Kelionės yra žavinga ir praturtinanti patirtis. Mus traukia kitoniška, kitoje pusrutulio pusėje esanti gamta, žmonių papročiai, egzotiški gyvūnai. Kaip mėgautis visu tuo nedarant žalos? Pateikiame penkis punktus, kuriais pasidomėję galėsite rūpintis gyvūnų gerove tiek namuose, tiek svečiame krašte.

„Pramogos“ su gyvūnais

Cirkai, zoologijos sodai, fotografavimasis gatvėje su ant kaklo uždėtu smaugliu, jodinėjimas drambliais – smagu žmogui, bet ne gyvūnui. Laukiniai gyvūnai yra savarankiškos būtybės – jie gyvena savo gyvenimą pagal savo instinktus ir gamtos taisykles. Jiems nereikia žmogaus įsikišimo – nebent situacija būtų kilusi dėl pačių žmonių kaltės, pavyzdžiui, laukinis gyvūnas įstrigtų tvoroje ar būtų sužalotas transporto.

Be tokių ekstremalių situacijų, laukiniai gyvūnai galėtų ramiai sau gyventi. Deja, patekę į nedoras rankas, yra priversti kentėti: žiauriais būdais dresuojami atlikti nenatūralius triukus (drambliai natūralioje aplinkoje nenešioja nieko ant nugaros, nepiešia ant popieriaus ir t.t.), yra sužalojami, kad būtų nepavojingi (išraunami dantys, apsvaiginami raminamaisiais), negali patenkinti savo natūralių poreikių (gyventi kaimenėse, nukeliauti daugybės kilometrų per dieną, bendrauti su gentainiais ir t.t.). Tad pramogaukime sąmoningai – nekenkdami.

Kokia išeitis?

Rinktis etišką džiaugimąsi gamta ir jos kūriniais: lankytis geros reputacijos, gyvūnų teises užtikrinančiose įstaigose – prieglaudose, nacionaliniuose parkuose, kur gyvūnai vaikšto laisvi. Atminkime, jog mūsų pinigai (bilietai, aukos) skatina gavėjus tęsti pradėtą veiklą. Paremkime to vertas organizacijas ir asmenis.

Prieglaudos su blogomis sąlygomis

Mieli šuniukai ir kačiukai, įdomūs savanorių pasakojimai ir nuoširdi padėka už lauktuves – apsilankymas gyvūnų prieglaudoje gali atnešti daug džiaugsmo ir pasitenkinimo. Natūralu, kad keliaujant į egzotišką šalį, kyla idėja aplankyti vietinę prieglaudą, kurioje dar iš arčiau nei per safarį bus galima pamatyti tokius gyvūnus kaip drambliai ar beždžionės.

Vis dėlto, prieš apsilankant verta pasidomėti konkrečia prieglauda – ar nėra atsiliepimų arba straipsnių, jog su gyvūnais joje blogai elgiamasi, kad prieglauda virtusi turistų atrakcionu, kur figūruoja pinigai, o ne gyvūnų teisės.

Kokia išeitis?

Norintys geriau suprasti, apie ką kalbama, gali paskaityti garsaus tinklaraščio įrašą – tai vienas iš užrašytų liudijimų, kuomet lankytojas buvo blogąja prasme nustebintas laikymo sąlygomis gyvūnų išsaugojimo projekte. Tokių dalykų pasitaiko. Aplankyti prieglaudą ar kitą vietą, kur gyvūnai saugomi, reabilituojami ar grąžinami į laisvę – nuostabi mintis, tik reikia užtikrinti, jog jūsų pinigai išgelbės gyvybę, o ne pratęs kančią.

Gyvačių kerėjimas

Gyvačių kerėjimas nėra stebuklas. Atvirkščiai – tai labai žemiška veikla. Gražuolės kobros tikrai nešoka pagal muziką – net jei ją girdėtų (gyvatės neturi ausų), tai yra mažiausia, ką iškankintas gyvūnas norėtų daryti. Gyvatės pagaunamos laisvėje, netenka dantų ir nuodų liaukų (dėl ko, net jei paspruktų atgal į laukinę gamtą, būtų lengvas grobis bet kokiam plėšrūnui), kartais amžiams sučiaupia burną siūlo ir žmogaus rankos dėka, be jokių nuskausminimų. „Šokis“ tėra priešo – fleitos – sekimas akimis ir kūnu tikintis spėti apsiginti. Dėl minėtų „nukenksminimo“ metodų, gyvatės „kerėtojo“ globoje gyvena neilgai, bet labai kankinančiai.

Kokia išeitis?

Neremti gyvačių kerėtojų. Neduoti pinigų, nefotografuoti (kartais po to pasivejama ir prašoma atsilyginti už pozavimą), nė nestoviniuoti žiūrint. Gyvačių kerėjimas (beje, nelegalus Indijoje) yra paprasta profesija, negyvuosianti be atlyginimo. Turistai skatinami neremti neetiškų vietinių veiklų (gyvačių kerėjimo, elgetaujančių vaikų bei moterų ir t.t.) ir verčiau lankytis parkuose, kur gyvūnus galima stebėti laisvėje. Taip pat galima aukoti oficialioms labdaros organizacijoms.

Banginių „stebėjimas“

Stebėti banginius nėra nieko neetiško – jeigu yra tikrai tik stebima. Deja, kartais, norint patenkinti turistą, stebėjimas paverčiamas vaikymusi – pamačius banginio uodegą, visi laiveliai supuola į tą vietą nesilaikydami saugaus atstumo, kas gali išgąsdinti, sužeisti ar kitaip sutrikdyti laukinio gyvūno ramybę.

Kokia išeitis?

Turėti omenyje, jog gyvūnas gyvena savo gyvenimą ir mūsų tikslas – iš saugaus, pagarbaus atstumo tai stebėti ir gerėtis. Ne išginti jį į paviršių, ne vytis keliant triukšmą, o tiesiog stebėti jį natūralioje aplinkoje. Antras dalykas – atsakingai pasirinkti turo organizatorius (t.y. tokius, kurie nevaikys ir netrikdys gyvūnų, o laikysis eko principų) arba išvis jų atsisakyti – stebėti banginius nuo kranto, tose pasaulio vietose, kur tai įmanoma, pavyzdžiui, Tofo paplūdimyje Mozambike, Britų Kolumbijoje, Kanadoje arba Aliaskoje, JAV.

Pasirodymai ar plaukiojimas su delfinais

Delfinų treniravimas (o netreniruotas laukinis gyvūnas negali ir nebus prileistas prie žmonių) yra toks pats žiaurus kaip ir visi kiti. Delfinų namai – ištisas vandenynas, joks akvariumas, net sąlyginai didelis, to neatstos. Be to, delfinai – protingi gyvūnai. Nuo blogų sąlygų jiems pakrinka psichika. Kartais tokiu atveju vargšai žinduoliai tiesiog nustoja maitintis arba negyvai užsidaužo į akvariumo sienas. Žmonių pasaulyje tai būtų įvardijama savižudybe – kokia kančia turi būti apėmusi gyvūną, kad jis pasielgtų taip pat?

Kokia išeitis?

Jei norite pamatyti vandens gyvūnus iš arti, išbandykite nardymą. Jeigu panorės, gyvūnai laisva valia priplauks.