„Mitas, kad vaikas, augantis priklausomybę turinčių asmenų šeimoje, ateityje taip pat taps priklausomu. Su priklausomybėmis gali susidurti ir nevartojančioje šeimoje augęs žmogus. Tiesiog vienų rizika yra didesnė, kitų mažesnė“, – sako psichologė-psichoterapeutė Eglė Adomavičiūtė.

Jos teigimu, remiantis pasaulyje labiausiai paplitusiu biopsichosocialiniu priklausomybių išsivystymo mechanizmus aiškinančiu modeliu ir kognityvinės ir elgesio terapijos modeliu, lemiami yra keli faktoriai, ir tam, kad išsivystytų priklausomybė, reikalingi jie visi.

Įsitikinimai apie elgesio naudą formuojasi vaikystėje

„Mokslininkai patvirtina, kad nėra „alkoholiko“ ar „narkomano“ geno. Jeigu tėvai ar seneliai turėjo priklausomybių, genetiškai gali būti perduota ne pati priklausomybė, o pavyzdžiui, pakitęs apdovanojimo sistemos mechanizmas, kuris stipriai susijęs su priklausomybių atsiradimu“, – kalba E. Adomavičiūtė.

Ankstyvosios patirtys – asmens genetika, neurobiologija, psichosocialiniai, aplinkos faktoriai – daro įtaką vaiko pažeidžiamumo vystymuisi. Nesąmoningame lygmenyje formuojasi kertiniai įsitikinimai ir jausmas apie save, kitus, pasaulį ir ateitį, drauge vystosi ir elgesio bei emocinio atsako strategijos.

Kitas svarbus faktorius yra ekspozicijos, arba tai, ką vaikas mato savo socialinėje aplinkoje. Pavyzdžiui, švenčių metu arba savaitgalį, norint atsipalaiduoti, vartojamą alkoholį, arba prie ekranų palinkusius žmones. Eksperimentavimo faktorius atsiranda, kai pavartoti arba pasinaudoti pabando pats vaikas, dažniau paauglys.

„Tuo metu formuojasi įsitikinimai apie psichoaktyvios medžiagos arba elgesio naudą: „man tai padeda atsipalaiduoti“, „aš geriau jaučiuosi ir apie nieką negalvoju“, „jaučiuosi laimingesnis“. Kuo didesnė teigiama nauda, tuo labiau užsiprogramuoja teigiami įsitikinimai, o tikimybė kartoti elgesį didėja. Ir atvirkščiai – kuo elgesio nauda mažesnė, tuo stipriau tvirtinasi neigiami įsitikinimai, ir tikimybė elgesį kartoti mažėja“, – sako E. Adomavičiūtė.

Kad išsivystytų priklausomybė, taip pat reikalingas psichoaktyvios medžiagos vartojimo ar elgesio tęstinumas ir plitimas. Pavyzdžiui, paauglystėje gali būti vartojama vakarėlių metu, o vėliau jau ne tik esant progai, bet ir tuomet, kai žmogus jaučiasi prislėgtas, pavargęs, jaučia stresą, nerimą, siekia atsipalaiduoti, pailsėti, geriau užmigti. Toks elgesys patvirtina ir įtvirtina įsitikinimus apie medžiagos vartojimo naudą.

„Atsiradus dirgikliui, prastai nuotaikai ar stresui, automatiškai kyla su vartojimu susiję įsitikinimai „man reikia atsipalaiduoti, reikia išgerti“. Visa tai įgalina priklausomybės elgesį“, – pažymi E. Adomavičiūtė.

Neapsaugoti nei gydytojai, nei teisininkai

Priklausomybės dažnai siejamos su asocialumu, tačiau tai – dar vienas mitas. Nuo priklausomybės nėra apsaugoti nei gydytojai, nei teisininkai, nei kitų prestižinių profesijų atstovai. Rizikos veiksnių, kurie gali pastūmėti į priklausomybes, yra ne vienas.

„Įvairių priklausomybių išsivystymą gali lemti psichikos sveikatos sutrikimai, vaikystės traumos, seksualinio, fizinio ir emocinio smurto patirtys, palankių įgūdžių ir kompetencijų, padedančių tvarkytis su įvairiais vidiniais ir išoriniais gyvenimo iššūkiais stoka, nuolatinis stresas, įtampa, žemas pasitenkinimas bendra gyvenimo kokybe, žemi pasiekimai, kitų interesų nebuvimas“, – vardija E. Adomavičiūtė.

Ypač daug mitų yra apie rūkymą. Visuomenėje jis dažnai laikomas ne priklausomybe, o tik žalingu įpročiu, kurio galima atsisakyti kada panorėjus.

„Šiai priklausomybei būdingi gilūs įsitikinimai, kad rūkymas padeda atsipalaiduoti ir sumažinti stresą. Tačiau parūkius stresas padidėja, nes nikotinas yra stimuliuojanti medžiaga. Be to, nuolatinis rūkymas alina centrinę nervų sistema, todėl rūkantys asmenys pasižymi padidėjusiu stresu, nerimu ir įtampa“, – kalba E. Adomavičiūtė.

Kodėl strategija „tik viena paskutinė taurelė“ neveikia?

Pašnekovė sako, kad, norint pasveikti nuo priklausomybės, reikia ne tik visiškai atsisakyti psichoaktyvių medžiagų vartojimo ar priklausomybės elgesio, bet ir mokytis naujų įgūdžių bei kompetencijų, stiprinti gyvenimo prasmės jausmą.

„Dažnai didžiausias iššūkis yra ne nutraukti medžiagos vartojimą, o mokytis tvarkytis su visomis pasekmėmis, kurias sukėlė priklausomybės sutrikimas“, – pažymi E. Adomavičiūtė.

Tokios strategijos kaip „tik viena paskutinė taurelė“ ar „vienas paskutinis lošimas, ir viskas“ yra orientuotos į trumpalaikį palengvėjimą, todėl skatina tęsti priklausomybės elgesį. Psichologė taip pat pasitelkia tyrimų duomenimis, kurie aiškiai rodo kodavimo ar akupunktūros neefektyvumą gydant priklausomybes.

„Svarbiausias aspektas yra motyvacija. Jeigu pats žmogus nemano, kad jo priklausomybė yra problema, greičiausiai nieko ir nebus. Tačiau pradėjus rastis bent jau išorinei motyvacijai ir pasvarstymams apie galimą problemą, pradeda kurtis pagrindas, skatinantis pradėti tvarkytis su priklausomybės sutrikimu“, – kalba ji.

E. Adomavičiūtė, remdamasi mokslinių tyrinėjimų duomenimis, sako, kad efektyviausias psichoterapinis gydymas yra kognityvinė elgesio terapija ir kitos šiuolaikinės psichoterapijos kryptys, ypač įsisąmoninimu (angl. mindfulness) grįstos praktikos, priėmimu ir įsipareigojimu grįsta terapija (angl. ACT). Šios terapijos orientuotos į įgūdžių, reikalingų nutraukti priklausomybės elgesį ir tvarkytis su priklausomybės sutrikimo pasekmėmis, lavinimą. Labai svarbią vietą užima ir farmakologinis gydymas. Kiekvienas žmogus gali rinktis gydymą pagal savo asmeninius poreikius, vertybes ir įsitikinimus.

Psichologės teigimu, psichoterapinis gydymas šiek tiek skiriasi priklausomai nuo amžiaus.

„Pavyzdžiui, dirbant su paaugliais, daugiau dėmesio skiriama elgesio strategijoms ir teigiamiems apdovanojimams, ypač stengiamasi įtraukti tėvus, mokyti juos tam tikrų elgesio strategijų ir motyvuoti keisti savo žalingą elgesį“, – sako E. Adomavičiūtė.

Vieno gydymo būdo nėra

Žalos mažinimo strategijos daugelyje pasaulio šalių taikomos tiems asmenims, kurie nenori arba negali visiškai atsisakyti psichoaktyvių medžiagų vartojimo ar priklausomybės elgesio. Psichologė sako, kad žalos mažinimas priklausomybės sutrikimą turinčiam asmeniui yra geriau nei jokios pagalbos.

„Šios strategijos gali sumažinti net tik asmens patiriamą fizinę, emocinę ir socialinę žalą, bet ir žalą šalies mastu. Pavyzdžiui, Kanadoje asmenims, kurie turi priklausomybę nuo nikotino, bet nenori jos atsisakyti, viena iš žalos mažinimo strategijų yra naudoti pakaitinę nikotino terapiją vietoje tabako gaminių rūkymo. Tačiau labai svarbu nepainioti žalos mažinimo strategijų su gydymo strategijomis, kai asmenys pasiryžta nutraukti priklausomybės elgesį. Psichoterapiniai ar farmakologiniai įrankiai gali būti naudojami panašūs arba tie patys, tačiau strategijų tikslai skiriasi“, – pabrėžia E. Adomavičiūtė.

Jos teigimu, jeigu žmogus pasiryžta atsisakyti priklausomybės nuo nikotino, šiuo metu efektyviausias būdas yra psichologinės pagalbos ir pakaitinės nikotino terapijos, kuri naudojama ir žalos mažinimo strategijose, kombinacija. Toks priklausomybės gydymo būdas taikomas ir Lietuvoje. Tačiau psichologė pabrėžia – vieno visiems tinkamos būdo tvarkytis su priklausomybe – nėra.

„Priklausomybė yra sudėtingas mechanizmas, neigiamai paveikiantis paties asmens, jo artimųjų ir visuomenės gyvenimą. Kiekvienas žmogus yra individualus ir skirtingas. Svarbiausia nelikti vieniems ir kreiptis pagalbos, o pagalbos būdą pasirinkti labai individualiai ir asmeniškai“, – apibendrina E. Adomavičiūtė.

Pranešimas spaudai.