Apie taisyklingą sėdėseną prie vairo būsimiesiems vairuotojams vairavimo kursuose aiškinama vos kelias minutes. Patyrę vairuotojai šiam dalykui irgi neskiria dėmesio. Nors būtent taisyklinga sėdėsena gali padėti išvengti avarinių situacijų, saugo nuo nuovargio, kartais – ir nuo stuburo bei sąnarių ligų.

Vidmantas UŽUSIENIS

Kokių patarimų dėl taisyklingos sėdėsenos išgirsta būsimieji vairuotojai per vairavimo kursus? Kupiškio vairavimo mokyklos „Vairuok“ savininkas Saulius Ribokas tvirtina, kad kursų lankytojams išdėstoma tik keletas esminių dalykų. Geriausia, kai vairuotojo sėdynės atlošas nustatomas taip, kad jo pozicija būtų ne per daug gulsčia, veikiau – statmena su labai mažu pokrypiu į užpakalinę automobilio pusę. Atstumą iki vairaračio galima nustatyti ant viršutinės vairaračio dalies padėjus rankas riešais į apačią. Reikiamas atstumas pasiekiamas tada, kai ištiestų rankų riešai laisvai guli ant vairaračio. Kai vairaratis suimtas į saujas, per alkūnes susidaro maždaug 120 laipsnių kampas – jis ir reikalingas norint patogiai vairuoti.

Kojos turi būti tokiu atstumu nuo sankabos paminos, kad vairuotojas galėtų ją laisvai nuspausti iki galo. Paprastai laikytis ištiestų rankų taisyklės užtenka, kad ir kojos nuo paminų būtų per tokį atstumą, koks yra optimaliausias. Tačiau žmonėms ilgėlesnėmis rankomis ar trumpomis kojomis automobiliuose su mechaninėmis pavarų dėžėmis gali neužtekti atstumo tinkamai išminti sankabos pedalui. Tokiu atveju pirmenybė skiriama paminai. Vis dėlto prisitraukus sėdynę arčiau vairaračio, į jį negali remtis kojų keliai, nes tai – nepatogu ir nesaugu, trukdo vairuoti.

Kuo gali grėsti kietumas?

Nors, pasak S. Riboko, esminių taisyklių – nedaug ir jos nėra sudėtingos, vairuotojai net ir jų nesilaiko. Vairas neturi būti nei per aukštai, nei per žemai, o per vairaratyje esančią viršutinę kiaurymę turi būti matomas visas prietaisų skydelis. Daugelyje automobilių galima reguliuoti sėdynės aukštį ir vairaračio poziciją, kiekvienas vairuotojas šiuos dalykus gali nusistatyti pagal savo ūgį. Sėdėti reikia ne per žemai ir ne per aukštai: aukštis turi būti toks, kad viską puikiai matytumėte, bet tarp galvos ir stogo turėtų būtų bent jau pusės sprindžio atstumas. Sėdynės nugarėlė turi būti ne per daug atlošta, net šiek tiek statmena, centrinis porankis – sureguliuotas taip, kad riešas nekabotų ore. Jei automobilyje yra vairo reguliavimo mechanizmas, atsisėdus ir vairą laikant ties įsivaizduojamais trečios ir devintos valandų žymenimis, nykščiais apėmus vairą, rankos turi būti sulenktos per alkūnes maždaug 40–45 laipsnių kampu.

Vairavimo mokyklos savininko teigimu, numoti ranka į taisyklingą sėdėseną labiausiai yra linkę jauni vairuotojai. „Kaip anais laikais, taip ir šiais – jauni vairuotojai linkę vaidinti kietuolius“, – pabrėžė S. Ribokas. Šie kietuoliai, pasak pašnekovo, mėgsta vairuoti smarkiai atlošę sėdynę. Dėl per didelio atstumo jie sunkiai pasiekia vairaratį, todėl jį laiko viena ranka ar abiejų rankų pirštų galais iš apačios. Toks vairavimas – itin pavojingas, nes kelyje netikėtai kilus pavojingai situacijai tokiam vairuotojui taptų sunku žaibiškai ir adekvačiai reaguoti. Imti nebevaldyti automobilio galima ir netyčia įlėkus į didesnę kelio duobę, mat iš didelio atstumo viena ranka ar dviejų rankų pirštais išlaikyti vairaratį – labai sunku, gal netgi neįmanoma.

Niekada nevairuokite viena ranka. Vairaratį tvirtai apglėbkite abiejų rankų delnais, o vietos, kuriose laikomas vairaratis, turi priminti laikrodžio rodykles, rodančias be 15 minučių 15 valandų.

Kineziterapeutų patarimai

Vairavimo mokyklose apie taisyklingą sėdėseną informuojama tik tuo tikslu, kad vairuotoju tapęs mokinys galėtų saugiai važinėti. Kineziterapijos specialistai pabrėžia daugiau taisyklingos sėdėsenos niuansų: vairuotojo sąnariai ir stuburas privalo visais atvejais būti tokioje padėtyje, kad ilgose kelionėse jų nepradėtų skaudėti – kad vairavimas nevirstų pragaro kančiomis.

Profesionalūs vairuotojai profesinėmis stuburo ligomis suserga ir dėl netinkamos sėdėsenos, šios ligos gresia ir daug važinėjantiems mėgėjams. Kineziterapeutų rekomendacijų turėtų ypač klausyti stuburo ir sąnarių ligomis sergantys vairuotojai, pavyzdžiui, tie, kuriuos vargina išvaržos ar lėtinis artritas.
Visų pirma kineziterapeutams užkliūva tai, kaip nemažai vairuotojų ir keleivių sėdasi į automobilius. Neretas pirmiausia dešinę koją pakiša po vairaračiu, po to rangydamasis įsitaiso ant sėdynės, galiausiai į automobilį įtraukia ir kairę koją. Šitaip yra „prievartaujami“ stuburo slanksteliai ir sąnariai. Sėdantis taisyklingai, pirmiausia ant automobilio sėdynės privalo atsidurti vairuotojo sėdmenys, ir tik tada įkelkite kojas.

Kineziterapeutų teigimu, ieškant geriausios sėdėjimo prie vairo pozos, labai svarbu atsižvelgti ir į tai, ar atsisėdus yra lengva ranka perjunginėti svirtele pavaras. Jeigu sėdėsena tokia, kad tai daryti sunku, vairuotojas būna priverstas kūną perkreipti, o stuburui tai – dar viena nereikalinga ir žalinga apkrova.
Taisyklingai sėdinčio vairuotojo kojos po vairaračiu turi būti per kelius, žiūrint iš apačios, sulenktos maždaug 120 laipsnių kampu. Kampą išmatuoti, reguliuojant sėdynę, tikina kineziterapeutai, nėra sunku, tam užtenka turėti trikampę liniuotę. Reikia liniuotės statųjį kampą pridėti prie kurios nors kojos apatinės kelio dalies, o apskaičiuoti likusius 30 laipsnių jau yra juokų darbas. Liniuotė reikalinga tik pirmiesiems keliems matavimams, nes vėliau vairuotojas pats instinktyviai numato, kokiu kampu turi laikyti kojas.

Kad smūgio į užpakalinę automobilio dalį metu nebūtų pakenkta vairuotojo ir keleivių kaklinės stuburo dalies slanksteliams, sėdynės atlošo pagalvėlė turi būti nutolusi nuo žmogaus galvos apie 2 cm. Viršutinė pagalvėlės dalis neturėtų būti žemiau įsivaizduojamos vairuotojo ar keleivio akių linijos ir aukščiau nei viršugalvis.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.