KILO KINIJOS–VIETNAMO KARAS

1979 m. vasario 17 d. komunistinės Kinijos kariuomenei įsiveržus į komunistinį Vietnamą, prasidėjo trumpas, vos mėnesį trukęs, karas. Nors abiejų kaimyninių šalių santykiai nuo seno buvo sudėtingi, XX a. Kinija padėjo Vietnamui kovojant su prancūzais, amerikiečiais ir jų sąjungininkais. Pasibaigus Vietnamo karui, iš šalies pasitraukus Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgoms ir komunistams įsigalėjus visoje Vietnamo teritorijoje, Kinija buvo nepatenkinta akivaizdžiu Vietnamo suartėjimu su Sovietų Sąjunga ir sėkminga vietnamiečių kova su Kambodžą valdžiusiu prokinišku, kruvinu raudonųjų khmerų režimu. Oficialia karo priežastimi tapo teritoriniai ginčai ir Vietnamo represijos prieš vietos kinus. Vasario 17 d. Kinijos pajėgos peržengė Vietnamo sieną. Vyko sunkūs mūšiai, Vietname buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. Kovo 16-ąją Kinija paskelbė stabdanti kovos veiksmus ir išvedanti kariuomenę. Žuvo apie 20 tūkst. kinų ir apie 22 tūkst. vietnamiečių. Abi šalys pranešė, kad laimėjo šį karą. Mažesnių pasienio incidentų vyko iki 1988 m.

Prieš 40 metų

PASKELBTA SENT LUSIJOS NEPRIKLAUSOMYBĖ

1979 m. vasario 22 d. paskelbta Sent Lusijos nepriklausomybė. Ši mažytė valstybė įsikūrusi to paties pavadinimo saloje Mažųjų Antilų salyne, skiriančiame Karibų jūrą nuo Atlanto vandenyno. Šalies plotas – vos 616 kv. km (pvz., Marijampolės savivaldybės plotas siekia 755 kv. km), čia gyvena apie 180 tūkst. žmonių. Sostinėje Kastryje yra daugiau kaip 70 tūkst. gyventojų. Kristupas Kolumbas šią salą atrado 1502 m. gruodžio 13-ąją (Šv. Liucijos dieną, todėl sala taip buvo pavadinta). Indėnai karibai priešinosi europiečiams. 1650 m. pirmąją nuolatinę gyvenvietę čia įkūrė prancūzai. Saloje steigtos plantacijos, masiškai vežti vergai iš Afrikos. 1814 m. Sent Lusija atiteko Didžiajai Britanijai, o nuo 1979-ųjų yra nepriklausoma, bet Britų Tautų Sandraugos narė, valstybės valdove laikoma Anglijos karalienė. Dauguma šalies gyventojų – juodaodžiai, katalikai. Valstybinė kalba – anglų, bet daugelis kalba patua – vietine prancūzų kalbos forma su anglų kalbos priemaišomis. Ekonomikos pagrindas – turizmas, paslaugos (ypač finansinės), žemės ūkis. Sala – vulkaninė, kalnuota, garsėjanti gamtos grožiu, ugnikalnių krateriais, atogrąžų miškais, puikiais paplūdimiais. Pitono kalnai įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Mažytė šalis didžiuojasi dviem Nobelio premijos laureatais – poetu Dereku Volkotu ir ekonomistu Artūru Luisu.

Prieš 20 metų

MIRĖ LEVAS VLADIMIROVAS

1999 m. vasario 20 d. Vilniuje mirė bibliotekininkas ir kultūros istorikas Levas Vladimirovas. Gimė Telšiuose 1912 m. kovo 11 d. Tėvas, Rusijos karinio dalinio gydytojo sūnus, tuomet dar mokėsi Sankt Peterburgo technologijos universitete, o mama, kilusi iš Žemaitijos bajorų, buvo viena pirmųjų Lietuvoje diplomuotų stomatologių. Senelis, didelis rašytojo Levo Tolstojaus gerbėjas, išrinko anūkui Levo vardą. Pirmojo pasaulinio karo metais šeima gyveno Rusijoje, po karo grįžo į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, apsigyveno Šiauliuose. Levas dirbo su mama įsteigtoje komercinėje bibliotekoje-knygyne „Knyga“, mokėsi Šiauliuose, o norėdamas pagerinti vokiečių kalbos žinias įstojo į Šilutės Herderio gimnaziją. Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose studijavo vokiečių ir anglų kalbas, pedagogiką, ekonomiką. Tarnavo šauktiniu Lietuvos kariuomenėje, Antrojo pasaulinio karo metais – sovietų kariuomenės 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. Po karo dirbo valdininku Plano komitete, tęsė studijas, 1948 m. tapo Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriumi. Sugrąžino į Vilnių apie 15 tūkst. iš Lietuvos išvežtų leidinių (iš Odesos pargabeno pirmąją lietuvišką knygą – Martyno Mažvydo „Katekizmą“). Dėstė Vilniaus universitete, 1980-aisiais tapo profesoriumi. 1964–1970 m. vadovavo Jungtinių Tautų bibliotekai Niujorke. Beveik dešimties knygų, šimtų mokslinių straipsnių autorius.

Prieš 200 metų

ISPANIJA PARDAVĖ FLORIDĄ AMERIKIEČIAMS

1819 m. vasario 22 d. Ispanija pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms (JAV) Floridos pusiasalį ir Meksikos įlankos pakrantės ruožą į šiaurę nuo jo. Šį pusiasalį ispanų keliautojai kadaise pavadino Tierra Florida – „žydinti žemė“. Ilgą laiką Florida priklausė Ispanijai, o XVIII a. čia pradėjo kurtis ir amerikiečių naujakuriai. 1810 m. jie sukilo ir sulaukė JAV kariuomenės paramos. Amerikiečiai neslėpė savo siekio užvaldyti visą Floridą. Tuo metu Ispanija kovojo su sukilėliais savo kolonijose Lotynų Amerikoje ir negebėjo tinkamai kontroliuoti Floridos. Čia buvo keli ispanų fortai su įgulomis, bet didžiojoje dalyje pusiasalio šeimininkavo indėnai seminolai (vėliau, XIX a. viduryje, vadovaujami vado Oceolos, narsiai pasipriešino amerikiečiams), pabėgę juodaodžiai vergai ir įvairaus plauko avantiūristai. Po ilgų ir sunkių derybų ispanai sutiko perleisti amerikiečiams Floridą ir gavo simbolinę 5 mln. dolerių kompensaciją. Šiuo metu Floridos valstijoje, plotu 2,6 karto didesnėje už Lietuvą, gyvena daugiau kaip 20 mln. žmonių.

Prieš 130 metų

GIMĖ TEODORAS BALNAS

1889 m. vasario 17 d. Barnaule (Rusijoje) lietuvių tremtinių (po 1863 m. sukilimo) šeimoje gimė Lietuvos karininkas, kapitonas Teodoras Balnas. Tarnavo Rusijos kariuomenėje, baigė praporščikų mokyklą, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare ir Rusijos pilietiniame kare (baltagvardiečių pusėje). Atvykęs į Lietuvą, įstojo į kariuomenę, tarnavo 7-ajame pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulke, buvo kuopos, vėliau bataliono vadas. Pasižymėjo Nepriklausomybės kovose: 1920 m. rudenį surengė labai drąsią ir sėkmingą operaciją prieš gerokai gausesnes Lenkijos pajėgas. Lapkričio 19 d. Motiejūnuose (prie Širvintų) po sunkaus greitai ir ryžtingai atlikto žygio apie 200 kapitono T. Balno vadovaujamų lietuvių karių užpuolė lenkų pajėgų dislokacijos vietą, kur buvo vienos priešų brigados ir Gardino pulko štabas. Toliau T. Balno vadovaujami mūsų kariai puolė Širvintas ir privertė trauktis kur kas gausesnes priešų pajėgas. Lenkų pulko vadas buvo nukautas, brigados vadas vos spėjo pabėgti, abiejų karinių dalinių štabų viršininkai ir apie 200 žemesnio rango karių buvo paimta į nelaisvę. Lietuviams atiteko daug trofėjų, tarp jų – artilerijos pabūklai, minosvaidžiai, kulkosvaidžiai. 1924 m. baigęs Aukštuosius karininkų kursus, iki 1927-ųjų T. Balnas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau – pasienio policijoje, nuo 1939 m. mokytojavo. 1941-aisiais buvo suimtas sovietų okupantų, išvežtas į Sibirą, 1943 m. sušaudytas Kansko (Rusijoje, Krasnojarsko krašte) kalėjime.