Daugelis turbūt pasvajoja, kad visai įdomu būtų užsiimti bitininkyste. Tačiau tai, atrodo, yra labai sudėtingas, daug žinių reikalaujantis užsiėmimas, nes kažin ar Lietuvoje rastume kokį gamtos tvarinį, kurio gyvenimas būtų toks paslaptingas kaip bičių...

Laimius STRAŽNICKAS

Šimtai bičių rūšių

Gausiausiai paplitusios aviliuose gyvenančios žmonių veisiamos medunešės bitės (naminės bitės) – tik viena iš daugelio mūsų krašto bičių rūšių. Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Eduardas Budrys sako, jog šiuo metu Lietuvoje žinomos maždaug 328 bičių rūšys ir dar bent 26 yra ieškotinos, nes rastos Lenkijoje ar Baltarusijoje netoli Lietuvos teritorijos.

35 bičių rūšys aptiktos po vieną kartą, į Lietuvos raudonąją knygą įtraukta 12 rūšių, viena iš jų – mėlynoji bitė (Xylocopa valga) – išnykusi.

Bitės nėra ilgaamžės. Daugumos gyvenimo trukmė siekia vieną ar du mėnesius. Žiemojančios medunešės bitės darbininkės ir kamanių bei vagabičių patelės, įskaitant žiemojimo trukmę, gyvena 9–12 mėnesių, medunešių bičių motinėlės – iki 8 metų.

Žiemos miegas – ne visoms

Vasaros mėnesiai bitėms – pats gyvenimo įkarštis. Medunešės bitės skraido saulėtomis dienomis jau kovo mėnesį, o laukinės bitės tampa aktyvios blindėms sužydėjus, t. y. apie balandžio vidurį ar kiek vėliau. Orams atšilus bitės ima ieškoti nektaro savo mitybai, žiedadulkių būsimiems palikuonims, dairytis vietos lizdui įrengti. Dauguma bičių būna aktyvios iki rugsėjo, nors šiltomis dienomis galima pastebėti skraidančių kamanių spalį ar net lapkritį. Orams atvėsus bitėms prasideda žiemos diapauzė (ramybės periodas).

Dauguma laukinių bičių žiemoja pasyvaus suaugėlio stadijos savo lizdo akelėse, esančiose, priklausomai nuo rūšies, sausoje žemėje, negyvos medienos skylutėse, krūmų stiebuose. Kamanės dažnai žiemoja po kelmų žieve ar samanomis, komposto krūvose. Kai kurių bičių – vagabičių ir kamanių – žiemoja tik apvaisintos patelės. Jos išsirita ir poruojasi dar rudenį, paskui sugrįžta į savo lizdus ar žiemojimo vietas. Tačiau žiemą miega ne visos bitės. Medunešės susimeta į kamuolį, tačiau lieka aktyvios – ropinėja po korius, juda iš vienos vietos į kitą, o motinėlės gali dėti kiaušinius.

Šeimos gyvenimas

Daugelis mano, kad bitės gyvena didelėmis šeimomis aviliuose ar drevėse. Taip elgiasi tik nedaugelio rūšių bitės – medunešės, kamanės ir kai kurios vagabitės. Kitos laukinės bitės – pavieniai vabzdžiai: kiekviena patelė ruošia atskirą lizdą.

Stiprioje medunešių bičių šeimoje vasarą būna net apie 50 tūkstančių bičių. Kamanių šeimą, priklausomai nuo rūšies, gali sudaryti nuo 200 iki 1 500 individų. Vagabičių šeimoje būna keliolika ar kelios dešimtys narių.

Tokiose gausiose šeimose kiekvienas turi savo pareigas. Šeimą sudaro motinėlė, dedanti kiaušinius (kamanių ir vagabičių motinėlės pradeda statyti lizdą bei renka žiedadulkes, kuriomis minta pirmosios darbininkės), bitės darbininkės, plečiančios lizdą ir renkančios žiedadulkes, bei patinai (tranai), kurie tik poruojasi su jaunomis motinėlėmis.

Bitės dauginasi dėdamos kiaušinius. Jie dedami iš vaško sulipdytame koryje į lervoms skirtas ertmes, vadinamas akelėmis, į kurias prieš tai prinešama tiek žiedadulkių, kiek reikia vienai lervai išsivystyti. Bendruomeninių bičių motinėlė gali atvesti nuo kelių šimtų (kamanė) iki pusės milijono ir daugiau (medunešė bitė) palikuonių. Pavieniui gyvenančios laukinės bitės gali turėti kelias dešimtis palikuonių.

Medunešės bitės dauginasi spiečiais – vasarą dalis šeimos bičių su senąja motinėle išskrenda ir naujoje vietoje sukuria kitą šeimą. Su spiečiumi senoji motinėlė paskui save išsiveda 30–40 proc. visų avilio bičių. Pastarosios išsineša apie 2 kg medaus. Atsiskyręs spiečius pakimba ant medžio ir ieško naujų namų. Senoji šeima užsiaugina naujų motinėlių ir gali dar kartą spiesti. Beje, išskridęs spiečius į senąjį avilį niekada negrįžta.

„Medaus nešėjos“

Dažnai bitės vadinamos „medaus nešėjomis“, tačiau iš tikrųjų jos jokio medaus neneša – tik renka nektarą. Tad kaip tas medus atsiranda?

Dr. E. Budrys pabrėžia, jog medų gamina medunešės bitės ir kai kurių kitų rūšių bendruomeninės bitės. Medus – tai išdžiovintas iki prisotinto / persotinto tirpalo būklės (nerūgstantis dėl vandens stygiaus) žiedų nektaras ar lipčius, kurio gamybai panaudoti bičių seilių fermentai. Medaus pagrindą sudaro ir saldų skonį suteikia jame esanti gliukozė ir fruktozė.

Medų gamina visa šeima. Stiprioje šeimoje per vasarą pasikeičia apie 100 tūkstančių bičių darbininkių, medaus tokia šeima paruošia iki 100 kg. Medaus skonio ypatybės priklauso nuo medaus žaliavos (augalų, iš kurių nešamas nektaras). Beje, meduje gali būti ir nuodingų medžiagų, nes jų turi kai kurių augalų nektaras. Pavyzdžiui, daugelio rododendrų nektaras turi nuodų, pavojingų žmogui, bet nenuodingų bitėms. Laukinės medunešės bitės medaus pagamina mažiau nei naminės, nes jos daugiau energijos sunaudoja spiesti.

Suprantama, bitės medų gamina ne tam, kad pamalonintų žmones. Medus – medunešių bičių maistas žiemai, t. y. žiedų nektaras, „užkonservuotas“ laikyti ir naudoti žiemą, juk medunešės bitės žiemoja aktyvios būsenos, tad turi ir maitintis. Žmogus, kopinėdamas medų ir atimdamas dalį jo iš bičių, sumažina sėkmingo bičių peržiemojimo tikimybę. Kad ją padidintų, bitininkai vasaros pabaigoje paprastai bites papildomai maitina cukrumi. Tačiau rudenį perdirbančios šį cukrų bitės „susidėvi“ ir blogiau žiemoja, pavasarį trumpiau gyvena.

* Pagrindinė korio paskirtis – ne medaus „sandėlys“, o bičių lervų auginimo vieta. Todėl korio akelių dydis atitinka bičių lervų ir lėliukių dydį (traninių korių akelės didesnės už bičių darbininkių korių). Korį bitės siuva iš vaško, kurį savo liaukomis išskiria bitės darbininkės. Bičių motina ir tranai vaško liaukų neturi. Kuo daugiau nektaro ir žiedadulkių bitės prineša į avilį, tuo daugiau pagamina vaško ir siuva korių. Esant geram medunešiui stipri bičių šeima gali pagaminti iki 2–5 kg vaško.
* Pikis – nuo augalų renkamos dervos, kurias medunešės bitės naudoja viršutinei būsto daliai sandarinti.
* Žiedadulkės – pagrindinis bičių lervų maistas.
* Bičių duonelė – žiedadulkės, raugintos (konservuotos pieno rūgštimi) ir užpiltos medumi, t. y. taip paruoštos ilgai laikyti.
* Bičių pienelis – baltymingos bičių galvos liaukų (pakitusių seilių liaukų) išskyros, naudojamos jaunų bičių darbininkių ir tranų lervų (iki trijų dienų amžiaus) bei bičių motinų lervų (visą augimo laikotarpį) mitybai.
* Bičių nuodai – bičių patelių pridėtinių lyties liaukų išskyros, naudojamos geliant.
* Rečiau naudojami produktai – bičių (tranų) lervos, gyvos ir negyvos bitės ir kt.

Gelia, kad apsigintų

Didžiausia žmogaus daroma žala bitėms – jų buveinių naikinimas. Pavyzdžiui, laukinių bičių buveinės – dideli išpuvusių medžių uoksai. Vykdant sanitarinius kirtimus seni drevėti medžiai pašalinami, todėl laukinės medunešės bitės neturi kur gyventi ir Lietuvoje yra išnykusios.
Daugelio kitų rūšių bičių veisimosi vietos yra sauspievės ir viržynai, susiformuojantys išdegusių pušynų vietose. Kadangi žmonės gaisravietes užsodina mišku, tokių buveinių Lietuvoje beveik nėra, yra likę tik buvusių SSRS karinių poligonų Pabradėje, Rūdninkuose ir prie Musteikos teritorijose.

Didžioji dalis Smiltynės gaisravietės taip pat užsodinta mišku, todėl itin retos, į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos Baltijos šilkabitės, gyvenančios Kuršių nerijos pilkosiose kopose, ten veistis negalės. Daugelio rūšių bitės gyvena ardomuose, eroduojančiuose skardžiuose, išdžiūvusių medžių stuobriuose, tad tokių sąlygų naikinimas veda prie rūšių nykimo. Be abejo, bitėms kenkia insekticidų naudojimas žemės ūkyje.

Bitės irgi gali kenkti žmonėms – jos turi galimybę gelti. Tiesa, tai daro tik norėdamos apsiginti. Bendruomeninės bitės gelia, kai gina savo lizdą.

Geluonis – tai pakitusi kiaušdėtė. Ji bitei reikalinga, kad ši galėtų įgelti. Visos bitės, išskyrus medunešes, įgėlusios nemiršta. Medunešės bitės darbininkės nemiršta, jei gelia kitiems vabzdžiams, tačiau įgėlusios stuburiniam gyvūnui (žinduoliui, paukščiui) nutraukia savo pilvelio galą, kuriame yra geluonis su atitinkamais raumenimis ir nuodų liaukomis, todėl po kelių valandų miršta. Geluonis juda savarankiškai ir pats sminga gilyn į aukos odą, periodiškai įšvirkšdamas nuodų. Įgeltajam nubraukti geliančią bitę yra lengva, bet pašalinti mažytį įsmeigtą geluonį – sunku.

Apie bites prirašyta gausybė įdomių dalykų. Ar girdėjote tokią pikantišką detalę, kad medunešių bičių motina poravimosi su tranu metu nutraukia jo lyties organus, tad tranas netrukus po poravimosi, kaip ir bitė darbininkė po įgėlimo, žūsta...