„Toks jausmas, kad gyvenimas sustojo.“ „Jau niekada nebus kitaip.“ „Gyvenimas man nieko gero nebegali duoti.“ „Viskas neteko prasmės.“ Šias frazes daugelis girdėjome iš draugų, artimųjų, o ne vienas pats jas sukome mintyse. „Ištiko gyvenimas“, – paprastai apibūdiname tokią situaciją. Tokius kritinius gyvenimo momentus, sukrečiančius ir išjudinančius sąmonę, filosofas Alberas Kamiu vadino ribinėmis situacijomis. O psichologai jas vadina asmeninėmis krizėmis, kurių, vienokių ar kitokių, nė vienas negalime išvengti. Svarbu, kaip jas išgyvename.

Žmogui nebeužtenka resursų

„Asmeninė krizė ištinka tada, kai žmogui nebeužtenka vidinių ar išorinių resursų atlaikyti ir išbūti esamą situaciją“, – sako psichologas Karolis Didžiokas. Pasak jo, krizės kyla tiek dėl išorinių, tiek dėl vidinių priežasčių.

Išorinės – tai artimojo liga ar netektis, pasikeitusi gyvenimo situacija (darbo netekimas, skyrybos ir kt.). Psichologas pabrėžia, kad vidinės priežastys nėra taip gerai matomos ar apčiuopiamos. Jos kyla žmogui reflektuojant savo gyvenimą ar dabartinę situaciją. „Tokia krizė išprovokuoja pokyčio poreikį, nes iki tol taikomas požiūris į save ir aplinką nebetarnauja žmogui“, – teigia K. Didžiokas.

Patiriamą krizę, anot psichologo, išduoda pasikeitęs žmogaus elgesys, žmogus atsitraukia nuo savo socialinės aplinkos – draugų, pasikeičia nuotaika ir emocijos, sumažėja energijos lygis, miegas tampa nereguliarus, kartais bandoma „spręsti“ emocinę situaciją piktnaudžiaujant narkotikais ar alkoholiu.

Krizės nepaiso amžiaus ir lyties

K. Didžiokas pastebi, kad asmeninė krizė gali ištikti bet kokio amžiaus žmogų, nes sudėtingos situacijos neišvengiamos, tai yra gyvenimo duotybė. Tačiau yra žinoma, kad egzistuoja tam tikri amžiaus tarpsniai, kai asmeninės krizės tikimybė būna padidėjusi: paauglystė, šeimos pagausėjimas, menopauzė, vidurio amžiaus krizė, senatvės laikotarpis. „Šiuos laikotarpius lydi reikšmingi kūno ir hormonų pokyčiai, o tai gali sukelti sunkumų adaptuojantis prie naujos realybės“, – aiškina psichologas.

Kiekvienas laikotarpis turi ir savų įveikos resursų – kartais gali padėti jaunatvinės jėgos, o kartais gyvenimo patirtis.

Pasak K. Didžioko, egzistuoja tam tikri dėsningumai, kaip vyrai ir moterys išgyvena asmenines krizes. Moterys yra daugiau linkusios kreiptis pagalbos iš aplinkos, kalbėti apie patiriamus sunkumus. O vyrai daugiau užsidaro, atsitraukia, stengiasi išbūti su patiriama kančia.

Psichologas šioje situacijoje mato ir teigiamų poslinkių: „Anksčiau šios tendencijos buvo labai ryškios, tačiau dabar galima pastebėti, kad tai keičiasi, vis daugiau vyrų išdrįsta pasakotis apie save, ieškoti pagalbos.“
Padėti artimam žmogui išbūti

Nors krizinių situacijų negalime išvengti, svarbu, kad krizė neužsitęstų. Ilgalaikė krizė gali sumažinti žmogaus gebėjimą pilnavertiškai gyventi. „Smarkiai susiaurėja interesai, gebėjimas jausti malonumą, tvarkytis su gyvenimo atsakomybėmis ir užduotimis“, – vardija specialistas.

Asmeninės krizės metu mąstymo funkcijos yra neišvengiamai paveikiamos emocijų, todėl žmogų dažnai lydi mintys, kad tai nesibaigs ir situacija tęsis. Psichologas akcentuoja, kad labai svarbu krizės pradžioje gauti tinkamą pagalbą, nes tuo metu intervencijos sėkmė didžiausia.

Kaip tik tuo metu, pasak specialisto, labai svarbus žmogaus apsisprendimas ir pasiryžimas gauti ir priimti pagalbą. Artimiesiems svarbu suteikti žmogui galimybę pasidalinti savo našta, jį atjausti ir leisti įsitikinti, kad visa tai jis gali išgyventi remdamasis į kitus.
K. Didžiokas akcentuoja artimųjų ir draugų pagalbą: „Pirmiausia gal yra reikalinga materiali ar fizinė pagalba, padėti pasirūpinti buitimi ar aiškiai matomais ir konkrečiais aspektais. Tokia pagalba yra lengvai apčiuopiama, galima priimti konkrečius sprendimus, kurie iškart suteikia žmogui šiokį tokį palengvėjimą.“

Kitas pagalbos aspektas – emocinis palaikymas, išklausymas, buvimas šalia. „Dažnai dėl kito žmogaus negalime padaryti ko nors konkretaus, kad jam padėtume, ypač kai jis išgyvena vidinę asmeninę krizę, tačiau tuomet galime išbūti su juo, neieškoti sprendimo, leisti artimajam pasidalinti savo jausmais ir kančia“, – pataria psichologas.

Jo nuomone, tai gana sudėtinga, nes matyti mylimą žmogų kenčiantį ir nesiūlyti kokios nors išeities yra nelengva, tačiau leidimas jam išbūti situacijoje suteikia vidinės erdvės, kurioje gali gimti sprendimo ar palengvėjimo užuomazgos.

Nelikti vienam su kančia

Vis dėlto dalis žmonių, patiriančių krizę, yra vieniši, neturi draugų, artimųjų arba tiesiog jaučia vienatvę.

Pasak psichologo, dabartinį laikotarpį lydi paradoksas – dėl technologijų esame labiau pasiekiami nei bet kada, tačiau visuomenėje jaučiasi vienišumo didėjimas ir nuoširdaus žmogiško ryšio trūkumas.

„Kartais situacija atrodo nepajudinama, aplink nėra nei vieno žmogaus, kuris išklausytų ar pabūtų šalia, tačiau tokiu atveju ypač svarbu mobilizuoti savo resursus ir pasinaudoti visa įmanoma pagalba“, – sako K. Didžiokas.

Jis primena, kad pirmiausia žmogus gali kreiptis į įvairias linijas, su kuriomis galima susisiekti ir pasikalbėti. Dauguma jų anonimiškos, skirtos palaikyti žmogų krizinėje situacijoje.

Kitas variantas, kurį siūlo psichologas, gauti pagalbą sveikatos įstaigose, kuriose šiuo metu egzistuoja daug nemokamų paslaugų. „Kreiptis į instituciją yra nepalyginamai geriau nei likti vienam su savo kančia“, – pastebi specialistas.

„Dažnai pačiam pacientui daug kas paaiškėja apie situaciją, kai jis ją įgarsina ir leidžia sau atsiverti emociškai. Sumažinus emocinio fono intensyvumą neretai iškyla atsakymai ar sprendimai, paremti racionalumu ir tam tikru emociniu atsitraukimu nuo situacijos, tuomet į ją lengviau pažvelgti“, – aiškina K. Didžiokas.

Psichologas pastebi, kad būna atvejų, kai sprendimų tiesiog nėra. Tuomet taikoma ego palaikomoji terapija, kai su žmogumi reikia išbūti, padėti jam atsiverti, išsilieti, būti šalia, žmogiškasis ryšys yra terapinio proceso pagrindas, per kurį vyksta gijimas ir atsigavimas.

Iš krizės išeiname brandesni

Asmeninė krizė yra chaoso laikotarpis gyvenime, kai žmogui viskas yra pakibę ore ir dėl sutrikimo tampa sunku matyti išeitį.

„Tačiau vienas svarbiausių chaoso aspektų yra potencialas, krizės metu ne tik yra išgyvenama kančia, bet kartu gyvenimas suteikia galimybę asmeninei transformacijai“, – primena K. Didžiokas.

Pasak jo, krizinėje situacijoje galime įžvelgti ne vien neigiamus aspektus. Krizinio laikotarpio intensyvumas veikia kaip katalizatorius asmeniniam augimui, brandumui, išminties įgavimui.

„Mums suteikiama galimybė atsisakyti dalykų, kurie nebereikalingi, mums nebetarnauja, ir žengti toliau į gyvenimą kaip labiau visapusiškoms asmenybėms, kurios geba atlaikyti iškylančius sunkumus“, – teigia psichologas.

Pranešimas spaudai.