GIMĖ MARTYNAS JANKUS

1858 m. rugpjūčio 7 d. Bitėnuose (Pagėgių sav.) gimė visuomenininkas, spaudos leidėjas, tautinio atgimimo žadintojas, Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus. Visą savo gyvenimą jis skyrė kovai su lietuvių germanizacija Mažojoje Lietuvoje, lietuvininkų kultūrai puoselėti, lietuviškos spaudos leidybai, siekė sujungti Mažąją Lietuvą su Didžiąja. Buvo aktyvus lietuvininkų visuomeninių organizacijų steigėjas ir narys, aušrininkas. Parašė apie 45 knygas ir brošiūras. Rūpinosi literatūros gabenimu į Didžiąją Lietuvą, kai joje buvo draudžiama lietuviška spauda. Už aktyvią lietuvišką veiklą ne kartą represuotas Vokietijos valdžios. 1914 m. pabaigoje į Klaipėdos kraštą įsiveržus Rusijos kariuomenei, su šeima ištremtas į Rusiją, Samaros guberniją.

Grįžo 1918-aisiais, iškart ėmėsi aktyvios veiklos, kad būtų suvienyta Mažoji ir Didžioji Lietuva, buvo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininku. 1923 m. Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, M. Jankaus svajonė buvo bent iš dalies įgyvendinta – šiaurinis Mažosios Lietuvos pakraštys tapo Lietuvos dalimi. M. Jankus aktyviai dalyvavo visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, priimdavo gausias Rambyno ir Bitėnų lankytojų grupes. 1939 m. naciams atplėšus Klaipėdos kraštą, pasitraukė į Kauną, 1944-aisiais grįžo į tėviškę, bet frontui ritantis į Vakarus išvyko į Vokietiją. Mirė Flensburge 1946 m. gegužės 23 d., sulaukęs 87-erių. 1993-iaisiais jo palaikai perlaidoti Bitėnuose.

Prieš 480 metų

ĮKURTAS BOGOTOS MIESTAS

1538 m. rugpjūčio 6 d. įkurtas Bogotos miestas – Kolumbijos sostinė. Iki pasirodant ispanams, indėnai vietovę vadino Bakata. Tai buvo didelis muiskų civilizacijos centras. 1538 m. rugpjūčio 6 d. konkistadoras Gonsalas Chimenesas de Kesada įkūrė naują miestą ir pavadino Santa Fe de Bakata. Ilgainiui Bakata tapo Bogota. Beje, G. Ch. de Kesados būrį, kurį, pradėjusį žygį į žemyno gilumą, sudarė 8 tūkst. karių, ligos praretino iki 160. Kai nuvargę, žaizdoti konkistadorai pasiekė Bakatą, jiems labai pasisekė: indėnai palaikė ispanus dievais ir be kovų pasidavė užkariautojų malonei.

Ispanai Bogotą pavertė Naujosios Granados kolonijos sostine. 1810 m. Naujoji Granada (nuo 1863 m. – Kolumbija) paskelbė nepriklausomybę, o Bogota liko jos sostinė. Dabar mieste gyvena 8,1 mln. žmonių (įskaičius priemiesčius – 9,3 mln.). Bogota išsiskiria puikiu senamiesčiu, čia daug muziejų. Bene įdomiausias – Aukso muziejus. Jame sukaupta įspūdinga indėnų meistrų sukurtų auksinių dirbinių kolekcija. Bogotoje gyvena lietuvių bendruomenė. Žymiausias visoje Kolumbijoje lietuvis – Antanas Mockus, ilgametis Kolumbijos nacionalinio universiteto rektorius ir Bogotos meras, o dabar – šalies Senato narys.

Prieš 20 metų

TERORO AKTAI AFRIKOJE

1998 m. rugpjūčio 7 d. su „Al Kaidos“ grupuote siejami teroristai vienu metu dviejų Rytų Afrikos valstybių sostinėse surengė teroro išpuolius prieš Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadas. Susprogdinus sunkvežimiuose sumontuotus itin galingus užtaisus prie ambasadų pastatų, Kenijos sostinėje Nairobyje žuvo 213 žmonių, beveik 4 tūkst. buvo sužeisti, Tanzanijos sostinėje Dar es Salame žuvo 11 ir buvo sužeisti 85 asmenys. Tik nedaug žuvusiųjų buvo amerikiečiai (11 jų žuvo Nairobyje). Taip pat gyvybių neteko ambasadose dirbę 32 Kenijos ir 8 Tanzanijos piliečiai. Visos kitos aukos buvo atsitiktiniai praeiviai.

Prieš 1 760 metų

SUDEGINTAS ŠV. LAURYNAS

258 m. rugpjūčio 10 d. Romoje nužudytas krikščionių arkidiakonas Laurynas, tapęs katalikų šventuoju. Jis gimė, kaip manoma, Oskoje (dab. Hueskoje, Ispanijoje) 225 m. Teigiama, esą jo mokytoju buvo arkidiakonas Sikstas, 258-aisiais tapęs Romos popiežiumi Sikstu II. Jis pakėlė Lauryną į arkidiakonus ir paskyrė popiežiaus bibliotekos ir archyvo tvarkytoju. 258 m. imperatoriui Valerianui Romos imperijoje pradėjus krikščionių persekiojimo kampaniją, popiežius buvo suimtas ir nukirsdintas, o daugelis kitų dvasininkų ir tikinčiųjų – persekiojami. Laurynas buvo suimtas ir įkalintas, o po trijų dienų imperatoriaus įsakymu prirakintas prie grotų ir mirė baisia mirtimi – sudegintas virš mažos ugnies.

Prieš 430 metų

SUTRIUŠKINTA NENUGALIMOJI ARMADA

1588 m. rugpjūčio 8 d. britų laivynas Lamanšo sąsiauryje sutriuškino ispanų Nenugalimąją armadą, prieš tai išblaškytą audros. Ispanijos karalius Pilypas II taip pasitikėjo savo laivyno jėgomis, kad laivų junginį, kurį išsiuntė užkariauti su savo sena priešininke Anglija, pavadino Nenugalimąja armada. Ispanų pajėgas, vadovaujamas Alonso Pereso de Guzmano, sudarė 130 laivų su 2 430 pabūklų ir 30,5 tūkst. žmonių. Ispanai tikėjosi išsilaipinti pietinėje Anglijos pakrantėje ir permesti į salyną 30 tūkst. karių, tuo metu buvusių Flandrijoje. Iš pradžių ispanų laivus gerokai aptalžė Biskajos įlankoje kilusi audra. Kai ispanai pagaliau pasiekė Anglijos pakrantes, juos pasitiko jungtinės anglų ir olandų pajėgos.

Sąjungininkų laivai buvo kur kas mažesni ir manevringesni, o vietos jūrininkai geriau žinojo laivybos sąsiauryje ypatumus. Susidūrimai tęsėsi dvi savaites. Daug ispanų laivų užplaukė ant seklumų. Anglai drąsiai naudojo branderius – nedidelius sprogstamųjų ir degiųjų medžiagų prikimštus laivus, – juos padegdavo ir paleisdavo pavėjui ispanų burlaivių link. Taip buvo sudeginta daug ispanų karo laivų. Galiausiai ispanams teko atsisakyti plano perkelti į Angliją dešimtis tūkstančių karių iš Flandrijos. Ispanijos laivyno likučiai apiplaukė Britanijos salyną ir pakeliui neteko dar keliolikos laivų. Į Ispaniją grįžo tik 60 laivų iš 130, žuvo daugiau nei pusė ispanų jūrininkų.