Ar supykę dažnai taip susijaudinate, kad jums sunkiai sekasi mąstyti? Elgiatės impulsyviai, o vėliau gailitės dėl to, ką padarėte? Negebate išklausyti kitų, nes esate pernelyg įsiaudrinę? Taip įnirštate, kad vargiai kontroliuojate žodžius ir veiksmus? Tol pykstate, kol pritvinkstate pagiežos? Įsivaizduojate, kad dauguma žmonių yra priešiški jums? Manote, kad šie žodžiai skirti kaip tik jums? Tada puikiai suprantate, kaip tai gali paveikti jūsų gyvenimą. Pykčio užvaldytos smegenys gali trukdyti dirbti, nuolat kelti įtampą bendraujant ir netgi žaloti jūsų sveikatą. Tačiau ar susimąstėte, dėl kokių priežasčių smegenys tampa piktos?

Psichoterapeuto, socialinių mokslų daktaro, pykčio valdymo eksperto Ronaldo Potterio-Efrono neseniai išleistoje knygoje „Begydant piktas smegenis“ analizuojama, kaip, perpratus smegenis, galima lengviau suvaldyti pyktį bei agresiją. Perskaitę knygą išmoksite atpažinti nesąmoningas pykčio apraiškas ir geriau valdyti emocijas. Suprasite, kad po pykčio kauke dažnai slepiasi užslopinti jausmai: baimė, nerimas, gėda, pavydas ar kaltė. Sužinosite, kaip agresyvų elgesį veikia mūsų gyvenamoji aplinka, stresas, nuovargis, piktnaudžiavimas alkoholiu ar netgi hormonų disbalansas.

Amerikiečių specialisto įžvalgiai aptariama moksliniais tyrinėjimais paremta pykčio valdymo metodika padės jums ugdyti empatiją, kantrybę ir išmokti veiksmingai spręsti konfliktus ateityje. Siūlome susipažinti su pagridiniais autoriaus aptariamais veiksniais, galinčiais suformuoti piktas smegenis.

Veiksniai, galintys suformuoti piktas smegenis

Nepamirškite, kad nėra vienos viską apimančios neurologinės priežasties, dėl kurios kyla pyktis bei agresija. Tai lemia daugybė skirtingų veiksnių. Dažniausios pykčio bei agresijos priežastys: frustracija, pernelyg didelis stresas, fizinė ar emocinė trauma, piktnaudžiavimas alkoholiu bei narkotikais, hormonų disbalansas, problemos, susijusios su neuromediatoriais, genetiškai nulemtos piktos charakterio savybės, šeimos ir kultūros, skatinančios pyktį bei agresiją, smegenų veiklos sutrikimai.

Vieną asmenį paveikia viena ar dvi priežastys, o kito žmogaus piktas smegenis lemia keletas veiksnių. Tie, kurie turi kelis skirtingus pyktį generuojančius smegenų kelius, dažniau ir intensyviau patiria problemų dėl pykčio, nes jį sužadina daug priežasčių. Be to, šios emocijos priežastys gali skatinti viena kitą. Pavyzdžiui, žmogui, patyrusiam kaktinės smegenų žievės skilties traumą ir išgyvenančiam daug streso, sunkiau mąstyti, o mąstymo sunkumai, kurių atsiranda pažeidus smegenis, didina patiriamą stresą.

Taigi natūralu, kad žmonių smegenys klysta ir net iškraipo realybę. Akivaizdu, kad tai gali mus išmušti iš vėžių. Atidžiau pažvelkime į priežastis, dėl kurių žmonės supyksta.

Frustracija

Pasiteiravęs žmonių, kodėl jie pyksta, galime nuolat išgirsti vieną žodį: „frustracija“. Tai iš esmės reiškia, kad susiduriama su keblia realybe. Pavyzdžiui, sugedo žoliapjovė. Vaikai neatliko namų ruošos darbų. Antroji pusė vėlai parėjo namo. Jūsų viršininkas turi nerealistiškų lūkesčių. Kažkas susiklosto ne taip, kaip turėtų, tada dar prisideda kitos aplinkybės.

Taip staiga jūs galite atsidurti pykčio kelyje, nors ir planavote rinktis kitą maršrutą. Šį dirginantį jausmą patiria bene kiekvienas. Visi bent retsykiais jaučiasi sugniuždyti gyvenimo. Taigi, jei tiesiog kartais jus užklumpa frustracija, tai nereiškia, kad jums lemta gyventi, turint nuolat įpykusias smegenis. Jei šis jausmas jus aplanko dažnai arba jei, jo apimti, pasakote ar padarote ką nors, dėl ko vėliau gailitės, galite išmokti nuraminti savo smegenis.

Pernelyg didelis stresas

Kai kurių žmonių gyvenimai kupini ilgalaikių stresorių, tokių kaip bedarbystė, sunkiomis ligomis sergantys vaikai, skyrybos, teisinės problemos. Jeigu stresas yra ilgalaikis, tokių žmonių nervai būna jau beveik pakrikę, juos gali bet kada užklupti nelaimės, ligos ar insultas. Žmogaus organizmas paprasčiausiai neįstengia taip ilgai atlaikyti tiek daug streso. Nieko keisto, kad ilgalaikį stresą patiriantys žmonės skundžiasi nuolat jaučiantys nerimą ar susierzinimą.

Stresas sužadina „kovok arba bėk“ atsaką. Tačiau šio mechanizmo paskirtis – pasiekti trumpalaikę reakciją į pavojų. Veikdamas trumpai, jis yra naudingas, o ne žalingas: išskiriama daug streso hormonų, paspartėja kvėpavimas ir širdies plakimas, sutelkiamas dėmesys į pavojų, raumenys būna pasirengę veikti. Tačiau jei šios ar kitos streso pasekmės užsitęsia, ilgainiui jos gali ženkliai pažeisti jūsų kūną ir smegenis.

Pernelyg didelis stresas – svarbi priežastis, dėl kurios žmonių smegenys tampa piktos ir tokios išlieka. Štai kodėl kvėpavimo pratimai, atpalaiduojančios treniruotės bei meditacija taip gerai padeda numalšinti pyktį. Šie metodai sumažina stresą.

Piktnaudžiavimas alkoholiu bei narkotikais

Piktnaudžiavimas svaigalais – populiari pykčio priežastis. Maždaug pusė žmonių, kurie kreipiasi į specialistus dėl pykčio valdymo bei smurto artimojoje aplinkoje problemų, pradeda elgtis agresyviai, pavartoję alkoholio ar narkotikų. Šiuo atveju neskaičiuojame žmonių, kurie, įvykus pykčio protrūkiui, nebuvo apsvaigę, tačiau kuriuos priklausomybė laikui bėgant pastūmėjo smurtauti, gynybiškai ar paranojiškai elgtis. Svaigalai neabejotinai veikia mūsų nuotaikas tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu. Deja, jų pavartojus, pernelyg dažnai nuotaika pasikeičia iš geros į blogą, nors siekiama priešingo efekto.

Nuotaiką keičiančios medžiagos pirmiausia atakuoja sprendimų priėmimo centrus, esančius kaktinėje smegenų žievės skiltyje. Kraštutiniu atveju žmonės visiškai praranda atmintį. Tiesa, jie gali ir nieko baisaus nepadaryti, būdami tokios būsenos. Kalbant apie svaigalų vartojimą, neįmanoma nieko numatyti 100 procentų tikslumu. Tačiau kai apsvaigę žmonės peržengia agresijos slenkstį, tampa vis labiau tikėtina, kad tai pasikartos.

Svarbiausia išlikti blaiviems. Daugelis žmonių tai gali padaryti, siekdami numalšinti savo piktą nuotaiką bei elgesį. Tam reikia tvirtai įsipareigoti – taip, kad tai išties pakeistų smegenis.

Hormonų disbalansas: skirtumai tarp vyrų ir moterų

Hormonai – natūralūs chemikalai. Jie išskiriami į kraują, tam tikriems organams gavus atitinkamus nurodymus iš smegenų. Hormonų pavyzdžiai: adrenalinas, insulinas, jau minėti gliukokortikoidai, susiję su stresiniu atsaku, ir lytiniai hormonai, tokie kaip testosteronas, estrogenas bei progesteronas. Kai kurie hormonai gali ženkliai paveikti sveikatą. Pavyzdžiui, hipoglikemiją sukelia cukraus trūkumas kraujyje. Hipoglikemijos priepuolį patyrę asmenys tampa irzlūs, sutrikę ir agresyvūs. Tačiau aš negaliu atsistebėti, kaip greitai šios ligos paveikti asmenys nustoja pykti: jiems pakanka išgerti stiklinę apelsinų sulčių.

Hormonų kiekiai mūsų kraujyje svyruoja: didėja, paskui vėl mažėja. Taigi nepaaiškinami aršaus pykčio priepuoliai gali būti susiję su hormonų disbalansu. Jei manote, kad tai būdinga jums, turėtumėte užsiregistruoti pas gydytoją ir aptarti su juo savo situaciją.

Testosteronas dažnai siejamas su vyrų pykčiu bei agresija. Daugumos rūšių patinai yra išties agresyvesni už pateles. O paauglystėje berniukų testosterono kiekis yra aukštesnis nei bet kuriame kitame gyvenimo etape, todėl jie linkę prisidaryti įvairiausių bėdų. Tai atrodo visai logiška: kuo daugiau testosterono išskiria sėklidės, tuo piktesnis ir agresyvesnis tampa vyras. Nors kai kurie tyrimai patvirtina šią idėją, dauguma įrodymų nepagrindžia teorijos, kad testosterono lygis tiesiogiai susijęs su pykčiu ar agresija. Šio hormono kiekis ir elgesys ne itin koreliuoja, taigi testosterono lygis vargiai paaiškina, kodėl kai kurie vyrai agresyvesni už kitus. Be to, kartais testosteronas ir agresija būna susiję priešingai, negu būtų galima tikėtis. Pavyzdžiui, testosterono lygis vyro organizme pakyla, jam užtikrintai laimėjus sporto varžybose, ir sumažėja, pralaimėjus arba laimėjus visai nedideliu skirtumu. Didelis testosterono kiekis nelemia pergalės, bet ji lemia testosterono kiekio padidėjimą.

Tačiau, tarkime, prieš pat menstruacijas ir joms vykstant, kai progesterono tampa daugiau nei estrogeno, moterys linkusios tapti agresyvesnės. Tačiau šių hormonų ir elgesio tarpusavio ryšys ir čia yra ganėtinai silpnas. Svarbiausia, kad tiek vyrams, tiek moterims būdinga tai, kad lūkesčiai, susiję su artėjančiais pokyčiais, ne mažiau svarbūs už pačius pokyčius. Taigi kol kas saugiausia teigti, jog lytiniai hormonai turi šiek tiek įtakos agresyviam elgesiui, tačiau daugumai žmonių tai nėra svarbiausias veiksnys.

Šeimos ir kultūrinė aplinka

Vaikai jaučia tėvams pagarbią baimę. Taigi natūralu, kad tėvai pateikia tam tikrą elgesio modelį, nustato normas, kuriomis vadovaudamasis elgsis suaugęs vaikas. Deja, minėta pagarba ir baimė dažnai išreiškiama tokiais žodžiais: „Mano mama rėkaudavo, o tėtis mėtydavosi daiktais, taigi aš dabar darau ir viena, ir kita.“

Pernelyg daug vaikų užauga aplinkoje, kurioje skatinamas smurtas ir agresija. Kartais tėvai fiziškai smurtauja. Taip pat pyktį skatina gėdinantis žodinis smurtas, pavyzdžiui: „Tu – kvailiausias vaikas, kokį man teko matyti. Gėdijuosi, kad tenka vadinti tave savo sūnumi.“ Smurtą artimojoje aplinkoje tiriantis Donaldas Datonas teigia, kad berniukai, kuriuos gėdija tėčiai, tapę vyrais, dažniausiai muša moteris. Įpročius, kurie formavosi visą gyvenimą, nelengva pakeisti. Žmonėms, kurie augo tokioje toksiškoje aplinkoje, tačiau nori pasikeisti, kasdien tenka stengtis kalbėti švelniai ir rodyti savo vaikams meilę bei pagarbą. Šeima – ne vienintelis socialinis pykčio bei agresijos šaltinis.

Kiekviena visuomenė suformuoja gaires, normas, taisykles, nusakančias, kada, ant ko ir kokiomis aplinkybėmis galima pykti. Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos ir dauguma kitų šalių vis įtartiniau žiūri į individualias pykčio bei agresijos apraiškas. Tai akivaizdžiai parodo įstatymai, kuriais bandoma užkirsti kelią smurtui artimojoje aplinkoje, patyčioms mokyklose, smurtui prieš vaikus ir darbo vietoje. Žvelgiant praktiniu aspektu, sukurta ištisa industrija specialistų, psichologų, psichoterapeutų ir kitų, kurie užsidirba, mokydami žmones suvaldyti pyktį bei agresiją, kad jie neatsidurtų kalėjime ir išsaugotų darnius savo santykius su kitais.