SUKILIMAS TIBETE

1959 m. kovo 10 d. komunistinės Kinijos okupuotame Tibete prasidėjo tibetiečių, siekiančių atkurti prieš 7 metus prarastą savo šalies nepriklausomybę, sustabdyti kinų kolonistų kurdinimą Tibete, ateizmo diegimą ir represijas prieš budistų dvasininkus ir vienuolius, sukilimas. Jis įsižiebė Tibeto sostinėje Lasoje ir buvo palaikomas beginklių protestuotojų ir ginkluotų partizanų įvairiose šalies vietose.

Sukilimą sostinėje kinų kariuomenė numalšino iki kovo 30 d., didesnėje dalyje Tibeto – iki 1962 m. vasaros, o atokiuose rajonuose ginkluoti kovotojai rengė diversijas prieš kinų pajėgas dar du dešimtmečius. Žuvo apie 15 tūkst. tibetiečių, daugiau kaip 20 tūkst. buvo suimti. Kinų žuvo pusantro tūkstančio. Tibetiečių dvasinis vadovas Dalai Lama XIV ir Tibeto vyriausybė, taip pat daugybė pabėgėlių pasitraukė į Indiją ir kitas šalis.

Prieš 80 metų

ČEKOSLOVAKIJOS OKUPACIJA

1939 m. kovo 14 d. Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Čekoslovakiją ir okupavo šią šalį. Dar 1938 m. Miuncheno sutartis atrišo Adolfui Hitleriui rankas pradėti agresiją prieš mažesnę kaimynę, ir netrukus nuo Čekoslovakijos buvo atplėšta Sudetų sritis (tuo pat metu nedidelę dalį šalies taip pat užėmė Lenkijos kariuomenė). 1939 m. kovo 14 d. šalies prezidentas Emilis Hacha priėmė A. Hitlerio ultimatumą – Čekoslovakija turi tapti Vokietijos protektoratu. Vokiečių kariuomenė nedelsdama įžengė į Čekoslovakiją.

Čekija buvo paskelbta Bohemijos ir Moravijos protektoratu, tiesiogiai pavaldžiu Trečiajam reichui, o Slovakijoje (nemažą dalį jos atsiriekė Vengrija) įkurta iš esmės marionetinė Slovakijos Respublika. Vokiečiai užėmė šalį lengvai, tik Mysteko mieste okupantams pasipriešino čekų karių kuopa, vadovaujama kapitono Karelo Pavlyko (žuvo mažiausiai 6 vokiečių kariai, nemažai buvo sužeista, taip pat sužeisti 3 čekoslovakų kariai). Čekoslovakijos valstybė atkurta 1945 m.

Prieš 110 metų

GIMĖ JONAS ŽEMAITIS-VYTAUTAS

1909 m. kovo 15 d. Palangoje Jono ir Petronėlės Žemaičių šeimoje gimė karininkas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Vaikystėje kelerius metus praleido Lomžoje (Lenkijoje), kur tėvas dirbo pieno perdirbimo įmonėje. 1917 m. šeima grįžo į Lietuvą, apsigyveno Raseiniuose. 1926-aisiais J. Žemaitis įstojo į Karo mokyklą Kaune. Ją baigęs, nuo 1929 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės artilerijos daliniuose.

Buvo išsiųstas mokytis į Prancūziją. 1940-aisiais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, mūsų kariuomenė buvo inkorporuota į Raudonosios armijos sudėtį. Karo pradžia J. Žemaitį užklupo Varėnos poligone. Jis nesitraukė su sovietais ir liko Lietuvoje. Nepanorėjęs tarnauti vokiečiams, išėjo į atsargą, dirbo Energetikos valdyboje Kaune. 1941 m. gimus sūnui Laimučiui, su šeima persikėlė į kaimą netoli Šiluvos. Vokiečių okupacijos metais platino antinacinę spaudą, būrė vyrus į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę. 1944 m. buvo paskirtas šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, įsitraukė į partizaninį judėjimą. 1945 m. liepos 22 d. Virtukų kautynėse gavo pirmąjį kovos krikštą.

1947-aisiais buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. Bandydamas centralizuoti vadovavimą partizanams, 1948 m. įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) sritį ir tapo pirmuoju jos vadu. Netrukus ėmėsi telkti bendrą visos Lietuvos partizanų vadovybę. 1949 m. vasarį partizanų vadų suvažiavimo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), o J. Žemaitis-Vytautas išrinktas jo Tarybos prezidiumo pirmininku. Jam buvo suteiktas partizanų generolo laipsnis.

LLKS Tarybos deklaracija numatė, kad „atstačius Lietuvos nepriklausomybę ligi susirenkant Seimui Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas“. 1951-aisiais po insulto J. Žemaitis buvo paralyžiuotas ir pusantrų metų išgulėjo drėgname bunkeryje Jurbarko rajono Šimkaičių miške. 1953 m. šiek tiek pagerėjus sveikatai vėl ėmėsi vado pareigų. Deja, J. Žemaičio bunkeris buvo išduotas, čekistai jį suėmė gyvą. J. Žemaitis buvo laikomas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, tardyti nuvežtas net į Maskvą. Ten jį tardė pats Lavrentijus Berija. Tačiau lietuvis kategoriškai atsisakė dirbti okupantams. 1954 m. lapkričio 26 d. buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Prieš 410 metų

BRITAI KOLONIZAVO BERMUDŲ SALAS

1609 m. kovo 12 d. Atlanto vandenyne, 900 km nuo Šiaurės Amerikos krantų esančiose Bermudų salose apsistojo pirmieji britų kolonistai. Jie plaukė iš Anglijos į Virdžiniją (dab. Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje) ir Bermuduose atsidūrė netikėtai – per audrą čia sudužo kolonistus gabenęs laivas. Šis nedidelis salynas, sudarytas net iš 181 salos ir rifo, bet teužimantis 53,2 kv. km plotą, buvo pavadintas 1503 m. jį atradusio ispanų kapitono Chuano de Bermudeso garbei.

1684 m. Bermudų salos oficialiai tapo Anglijos valda, o dabar turi Jungtinės Karalystės užjūrio teritorijos statusą. Į salyną buvo masiškai vežami vergai iš Afrikos. Dabar Bermuduose gyvena 72 tūkst. gyventojų, daugiau nei pusė jų yra juodaodžiai, o baltieji – daugiausia britų, amerikiečių ir portugalų kilmės. Salyne pragyvenimo lygis – labai aukštas, klesti turizmas, bankininkystė, verslo paslaugų ir informacinių technologijų sektorius. Dirbamosios žemės – labai mažai, todėl vienintelė eksportuojama žemės ūko produkcija – gėlės.

Prieš 710 metų

AVINJONAS TAPO POPIEŽIŲ REZIDENCIJA

1309 m. kovo 9 d. Romos popiežius Klemensas V apsigyveno Avinjone (Prancūzijoje). Šis miestas beveik 70 metų buvo alternatyvi popiežių rezidencija. Būdamas prancūzas, popiežius Klemensas V nusprendė gyvenimą Romoje iškeisti į gyvenimą gimtojoje žemėje. Šis popiežius užėmė Šventąjį Sostą remiamas Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Gražiojo. Du ankstesni popiežiai, atvirai konfliktavę su karaliumi, gyvenimą baigė tragiškai: Bonifacas VIII 1303 m. mirė suimtas ir žiauriai sumuštas (remiantis kita versija – nusižudė persikandęs venas), o Benediktas XI 1304 m. buvo nunuodytas.

Klemensas V ir kiti septyni popiežiai, gyvenę Avinjone, buvo visiškai priklausomi nuo Prancūzijos valdovų ir vykdė jų valią. 1376-aisiais popiežius Grigalius XI pagaliau grįžo į Romą. Tačiau po jo mirties Šventąjį Sostą perėmęs popiežius Urbonas VI turėjo daug priešų, ir šie išsirinko kitą popiežių – Klemensą VII. Jis apsigyveno Avinjone. Vienu metu visos Bažnyčios vadovais skelbėsi du popiežiai: vienas – Romoje, kitas – Avinjone. Paskutinis Avinjono popiežius buvo Benediktas XIII, atskirtas nuo Bažnyčios Konstanco (Vokietijoje) visuotiniame susirinkime 1417 m. ir pabėgęs į gimtąją Ispaniją.