Lvovas - didžiausias Vakarų Ukrainos miestas, istorinė Galicijos sostinė. Miesto senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. lonelyplanet.com nuotrauka

Vaidas MIKAITIS

Lvovas yra pats ukrainietiškiausias didmiestis Ukrainoje. Net gūdžiu sovietmečiu miestiečiai nenoriai kalbėjo rusiškai, todėl atvykėliai iš rytinės šalies dalies stebėjosi ir jautėsi kaip ne savo žemėje. Dabartinių karo veiksmų Ukrainoje fone šis reiškinys dar aštresnis. Dvi savaitgalio dienas pasižvalgėme, kuo šis ukrainiečių kalbos ir patriotizmo bastionas gyvena dabar.

Turime daug ką bendro

Lvovas – didžiausias Vakarų Ukrainos miestas ir septintas pagal dydį šalyje. Jo priešiškumą rusiškumui galima įžvelgti panagrinėjus miesto istoriją. Per visą gyvavimo istoriją Lvovas tik labai trumpą laiką įėjo į vienokios ar kitokios Rusijos sudėtį.

Lvovas įkurtas 1256 metais ir vos po kelerių metų tapo Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostine. Septynerius metus iki pat lenkams perimant miesto kontrolę 1349 metais Lvovą valdė Gedimino sūnus Liubartas. Vėliau daugiau nei keturis šimtus metų Lvovas įėjo į Lenkijos ir Abiejų Tautų Respublikos sudėtį. Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 metais Lvovas atiteko Austrijos-Vengrijos imperijai ir buvo pavadintas Lembergu. Kai pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui šios imperijos nebeliko, Lvovo kontrolę parėmė naujai susikūrusi Lenkijos valstybė.

XX amžiuje tiek miesto, tiek visos Ukrainos istorija yra panaši į Vilniaus ir Lietuvos istoriją. Tik mums pasisekė labiau, – nors Vilniaus tuokart ir netekome, bet išsaugojome Lietuvos valstybę, į kurią lenkai taip pat kėsinosi. Skirtingai nei Vilniaus atveju, iš ukrainiečių pasipriešinimo lenkai beveik nesulaukė, todėl visa Vakarų Ukraina kartu su Lvovu be kovos atiteko Lenkijai ir įėjo į jos sudėtį iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai nacistinė Vokietija drauge su Sovietų Sąjunga sutriuškino Lenkiją. Ir tik tada Vakarų Ukrainą aneksavo Sovietų Sąjunga. Nenuostabu, kad per ilgus šimtmečius Lvovo sritis prieraišesnė Vakarų, o ne Rytų pasauliui.

Karo metais ir pokariu Lvovo regione aktyviai veikė Stepano Banderos vadovaujami ukrainiečių partizanai, kovojantys už Ukrainos nepriklausomybę. Kaip ir lietuvių partizanams, tuokart jiems nepavyko ir Ukrainos nepriklausomybės planus teko atidėti dar kelioms dešimtims metų. Tačiau dabar, kai Ukraina nepriklausoma, Lvovas skleidžiasi visu savo ukrainietišku patriotiškumu, ypač tarp jaunimo.

Miesto centre stūkso įspūdingas Operos ir baleto teatras, pastatytas 1897–1900 metais.

Užsieniečių kol kas nedaug

Tai akivaizdu ir miesto gatvėse, jose plaikstosi daugybė Ukrainos vėliavų. Dauguma miestiečių, į kuriuos kreipsitės rusiškai, atsakys jums ukrainietiškai. Vos vienas kitas kalbės rusiškai, bet raukydamasis. Lvovo gyventojai mieliau bendrauja lenkiškai arba angliškai. Žinoma, šias kalbas moka ne visi. Lenkų kalba yra ir šiaip panaši į ukrainiečių, jos beveik nereikia mokytis, o angliškai kalba tik jaunimas. Tačiau galima nesunkiai apsieiti ir su rusų kalba. Tereikia kokiu nors būdu parodyti, kad nesate rusakalbiai, ir miestiečiai be problemų pereis prie šios kalbos. Rusiškai kalbėti moka visi, tik nešneka iš principo. Galima, pavyzdžiui, pasisveikinti ukrainietiškai, o dar smagiau pasakyti „Slava Ukraine“, tada daugumos simpatijos garantuotos. Ne sykį lankiausi Ukrainoje, tačiau tokio priešiškumo rusų kalbai kaip Lvove niekur nepatyriau.

Tarkim, užsisakydami ekskursinį automobiliuką, kursuojantį Lvovo senamiesčio gatvėmis, buvome klausiami, kokia kalba norime garsinio ekskursijos gido. Kadangi mums nebuvo skirtumo, vairuotojas nusprendė už mus – įjungė anglišką gidą, esą sulauksime daug šnairų žvilgsnių, jei atviras automobiliukas plyšaus rusiškai. Ir iš tiesų, važinėjantis gatvelėmis iš automobilio sklindant anglų kalbai miestelėnai žvelgė labai pagarbiai.

Užsienio turistai Lvove dar yra gana retas dalykas. Čia savaitgaliais suvažiuoja daug lenkų, tačiau jie kalba savo kalba, kurią ukrainiečiai supranta. Kitos tautos Lvovo dar nėra atradusios, išskyrus čia studijuoti ar pasilinksminti atvykstančius turkus. Todėl, bent jau kol kas, bet kuris užsienietis, kalbantis kita nei lenkų ar turkų kalba, Lvove jausis išskirtinis.

Turgaus aikštėje prie paminklo Neptūnui.

Lietuviškas savaitgalis

Lietuviai jau irgi tampa ta tauta, kurios kalba savaitgalių vakarais neretai girdima Lvovo senamiestyje, mat nuo šio pavasario ukrainiečių oro linijos tiesiogiai skraidina iš Vilniaus. Kadangi skrydžiai tik savaitgaliais, todėl galima patogiai skristi į Lvovą penktadienį vakare ir grįžti sekmadienio naktį. Šis maršrutas ir buvo sumanytas, kad lietuviai galėtų savaitgalį praleisti Lvove. Iki tol tekdavo ilgai važiuoti per Lenkiją, stovėti eiles pasienyje ir iki Lvovo kratytis prastais Ukrainos keliais.

Tad nekeista, jog Lvovo gerbėjų pulkelis buvo negausus. Į Lvovą dar galima atvykti traukiniais bei autobusais iš Kijevo ar Varšuvos. Tačiau tai ganėtinai brangu ir labai ilgai trunka. Skrydis iš Vilniaus – geriausias pasirinkimas.

Vos tik buvo paskelbta apie naują maršrutą į Lvovą, bilietų kainos buvo nepaprastai žemos – apie 30 eurų į abi puses. Dabar, kai maršrutas tapo populiarus, bilietų kaina į abi puses yra apie 80 eurų. Krypties populiarumu suabejoti neleido ne tik draugų, viešėjusių Lvove, pasakojimai, bet ir mūsų skrydis. Penktadienį vakare lėktuvas buvo pilnutėlis Vakarų Ukrainos sostinę pažinti norinčių linksmų lietuvių ir toks pat pilnas sekmadienį – grįžtančiųjų atgal ir nusiteikusių ne mažiau linksmai.

Gatvė, vedanti į senamiestį.

Gali jaustis pasiturintis turistas

Ir ko nebūti linksmam, jei Ukrainoje kiekvienas lietuvis gali jaustis kaip pasiturintis pilietis. Daugumai statistinių lietuvių, keliaujančių pramogauti į Vakarų Europą, tenka kruopščiai planuoti išlaidas, o Ukrainoje ši problema yra beveik neaktuali. Čia viskas nebrangu – pradedant viešbučių, taksi, gėrimų bei maisto ir baigiant paslaugų ar prekių kainomis. Manyčiau, Ukraina apskritai yra pigiausia šalis Europoje, todėl nestebina, kad atsiradus šiam maršrutui pulkai mūsų tautiečių metėsi jį išbandyti.

Lvove išsinuomojome nedidelį dviejų kambarių butuką, para jame kainavo 24 eurus. Jis buvo kiek nutolęs nuo centro, bet labai jaukus. Panašiomis kainomis galima išsinuomoti visai neblogus viešbučio kambarius miesto centre, tik jie bus be virtuvėlės. Žinoma, yra ir brangių, bet kainos labai įvairios ir išsirinkti galima pagal finansines išgales. Apartamentai miesto centre gali kainuoti ir apie 20 eurų už parą.

Maisto ir gėrimų kainos, žinoma, mažesnės nei Lietuvoje. Pietūs kavinukėje prie centrinio turgaus, kur renkasi vietiniai, gali kainuoti apie 1,5 euro. Miesto centre, žinoma, viskas brangiau ir senamiestyje pietūs gali prasidėti nuo 5–6 eurų, alaus bokalas senamiestyje kainuoja apie 1,5 euro. Žinoma, visko galima rasti ir brangiau, bet kainos prasideda nuo mano paminėtųjų.

Mieste – geras susisiekimas, važinėja tramvajai, troleibusai, autobusai ir mikroautobusai. Bilieto kaina, jei neklystu, bene dvidešimt euro centų. Kai tokios transporto kainos, pernelyg nenuskriausite savęs važinėdamas taksi, ypač jei keliaujate ne vienas.

Senoji miesto sinagoga.

Kareiviai grįžta atostogų

Lvovas pasirodė modernus ir vakarietiškas miestas. Gal net gražiausias Ukrainoje, išskyrus, žinoma, Kijevą. Senamiestis labai jaukus, gražiai sutvarkytas, pilna barų ir žmonių. Savaitgalių vakarais senamiestyje šurmuliuoja gyvenimas, kurį kuria jauni ir linksmi ukrainiečiai. Būdamas ten net neįtari, kad kitoje šalies dalyje vyksta karas ir žūsta žmonės. Tačiau neįtari tol, kol šiek tiek nepasitrauki iš senamiesčio.

Mieste matyti daug kareivių. Jie nepatruliuoja, nesaugo viešosios tvarkos, o tiesiog yra grįžę atostogų namo iš karo. Judresnėje miesto vietoje stovi stacionarios pavėsinės, registruojančios savanorius į Ukrainos kariuomenę, renkamos aukos. Čia plaikstosi vėliavos ir skamba patriotinės dainos. Lvovo gyventojai labai draugiški ir mielai bendrauja su turistais.

Visgi karo tema čia yra labai jautri. Anot vietinių, turistai gal ir nejaučia karo, vykstančio Ukrainoje, tačiau jie patys beveik kasdien mato pargabenamus namo karstus su Donbase žuvusiais kariais. Tai labai liūdina, tačiau gyvenimas dėl to nesustoja, ir miestiečiai stengiasi dirbti savo kasdienius darbus, taip reikšdami meilę Tėvynei. O mums, atvykėliams, karas yra toli ir mes leidžiamės pažinti šį gražų miestą.

Čia renkamos aukos karo dalyviams.

Pasižvalgykite iš rotušės bokšto

Lvove yra ką pažiūrėti turistui. Labai mėgstu bet kuriame lankomame mieste užsikarti kur nors aukštai, kad būtų galima matyti visą miestą. Lvove tokia vieta gali būti rotušės bokštas. Jis iškilęs aukštai virš senamiesčio, ir iš ten atsiveria puiki miesto panorama. Bilietas į bokštą kainuoja mažiau nei eurą. Vienintelis trūkumas, kad į aukštą bokštą reikia kopti pėsčiomis, lifto nėra. Senamiestyje daug garsių, atskiras istorijas turinčių pastatų. Jų tiek daug, kad sudėtinga visus identifikuoti ir atpažinti, todėl rekomenduoju samdyti senamiestyje kursuojantį turistinį automobiliuką. Po 4 eurus žmogui – ir valandą vežios gatvelėmis, o garso gidas pasakos svarbiausius dalykus. Taip sutaupysite ir laiko, ir pastangų. Visa miesto istorija bus vaizdžiai pateikta. Tai yra geriausias būdas pažinti Lvovo senamiestį.

Dažniausia tiek miestelėnų, tiek užsieniečių susibūrimo vieta yra Turgaus aikštė prie miesto rotušės. Čia žmonės bendrauja, muzikuoja ar kitaip leidžia laisvą laiką. Tai yra viena gyviausių miesto vietų tiek dieną, tiek naktį. Taip pat siūlau pereiti senamiestį remiančia gražia alėja nuo Operos ir baleto teatro iki paminklo poetui Tarasui Ševčenkai. Čia taip pat labai judri ir populiari miestiečių susibūrimo vieta. Šalia esančioje gatvėje yra įsikūrę daug barų ir restoranų, ši vieta man priminė mūsų sostinės Vokiečių gatvę. Lvove ši gatvė vadinasi Laisvės prospektu.

Neparadinis Lvovas atokiau nuo miesto centro.

Prie fontano, esančio šalia teatro, nuolat vyksta gatvės artistų pasirodymai ar koncertai. Kiti siūlo nueiti ir į pačią operą, tačiau viešėdamas mieste tik dvi dienas turi būti tikru operos mėgėju, kad skirtum tam laiko. Dar vienas įdomesnis objektas, nesantis senamiestyje, yra Aukštutinė pilis ant Liublino unijos kalvos. Ši kalva buvo supilta 1869 metais Liublino unijos 300-osioms metinėms atminti. Nuo apžvalgos aikštelės ant kalvos galima pasigrožėti miesto vaizdais, o ant šalia esančios kalvos stovi kryžius, skirtas Afganistano karo aukoms atminti. Šalia yra ir miesto centrinis kalnų parkas.

Mieste gausu įvairių religijų bažnyčių. Dauguma jų yra senamiestyje. Čia galima aplankyti katalikišką Lotynų katedrą, Šv. Jurgio katedrą, armėnų, rusų ortodoksų cerkves. Taip pat jėzuitų, dominikonų, bernardinų bažnyčias bei vienuolyną. Žymiausiais mieste laikomi Lvovo istorijos, Lvovo nacionalinis muziejai, Lvovo meno galerija, istorijos ir religijos, meteorologijos ir kiti muziejai. Viešnagė Lvove įtikino, kad šis naujai lietuviams atsivėręs miestas yra puikus laisvalaikio malonumas. Vasara miestą nuspalvino dar gražesnėmis spalvomis, jis tikrai vertas jūsų dėmesio.