Nors statistika fiksuoja mažiau bankrotų, tačiau tai tik laikinas reiškinys dėl pasikeitusio juridinių asmenų nemokumo reguliavimo. Beveik neabejotina, jog Seimo sprendimas karantino metu ir 3 mėnesius po jo įmonių vadovams netaikyti pareigos inicijuoti bankrotą bus atšauktas ir tada bankrotų skaičius išaugs, nes ne visos bendrovės sugebės atkurti savo gyvybingumą.

Nors nemokumo sąvoka Juridinių asmenų nemokumo įstatyme yra labai formali ir jos išplėtimas kelia gana daug rizikų, teismai dėmesį skiria nemokumo vertinimo kriterijų visumai. Vertinamas bendrovės likvidumas, balanso duomenys ir naujas „gyvybingumo“ požymis.

Likvidumo ir balanso testai – kiekybiniai

Bendrovės su nemokumo situacija dažniausiai susiduria, kai fiksuoja apyvartinių lėšų trūkumą – vėluoja finansuoti einamąją veiklą, vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, mokėti darbo užmokestį ir kt. Tai ir yra likvidumo testas – vertinama, kiek įmonė yra pajėgi veikti ir vykdyti įsipareigojimus.

Iki 2020 metų balanso testas buvo pagrindinis kriterijus vertinant bendrovės mokumą. Jis atskleidžia, koks yra įmonės įsipareigojimų ir turimo turto santykis (kiek įsipareigojimai viršija turtą). Anksčiau šis testas buvo taikomas pradelstiems įsipareigojimas, o šiandien vertinami visi įsipareigojimai.

Gyvybingumas – tai galimybė įmonei po pandemijos „atsistoti ant kojų“

Naujas požymis nemokumo sektoriuje – bendrovės gyvybingumas, kuris atskleidžia, kiek įmonė yra pajėgi vykdyti veiklą ir generuoti pelną. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra atskleidęs vertinamuosius gyvybingumo kriterijus: (a) kokios priežastys lėmė įmonės nemokumo problemas; (b) kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo; (c) kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams; (d) kiek darbuotojų dirba įmonėje (darbuotojų skaičiaus kaita) ir pan.

Jei įmonė veiklos nevykdo arba numatoma veikla akivaizdžiai neleis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus, tai kelia abejones dėl įmonės gyvybingumo. Todėl formuojama praktika, kad esant nors menkiausiai galimybei, jei įmonė ateityje gali veikti, teismas bankroto bylos nekelia. Tiesa, tokiu atveju gali būti keliama restruktūrizavimo byla.

Kada po karantino vadovas jau vėluos?

Bankrotas – kraštutinė priemonė. Gali būti, kad pakanka restruktūrizuoti arba derėtis su kreditoriais dėl piniginių prievolių išdėstymo. Visada išliks rizika, kad vadovas nemokumo procesą pradės per anksti. Taip gali nutikti įvertinus tik formalius kriterijus, neturint patirties ar praktikos, vadovaujantis blogąja praktika ar pavyzdžiais, betarpiškai pasitikint savo ar kolegų patarimais, kurie neva „praėjo“ tą patį. Tačiau tokia situacija ne tik įtrauks bendrovę į teisminius ginčus. Nepradėjus nemokumo proceso gali būti daroma žala bendrovės dalykinei reputacijai, nukentėti santykiai su verslo partneriais, bendrovė gali pateikti į nepatikimų bendrovių sąrašą – nepriklausomai nuo to, ar įmonė yra moki ir vadovas suklydo dėl bendrovės nemokumo.

Kitas kraštutinumas – kai vadovai pervertina savo galimybes ir mano, kad tam tikros aplinkybės bendrovės gyvybingumui įtakos neturės, kad jis deda daug pastangų, bendrovė sunkiai, bet vis dar veiklą vykdo, ir pavėluoja kreiptis į teismą. Jeigu vadovo pastangos buvo nereikšmingos ir įmonei nepavyko tęsti veiklos, vadovo lauks rimtos pasekmės.

Atsakomybė tenka vadovui

Įmonei tapus nemokia įmonės vadovas privalo nedelsiant informuoti akcininkus apie nemokumą, siūlyti spręsti klausimą dėl mokumo atkūrimo, taip pat nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą. Matydamas didėjančius nuostolius vadovas negali jų dar labiau didinti ir nepagrįstai delsti tikėdamasis situacijos pagerėjimo. Jei vadovas neįvykdo šios pareigos, jam gresia atsakomybė ir pasekmės: ir žalos atlyginimas, ir teisės eiti vadovaujančias pareigas ar dirbti valdybose (ir viešojo, ir privataus sektoriaus bendrovėse) apribojimas nuo 1 iki 5 metų.

Pavėlavus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir dėl to atsiradus žalai bankroto administratorius galės reikalauti tokios žalos atlyginimo iš įmonės vadovo, kadangi jo pareiga yra prižiūrėti, kad būtų iškelta bankroto byla ir užkirstas kelias dar didesniems nuostoliams.

Tiek teisinis reguliavimas, tiek teismų praktika yra negailestinga vadovo įdėtoms pastangoms gelbstint ar bandant „įpūsti gyvybingumo“ įmonei. Suprantama, kad vadovas stengiasi, deda pastangas, tačiau bendrovei pasiekus nemokumo slenkstį privalu atlikti tai, kas būtina –inicijuoti nemokumo procesą, informuoti dalyvius.

Neskubėkite keisti vadovo ar perleisti akcijų

Bendrovei tapus nemokia ar susidūrus su finansiniais sunkumais, neskubėkite keisti vadovo ar perleisti akcijų. Tai ne tik nepadeda išvengti atsakomybės, priešingai – padidina riziką.

Kai vienai bendrovei iškeliama bankroto byla, o naujai įsteigta bendrovė tęsia tokią pačią veiklą, perima sutartis su klientais, samdo tuos pačius darbuotojus, pasitelkia tuos pačius tiekėjus – tai gali būti laikoma tyčinio bankroto požymiais, galinčiais virsti ir civiline, ir baudžiamąja atsakomybe.

Bankrotas ne teismo tvarka – mažiau skausmingas procesas

Bankrotas yra nemalonus procesas. Vadovas netenka įgaliojimų, o jo kurtas veiklos rezultatas perduodamas nemokumo administratoriui. Pastarasis vertina bendrovės sandorius, ginčija tuos, kurie galimai pažeidė bendrovės interesus, taip pat turi teisę reikalauti nuostolių (žalos) atlyginimo iš vadovo ar akcininkų. Negana to, visuomet yra rizika, kad nemokumo administratorius kreipsis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

Tačiau bankroto procesas gali vykti ir ne teismo tvarka. Teismo kompetencijai priskiriamus klausimus tokiu atveju sprendžia ir nemokumo administratorių skiria kreditorių susirinkimas. Šis kelias yra pigesnis, nei procesas teisme. Kartu tai lankstesnis ir kreditoriams bei bendrovėms labiau priimtinas kelias. Be to, kreditoriams pritarus, bankroto procedūrą, laikui bėgant, gali pakeisti ir restruktūrizavimas.