POPIEŽIUMI TAPO JONAS PAULIUS II

1978 m. spalio 16 d. konklavoje kardinolas iš Lenkijos Karolis Voityla (1920–2005) išrinktas 264-uoju Romos popiežiumi. Vos po mėnesio popiežystės mirusio savo pirmtako Jono Pauliaus I garbei naujasis popiežius pasivadino Jonu Pauliumi II. Po 455 metų tai buvo pirmasis ne italų kilmės popiežius. Jonas Paulius II tapo trečiuoju popiežiumi pagal ilgiausią buvimo Šv. Petro soste trukmę. Bažnyčiai jis vadovavo 26 metus ir 5 mėnesius. Ilgiausiai – daugiau nei 30 metų – Bažnyčios vadovu buvo pirmasis, Kristaus skirtasis popiežius šv. Petras – nuo 30 iki 64 (kitais duomenimis – 67) m. po Kr. Antras pagal ilgiausią popiežystės trukmę buvo Pijus IX, vadovavęs Bažnyčiai nuo 1846 iki 1878 m. ir išbuvęs Šv. Petro soste 32 metus. Neįmanoma išvardyti visų sričių, kuriose nuosekliai darbavosi Jonas Paulius II. Tačiau bene svarbiausi jo veiklos barai buvo kova už žmonių ir tautų laisvę, teisę gyventi visiems, įskaitant dar negimusius kūdikius, krikščionybės sklaida pasaulyje ir įvairių tautų ir religijų dialogo mezgimas. Labai daug dėmesio Jonas Paulius II skyrė jaunimui. Tvirtai saugodamas pamatines katalikybės vertybes, jis padarė Bažnyčią atviresnę pasauliui. 1993 m. rugsėjį Jonas Paulius II aplankė iš sovietų okupacijos neseniai išsivadavusią Lietuvą. Su mūsų kraštu jį siejo stiprus ryšys. Jis visada drąsiai palaikė sovietų valdžios priespaudą jutusius Lietuvos katalikus, rėmė mūsų šalies nepriklausomybės siekį, pabrėždavo meilę Lietuvai ir jos žmonėms.

Prieš 130 metų

GIMĖ JUDŽINAS OʼNILAS

1888 m. spalio 16 d. Niujorke airių kilmės aktoriaus šeimoje gimė amerikiečių dramaturgas, Nobelio literatūros premijos laureatas ir keturiskart Pulicerio premijos laureatas Judžinas OʼNilas. Baigęs krikščionišką internatinę mokyklą, įstojo į prestižinį Prinstono universitetą, bet netrukus studijas metė. Nepaisydamas tėvų prieštaravimo vedė. Išvyko į Hondūrą, dirbo aukso verslovėse, vėliau atsidūrė Anglijoje, iš ten išvyko į Argentiną. Daug gėrė, valkatavo, vėliau kiek atkuto, dirbo laive. Susirgo tuberkulioze, grįžęs į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) gydėsi. 1912 m. išsiskyrė su pirmąja žmona (su ja turėjo sūnų). Tais pačiais metais pradėjo rašyti pjeses, vėliau lankė Harvardo universiteto dramaturgijos studiją. 1917-aisiais vedė antrą kartą, susilaukė dviejų vaikų. Daug kūrė, jo pjesės vis populiarėjo ne tik Amerikoje, bet ir užsienyje. 1928 m. išsiskyręs su antrąja žmona, po metų vedė trečiąkart ir išvyko gyventi į Prancūziją. Po kelerių metų grįžo į JAV. 1936-aisiais už įtaigumą, nuoširdumą ir jausmų gelmę dramos kūriniuose, naujai atkuriant tragedijos žanrą, pelnė Nobelio literatūros premiją. Rašytojo duktė Una tapo trečiąja aktoriaus ir režisieriaus Čarlio Čaplino žmona. Šis buvo už ją vyresnis 36 metais. Po šių vestuvių J. OʼNilas nutraukė santykius su dukra. Paskutinius 10 gyvenimo metų sunkiai sirgęs Parkinsono liga, mirė Bostone 1953 m. lapkričio 27 d.

Prieš 60 metų

MEŠKIUKO PEDINGTONO DEBIUTAS

1958 m. spalio 13 d. išspausdinta pirmoji britų rašytojo Maiklo Bondo knyga „Meškiukas, vardu Pedingtonas“. Ji tapo pasaulinės vaikų literatūros klasikos dalimi. M. Bondas gimė Niuberyje (Anglijoje) 1926 m. sausio 13 d. Antrojo pasaulinio karo metais, būdamas septyniolikos, įstojo į kariuomenę. 1945-aisiais pradėjo rašyti noveles, pjeses. Nuo 1947 m. dirbo kompanijoje BBC radijo vaidinimų kūrėju ir televizijos operatoriumi. 1957-ųjų Kūčių dieną Londone, netoli Pedingtono geležinkelio stoties, vienos parduotuvės virtinoje pamatė mielą pliušinį meškiuką ir nupirko jį dovanų žmonai. Šis žaislas įkvėpė M. Bondą parašyti knygą vaikams. Dabar ji yra išversta į keliasdešimt kalbų, sulaukė ne vienos ekranizacijos. Išduota beveik 300 licencijų įvairiems gaminiams, vaizduojantiems meškiuką Pedingtoną. Pats M. Bondas parašė 67 knygas, 28 iš jų – apie meškiuką Pedingtoną. Rašytojas mirė 2017 m. birželio 27 d., sulaukęs 91-erių.

Prieš 30 metų

MIRĖ PAULIUS GALAUNĖ

1988 m. spalio 18 d., sulaukęs 98-erių, Kaune mirė muziejininkas, dailėtyrininkas, grafikas ir pedagogas Paulius Galaunė. Jis gimė Pageležiuose (Ukmergės r.) 1890 m. sausio 25 d. Tėvas dirbo pašto stotyje kalviu, kaustė arklius, gamino meniškus metalo dirbinius. Motina buvo gabi audėja. Iš 10 šeimoje gimusių vaikų užaugo 5 dukros ir 3 sūnūs. Paulius mokėsi Vepriuose, o gimnaziją baigė Sankt Peterburge. Vėliau lankė dailės mokyklą, studijavo Sankt Peterburgo psichoneurologijos institute. 1918 m. grįžęs trumpai mokytojavo gimnazijoje Vilniuje, nuo 1919-ųjų gyveno Kaune, dirbo muziejuje, dėstė dailės kursuose. 1923–1924 m. mokėsi Prancūzijoje. Grįžęs į Lietuvą, rūpinosi Čiurlionio galerijos (dabar – Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus) steigimu, nuo 1924-ųjų buvo šios galerijos, nuo 1936 m. – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus, nuo 1944 iki 1949 m. – Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. Labai daug nuveikė rūpindamasis kultūros paveldo apsauga, regioninių muziejų plėtra, parodų Lietuvoje ir užsienyje rengimu. Buvo Valstybės archeologijos komisijos, įvairių kitų ekspertinių tarybų ir visuomeninių draugijų narys. Parašė daugiau nei 10 knygų, daugiau kaip 400 straipsnių.
Pauliaus Galaunės portretas. Dail. Justinas Vienožinskis, 1928 m. ciurlionis.lt

Prieš 130 metų

IMPERATORIAUS TRAUKINIO AVARIJA

1888 m. spalio 17 d. netoli Birkų (dab. Ukrainoje, netoli Charkovo) į avariją pateko traukinys, važiavęs iš Krymo į Sankt Peterburgą. Šiuo traukiniu vyko išskirtiniai keleiviai – Rusijos imperatorius Aleksandras III su šeima ir gausia palyda. Sąstatas buvo suformuotas pažeidžiant taisykles – ilgesnis, nei leidžiama, ir traukiamas dviejų garvežių, dirbusių nevienodu ritmu. Be to, traukinys viršijo tokio dydžio sąstatui leidžiamą greitį, o geležinkelio būklė tame ruože buvo prasta. Tai sukėlė avariją – 10 vagonų nulėkė nuo bėgių. Gerokai sunkesni, prabangiai įrengti vagonai (juose važiavo caro šeima) avarijos metu laužė gerokai lengvesnius vagonus (jais keliavo tarnai). Caro šeima beveik nenukentėjo, patyrė tik lengvų sužeidimų, nors vagonas, kuriame ji tuo metu pusryčiavo, taip pat buvo sudaužytas. Avarijos metu traukinyje buvo 68 žmonės, 21 iš jų žuvo. Caro nurodymu, dėkojant Dievui už stebuklingą išgelbėjimą, šalia avarijos vietos buvo pastatyta medinė koplyčia. Netrukus ją pakeitė didinga mūrinė cerkvė. Ši buvo apgriauta per Antrąjį pasaulinį karą ir galutinai nugriauta pokario metais.