūžis NATO istorijoje įvyko po Sovietų Sąjungos ir Varšuvos sutarties organizacijos (komunistinių šalių karinio bloko) žlugimo.

1999 m. prie NATO prisijungė Čekija, Lenkija ir Vengrija, o 2004-aisiais įvyko didžiausia organizacijos plėtra – įstojo Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija. 2009 m. NATO gretas papildė Kroatija ir Albanija, 2017 m. – Juodkalnija. Mūsų šalis norą įstoti į NATO pareiškė 1994-aisiais, kai oficialų prašymą pateikė tuometis Prezidentas Algirdas Brazauskas. Lietuvos teritorijoje oro policijos misiją atlieka NATO šalių karo lėktuvai, dislokuoti aviacijos bazėje Zokniuose prie Šiaulių, o Rukloje yra dislokuota NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė, vadovaujama Vokietijos ir integruota į Lietuvos kariuomenės mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ sudėtį.

Taikos metu NATO priešakinių pajėgų batalionas dalyvauja pratybose su Lietuvos kariais, krizės ar konflikto atveju gintų Lietuvą kartu su mūsų kariuomene ir papildomai atvykusiomis sąjungininkų pajėgomis. Lietuva aktyviai bendradarbiauja su kitomis NATO šalimis.

Prieš 210 metų

GIMĖ NIKOLAJUS GOGOLIS

1809 m. balandžio 1 d. Velikije Soročincuose (Ukrainije, Poltavos sr.) iš kazokų kilusių dvarininkų šeimoje gimė ukrainiečių kilmės rusų rašytojas Nikolajus Gogolis (tikroji pavardė – Janovskis). Mokėsi Poltavoje ir Nižyne, 1828 m. išvyko į Sankt Peterburgą. Dirbo Vidaus reikalų ministerijoje. Ilgainiui labai nusivylė valdininko darbu, įspūdžiai apie valstybės tarnybą, valdininkų gyvenimą vėliau atsispindėjo jo kūryboje, pavyzdžiui, garsiojoje pjesėje „Revizorius“. N. Gogolio kūryba – itin įdomi ir savita, sulaukdavusi nevienareikšmiškos publikos reakcijos. Dalis kūrinių persmelkti romantikos, istorinių motyvų, kiti – realizmo, treti – mistikos. N. Gogolį itin išgarsino romanas „Mirusios sielos“ (1842). Nuo 1836-ųjų rašytojas dažnai išvykdavo į Europą, ilgesniam laikui apsistodavo Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Dažnai puldavo į depresiją, sudegino nemažai savo kūrinių rankraščių. Po dvasinės krizės vėl prasidėdavo kūrybinio pakilimo laikotarpis. 1852 m. pradžioje rašytoją vėl apėmė didžiulė depresija, pašlijo sveikata. Jis sudegino daug savo rankraščių, vėliau teigė, kad jam liepė tai padaryti piktosios dvasios. N. Gogolis tapo visiškai apatiškas, atsisakė valgyti, vis labiau silpo. Vos 42-ejų mirė Maskvoje 1852 m. kovo 4 d.

Prieš 60 metų

SUDARYTA MALIO FEDERACIJA

1959 m. balandžio 4 d. iš dviejų buvusių kolonijinės Prancūzijos Vakarų Afrikos dalių – Senegalo ir Prancūzijos Sudano (dab. Malio; jo nedera painioti su dabartine Sudano Respublika Šiaurės Rytų Afrikoje) – buvo sudaryta nauja, nuo Prancūzijos iš dalies priklausoma valstybė – Malio Federacija (sostinė – Dakaras). Šalies pavadinimu buvo įamžinta XI–XVIII a. Afrikos vakaruose gyvavusi Malio imperija. Deja, nauja valstybė gyvavo itin trumpai – vos iki 1960 m. rugpjūčio 20 d., kai suskilo į dvi respublikas – Senegalo (sostinė – Dakaras) ir Malio (sostinė – Bamakas).

Prieš 130 metų

IMTA PREKIAUTI INDAPLOVĖMIS

1889 m. balandžio 1 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje, pradėta prekiauti pirmosiomis indaplovėmis, sukonstruotomis amerikiečių išradėjos Džozefinos Garis Kokrein (1839–1913). Jos tėvas ir senelis buvo inžinieriai ir išradėjai. Pasakojama, kad kartą, plaudama sudaužiusi dar vieną brangaus servizo lėkštę, Džozefina sušuko: „Jei niekas nesirengia pagaliau išrasti indų plovimo mašinos, tai padarysiu aš!“ Iš tiesų dar anksčiau, 1850 ir 1865 m., du išradėjai buvo patentavę mechanines indaploves, bet gausesnė jų gamyba taip ir nebuvo pradėta. Dž. G. Kokrein išrasta rankinė indaplovė buvo komerciškai sėkminga, o dar labiau ji išpopuliarėjo, kai buvo pademonstruota 1893 m. Čikagoje vykusioje pasaulinėje parodoje. Ilgainiui atsirado garinių ir elektrinių indaplovių. Dabar Vakarų šalyse elektrines indaploves naudoja daugiau kaip 80 proc. namų ūkių.