Prieš 50 metų
NERAMUMAI PARYŽIUJE

1968 m. gegužės 6 d. dėl studentų sukeltų masinių riaušių kuriam laikui buvo uždarytas Paryžiaus universitetas. Neramumus inicijavo kairiųjų anarchistinių pažiūrų studentai, surengę akciją „Draudžiama drausti“. Vėliau prasidėjo ir kitos akcijos, kuriose aidėjo aibė įvairių šūkių ir reikalavimų. Dalis jų buvo aiškūs ir suprantami (spręsti socialines studentų ir dėstytojų, taip pat mažai uždirbančių darbuotojų problemas, kelti minimaliąją algą), dalis – tiesiog „protestas dėl protesto“ (taip jaunimas išliejo savo energiją ir maksimalizmą).

Skambėjo tokie šūkiai kaip „Visų šalių proletarai, linksminkitės!“, „Mirtis policijai!“, „Žadintuvas ryte – pirmas pažeminimas per dieną“, „Alkoholis žudo. Vartokite narkotikus“, „Nei Dievo, nei viršininko!“, „Tu reikalingas viršininkui, o jis tau – ne!“, „Būk žiaurus!“.

Nors studentų protestai buvo chaotiški, prie jų prisijungė ir dalis darbininkų, apie 10 mln. žmonių paskelbė streiką. Vyko riaušės, susirėmimai su policija. Šie įvykiai galiausiai privertė prezidentą Šarlį de Golį paskelbti priešlaikinius parlamento rinkimus. Paryžiaus universitetas buvo reformuotas ir atnaujino veiklą.

Prieš 110 metų
GIMĖ VYTAUTAS BULVIČIUS

1908 m. gegužės 5 d. Kunigiškiuose (Vilkaviškio r.) gimė Lietuvos karininkas, pasipriešinimo sovietų okupantams organizatorius Vytautas Bulvičius. Baigęs Vilkaviškio gimnaziją, įstojo į Karo mokyklą, tarnavo Lietuvos kariuomenės daliniuose Marijampolėje, Kaune.

Nuo 1937 m. dėstė karinius dalykus Vytauto Didžiojo universitete, aktyviai reiškėsi spaudoje, parašė knygą „Karinis valstybės rengimas“. Sovietams okupavus Lietuvą, jos kariuomenė buvo išformuota, represavus didelę dalį karių, o kitus įtraukus į sovietų kariuomenės 29-ojo teritorinio šaulių korpuso sudėtį. Šiame korpuse tarnavęs majoras V. Bulvičius su grupe bendraminčių ėmė organizuoti sukilimą.

Bulvičiaus grupė (ją sudarė ne tik karininkai, bet ir civiliai Lietuvos patriotai) veikė konspiraciniais metodais, leido pogrindinę spaudą, palaikė ryšius su antisovietinio pogrindžio atstovais Kaune. 1941 m. balandį–birželį sovietų saugumo pareigūnams pavyko susekti Bulvičiaus grupę, buvo suimta daugelis jos narių. Pats V. Bulvičius suimtas birželio 6 d., o prasidėjus karui išvežtas į Rusijos gilumą. Po ilgų tardymų ir kankinimų sušaudytas 1941 m. gruodžio 17 d. Gorkyje (dab. Nižnij Novgorode).

Prieš 200 metų
Gimė Karlas Marksas

1818 m. gegužės 5 d. Tryre (Vokietijoje, šalia sienos su Liuksemburgu) gimė filosofas, politinės ekonomikos teoretikas Karlas Marksas. Žydų advokato šeimos atžala studijavo teisę, filosofiją ir istoriją. Kurį laiką redagavo liberalios minties laikraštį „Rheinischen Zeitung“.

1843 m. vedė aristokratę Ženę fon Vestfalen ir emigravo į Prancūziją. Užsiėmė leidyba, visuomenine veikla. Bendravo su prancūzų socialistais, rašytoju Heinrichu Heine, filosofu ir visuomenės veikėju Frydrichu Engelsu. K. Markso draugystė su F. Engelsu nenutrūko visą gyvenimą. 1848 m. K. Marksas apsigyveno Belgijoje, kur kartu su F. Engelsu parašė Komunistų partijos manifesto metmenis. Nuo 1849-ųjų iki pat mirties gyveno Didžiojoje Britanijoje. Dirbdamas Londone, daugiausia laiko skyrė sociologinei visuomenės interpretacijai, nagrinėjo ekonominius visuomenės raidos dėsnius.

Parašė daugybę straipsnių, svarbiausi veikalai – „Filosofijos skurdas“, „Politinės ekonomijos kritika“, „Kapitalas“. K. Marksas teigė, kad būtina proletarinė revoliucija norint sukurti humanišką visuomenę. K. Marksas ir F. Engelsas laikomi svarbiausiais ankstyvojo darbininkų judėjimo mąstytojais, kurių idėjas vėliau panaudojo (neretai – iškreipdami jų tikrąją esmę) komunistai Sovietų Sąjungoje ir kitose šalyse. K. Markso šeimos gyvenimas nebuvo lengvas.

Žmonai jis pareiškė, kad nebus mašina, gaminanti pinigus, ir atsidavė visuomeninei veiklai. Pagrindinis pajamų šaltinis buvo nereguliariai gaunami honorarai ir F. Engelso (turtingo fabrikanto sūnaus) bei žmonos giminaičių parama. Vaikus K. Marksas išmokė, kad, pabeldus į duris skolų išieškotojui ar sąskaitų pateikėjui, jie sakytų: „Pono Markso nėra namuose.“ Iš septynių jo vaikų keturi mirė kūdikystėje, o du vėliau nusižudė. Skurdas Marksų šeimoje buvo toks didelis, kad pinigų teko skolintis netgi vieno vaiko karstui. Vėliau finansinė padėtis kiek pagerėjo.

K. Markso uošvė nusamdė šeimai tarnaitę, ši tapo K. Markso meiluže ir pagimdė sūnų. Tiesa, K. Marksas niekada jo nepripažino. Sūnus užaugo kitoje šeimoje, o tarnaitė po K. Markso mirties išsikraustė pas F. Engelsą. Žmona Karlui atleisdavo visas nuodėmes ir vadino jį mažuoju laukiniu. Bičiuliai tamsaus gymio K. Marksui buvo suteikę Mauro pravardę. K. Marksas užsiaugino didžiulę barzdą, kad būtų panašesnis į senovės graikų dievą Dzeusą. Beje, Dzeuso skulptūrėlė visada stovėjo jo kabinete. K. Marksas mirė 1883 m. kovo 14 d. Palaidotas Londone.

Prieš 160 metų
MINESOTA TAPO JAV VALSTIJA

1858 m. gegužės 11 d. Minesota tapo 32-ąja Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) valstija. Šios valstijos, esančios šalies šiaurėje, prie sienos su Kanada, plotas – 225 tūkst. kv. km. Čia gyvena 5,4 mln. žmonių. Įdomu, kad net itin daug jų yra vokiečių (37 proc.) ir norvegų (17 proc.) kilmės. Valstijos sostinė – Sent Polas (300 tūkst. gyventojų), o didžiausias miestas – Mineapolis (410 tūkst. gyventojų, o su priemiesčių gyventojais – 3,5 mln.). Tai turtinga valstija, kurioje klesti metalurgija, mašinų gamyba, žemės ūkis. Minesota taip pat garsėja gamtos grožiu ir vadinama 10 tūkstančių ežerų valstija.

Prieš 100 metų
Gimė Ričardas FILIPSAS FainmEnas

1918 m. gegužės 11 d. Niujorke žydų prekybininko ir mokytojos šeimoje gimė fizikas, Nobelio premijos laureatas Ričardas Filipsas Fainmenas. Jau vaikystėje su tėvu diskutavo įvairiomis temomis, kartu sprendė matematikos ir fizikos uždavinius, namuose įkūrė laboratoriją – junginėjo lemputes, ardė radijo aparatus, sukonstravo namų apsaugos sistemą. Šie žaidimai išėjo į naudą – berniukas galėjo vasarą uždarbiauti taisydamas radijo imtuvus.

Mokykloje labai mėgo matematikos uždavinius, dalyvaudavo olimpiadose. 1935 m. įstojo į Masačusetso technologijos institutą. Nors studijuoti matematiką buvo lengva, vaikinas manė, jog dėstomi pernelyg abstraktūs dalykai, kurių niekur neįmanoma pritaikyti, todėl įstojo į elektros inžineriją, vėliau – į fiziką. 1942-aisiais apgynė daktaro disertaciją apie kvantinę mechaniką.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, mokslininkui buvo pasiūlyta dalyvauti Manhatano projekte – kurti atominę bombą. R. Fainmenas sutiko ir tapo jauniausiu grupės vadovu. Mokslininkas buvo labai vertinamas savo vyresnių kolegų (tarp jų – Nilso Boro) už tai, kad nebijojo pateikti kritiškų pastabų. Po karo dėstė universitetuose. 1965 m. kartu su kitais dviem mokslininkais buvo apdovanotas Nobelio premija. Mirė nuo vėžio 1988 m. vasario 15 d. Los Andžele.

Parengė Manvydas VITKŪNAS

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ