Arūnas MARCINKEVIČIUS

Prisikeliantis dominikonų vienuolynas

Palėvenės bažnytkaimis – tikras Dievo užkampis Kupiškio rajone. Niekas specialiai į jį nevažiavo – „tranzitiniai“ keliai jo nekerta, tad ir snaudė šis bažnytkaimis, kaip ir 1864 m. uždarytas dominikonų vienuolynas. Nors, prisiminus istoriją, minėtam vienuolynui pasisekė – beveik visus vienuolynus Lietuvoje okupacinė caro valdžia uždarė iš karto po 1831-ųjų sukilimo.

Ši vienuolių bendruomenė atsirado Palėvenėje dar XVII a. pabaigoje. Tai liudija ir vienuolyno architektūra: vyrauja saikingas barokas su „prasimušančiais“ klasicizmo elementais. Po uždarymo ir šį architektūrinį ansamblį, kaip daugelį tokių statinių, ištiko panašus likimas: sandėlis, butai, administracinės patalpos ir pagaliau sunkus prisikėlimas. Nes, kaip sako vietos bendruomenės pirmininkė Laimutė Juknevičienė, vietos gyventojų – vos keliasdešimt, be to, dauguma jų – pensinio amžiaus. Tad be rajono savivaldybės pagalbos ir paraiškų dėl Europos Sąjungos paramos rašymo – nė iš vietos. Ir ką gi, bent dalis vienuolyno ansamblio jau gali priimti lankytojus.

O kas čia įsikurs – dar nežinia. L. Juknevičienė mini galimybę čia įkurdinti amatininkų inkubatorių: vietos aura tiesiog spinduliuoja kūrybingumu, o apylinkės – vertos poeto plunksnos. Norą įsikurti vienuolyne jau išreiškė vienas kalvis, laukiama ir kitų amatininkų bei menininkų spendimo. Didmiestyje menininkams ir amatininkams, ypač jauniesiems, reikia kantriai stovėti eilėje, norint sulaukti tų išsvajotų kūrybinių dirbtuvių, o štai čia veriasi galimybė dirbti atgimusioje XVII a. menančioje celėje, juo labiau kad iki namų – keli šimtai metrų (nekilnojamojo turto rinka minėtame bažnytkaimyje turėtų būti patraukli pirkėjams).

Beje, verta apsilankyti ir čia pat baltuojančioje Palėvenės bažnyčioje: joje buvo pakrikštytas mūsų nacionalinės architektūros pradininkas ir patriarchas Laurynas Stuoka-Gucevičius.

Dvarą atstato didikų atstovė

Nijolė Milaknienė ne tik savo vasaras, bet ir pavasarius bei rudenis „pardavė“ atstatomam gimtajam Komarų giminės dvarui netoli Palėvenės. Tai pirmasis šios didikų giminės dvaras, 1654 m. pastatydintas Lietuvos žemėje: po jo iškilo dvarai ir pilys Baisogaloje, Gelgaudiškyje, Panemunyje. Ir šio dvaro likimas – toks pat, kaip visų kitų: buvo sulaukta netikėto sovietų valdžios atstovų vizito į dvarą ir paskelbta apie jo nacionalizavimą.

Komarų giminės palikuonims pasisekė, kad jų senelis 1940 m. spėjo užkasti vertingiausius indus, o kaimynai kaimiečiai išgelbėjo nuo rekvizicijos keletą nuotraukų albumų. Dabar ir vienus, ir kitus ponia Nijolė brangina labiau už viską, nes visa kita – baldai, indai, ginklų kolekcija, archyvas – buvo okupantų išplėšta. Beje, vesdama ekskursijas dvare apsilankantiems žmonėms, dvarininkienė su ironija prisimena: sovietmečiu ji, tokios garbingos giminės atstovė, dirbdama Panevėžio „Ekrano“ gamykloje, buvo atsakinga už... socialistinį lenktyniavimą.

Ir nors aplink dvaro pastatus triūsia darbininkai, nežinia, kada (ir ar iš viso) dvaras atgaus prieškarinį grožį. Mat buvusių ir dabartinių dvarininkų šeima investuoja asmenines lėšas. Norint, kad dvaro pastatai bent kiek daugiau atsigautų, be Europos Sąjungos paramos nepavyks išsiversti. O šio dvaro pastatai – daugiau nei unikalūs. Ypač tai pasakytina apie senąją rūmų dalį, sumūrytą iš vadinamųjų vokiškų, raudonio persunktų, plytų. N. Milaknienės sūnus Gediminas pasiruošęs atstatyti bent vieną iš buvusių bokštų – abiejų jų atgimimo sąmata „traukia“ iki 300 tūkst. eurų...

Lankantis dvare, tiesiog būtina pasisukioti po nedidelį atvirą kiemą, jungiantį abu senuosius (buvusius) bokštus. Mat minėtas kiemas yra juosiamas itališko stiliaus plytų kolonados – tokios nepamatysi niekur kitur Lietuvoje. O vaikštant po parką neprošal įsiamžinti šalia kurilinio maumedžio. Netoliese augantis mums įprastas maumedis tik pabrėžia pirmojo rytietišką siluetą, labai jau primenantį japoniškos šventyklos stogą.

Visą straipsnį ir daugiau įdomių skaitinių rasite žurnale „Savaitė“.