Prieš 170 metų
VISKONSINAS TAPO JAV VALSTIJA

1848 m. gegužės 29 d. Viskonsinas tapo 30-ąja Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) valstija. Jis yra šalies šiaurėje, šalia Didžiųjų ežerų. Tai 23-ia pagal plotą ir 20-a pagal gyventojų skaičių valstija. Sostinė – Madisonas, didžiausias miestas – Milvokis (600 tūkst. gyventojų). Iš viso valstijoje, pavadintoje Viskonsino upės vardu, gyvena 5,8 mln. žmonių. Čia klestėjo indėnų kultūros, o 1634 m. pasirodė pirmieji europiečiai – prancūzų ekspedicija, vadovaujama Žano Nikolė.

Iki 1763-iųjų Viskonsinas buvo Prancūzijos, vėliau – Didžiosios Britanijos valda. 1815 m. čia įsitvirtino amerikiečiai. Šiame krašte buvo aptikti dideli švino klodai, sparčiai buvo plėtojama metalurgija. Antrojo pasaulinio karo metais čia pastatyta didžiausia pasaulyje šaudmenų gamykla. Valstiją garsina žemės ūkis, ypač pienininkystė (gaminami puikūs sūriai) – Viskonsinas vadinamas Amerikos pieno ferma.

Prieš 280 metų
GIMĖ ŽOZEFAS IGNASAS GILJOTENAS

1738 m. gegužės 28 d. Sente (Prancūzijoje) gimė gydytojas ir politikas Žozefas Ignasas Giljotenas, labiausiai išgarsėjęs dėl sukonstruoto galvų kirtimo įrenginio, jo garbei pavadinto giljotina. Studijavo mediciną Reimse ir Paryžiuje. 1789–1791 m. buvo Konstitucinės asamblėjos narys.

Tuo metu revoliucinė Prancūzijos vyriausybė ieškojo būdų, kaip, skyrus mirties bausmę, suvienodinti įvairios kilmės pasmerktųjų padėtį ir rasti efektyvų egzekucijos mechanizmą (iki revoliucijos Prancūzijoje mirties bausme nuteistiems kilmingiesiems dažniausiai buvo kertama galva, o prastuomenės atstovai buvo kariami).

Ž. I. Giljoteno pasiūlytas įrenginys nereikalavo ypatingos kvalifikacijos – budelis neturėjo būti įgudęs meistras. Prancūzijoje giljotina buvo naudojama iki pat 1981 m., kai šalyje buvo panaikinta mirties bausmė. Taip pat giljotina naudota kai kuriose kitose šalyse (pvz., Vokietijoje). 1794-aisiais Ž. I. Giljotenas buvo suimtas ir pats vos išvengė giljotinos, tačiau netrukus buvo paleistas. Mirė 1814 m. kovo 26 d. Paryžiuje, sulaukęs 75-erių. Jo ainiai pasikeitė pavardę.

Prieš 540 metų
GIMĖ POPIEŽIUS KLEMENSAS VII

1478 m. gegužės 26 d. Florencijoje (Italijoje) gimė Džulijus de Medičis – būsimasis popiežius Klemensas VII. Jis buvo nesantuokinis Florencijos didiko Džuliano de Medičio ir Fioretos Gorini sūnus. Buvo globojamas įtakingos tėvo šeimos. Tapo vyskupu, Florencijos arkivyskupu, kardinolu. 1523 m. buvo išrinktas 219-uoju Romos popiežiumi. Jo pontifikatas buvo itin nesėkmingas. Būdamas prastas diplomatas, Klemensas VII įsivėlė į Habsburgų dinastijos ir Prancūzijos bei kitų šalių konfliktą.

Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio V Habsburgo kariuomenė įsiveržė į tiesiogines popiežiaus valdas Italijoje, o 1527 m. užėmė Romą. Šveicarų gvardija didvyriškai gynė popiežių ir slaptu koridoriumi išvedė jį iš Vatikano į Šv. Angelo tvirtovę. Gindami popiežių, žuvo 147 iš 189 gvardiečių. Roma buvo nusiaubta, daugybė gyventojų nužudyta. Klemensas VII iš tvirtovės buvo išleistas tik tada, kai sumokėjo milžinišką piniginę išpirką ir atsisakė dalies tiesioginių savo valdų.

Nuo Katalikų Bažnyčios atskilo anglikonai. Ištuštėjusi Roma (ją paliko ir daugelis menininkų) nustojo būti Renesanso centru. Klemensas VII mirė (kaip manoma, apsinuodijęs grybais) Romoje 1534 m. rugsėjo 25 d.

1778 m. gegužės 30 d. Paryžiuje mirė prancūzų filosofas ir rašytojas Volteras (tikr. Fransua Mari Arujė). Jis gimė Paryžiuje valdininko šeimoje 1694 m. lapkričio 21 d. Tėvas norėjo, kad sūnus pasirinktų teisininko kelią, bet Volteras labiau domėjosi literatūra ir filosofija. Baigęs jėzuitų vadovaujamą mokyklą, tapo laisvuoju poetu įvairių didikų dvaruose.

Už karališkąją šeimą kritikuojančius eilėraščius 1716 m. kalintas Bastilijoje. Grįžęs į laisvę, sukūrė tragediją „Edipas“. Po dar vieno konflikto turėjo keleriems metams pasitraukti į Angliją, kur susipažino su šios šalies politine sankloda ir kultūra. Grįžęs į tėvynę, parašė veikalą „Filosofiniai laiškai“. Jis Prancūzijoje buvo uždraustas, o Volterui vėl teko bėgti iš Paryžiaus. Lotaringijoje jį priglaudė markizė Emili diu Šatlė. Su ja Volteras gyveno net 15 metų. Paskelbęs griežtų antireliginių raštų, turėjo dar kartą bėgti, šįsyk – į Olandiją, vėliau gyveno Prūsijoje, o nuo 1753 m. – Šveicarijoje.

Tapo turtingu žmogumi. Parašė dramas „Zaira“ ir „Mahometas“, epą „Orleano mergelė“, romanus „Zadigas“ ir „Kandidas“, istorinius veikalus „Liudviko XIV amžius“, „Karolio XII istorija“, „Esė apie tautų papročius ir dvasią“, filosofinių veikalų bei publicistinių straipsnių. Volteras buvo žinomas, gerbiamas ir populiarus, su juo susirašinėjo net Prancūzijos, Prūsijos, Švedijos ir kitų šalių monarchai. Būdamas 83-ejų, Volteras grįžo į Paryžių, vadovavo Akademijai. Mirė nuo prostatos vėžio.

Prieš 720 metų
TURAIDOS MŪŠIS

1298 m. birželio 1 d. greta Turaidos (dab. Latvijoje) vyko lietuvių pajėgų, vadovaujamų didžiojo kunigaikščio Vytenio bei palaikomų Rygos arkivyskupo karių, ir Livonijos ordino kariuomenės kautynės. Lietuva akylai stebėjo padėtį Livonijoje ir pasinaudojo 1296 m. prasidėjusiu konfliktu, kilusiu tarp Livonijos ordino ir Rygos arkivyskupo bei miesto.

Vytenis pasiūlė pagalbą rygiečiams, žadėdamas apsvarstyti galimybę su savo kariais būti pakrikštytiems. 1298 m. lietuvių pajėgos įsiveržė į ordino valdas, užėmė Karksio pilį Pietų Estijoje, o birželio 1 d. susigrūmė su pagrindinėmis ordino pajėgomis prie Turaidos. Prie lietuvių laimėjimo svariai prisidėjo daliniai iš Rygos. Tačiau tuo kovos nesibaigė. Kryžiuočių pajėgos iš Prūsijos atėjo Livonijos ordino kariams į pagalbą, ir birželio 29-ąją kautynes prie Adažių lietuviai pralaimėjo. Riteriai įsiveržė į Rygą ir nusiaubė arkivyskupo rezidenciją. Lietuva sudarė paliaubas su ordinu, bet ir toliau rėmė Rygą.

Parengė Manvydas VITKŪNAS

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ