Vis dažniau pasiskolintas iš anglų kalbos žodis „aging“ mūsuose verčiamas ne į „senti“, o į „amžėti“. Dažnas suprantame, kad šis žodžių žaismas esmės nekeičia - ir vienu, ir kitu atveju kalbame apie tam tikrą didėjantį metų skaičių - tačiau tokiu būdu tarsi išvengiame jausminio diskomforto ir pasirenkame platesnę reikšmę. Juk galima teigti, kad amžėjame nuo pat gimimo.

Kodėl, atrodytų, natūralius biologinius procesus, mums tampa vis sunkiau priimti?

Pirma, gyvename tobulumo amžiuje ir visuomenėje, kur klesti jaunystės kultas. Viskas, pradedant išvaizda, turi būti nepriekaištinga, nuolat dalyvaujame varžybose “Aš galiu!”, darbo rinkoje tiesiai šviesiai pageidaujama veržlumo, energijos ir jaunystės. Brandžiais žmonėmis abejojama, kaip nenorinčiais ar nesugebančiais mokytis, tobulėti, priimti pokyčius.

Antra, su patirtimi, keičiasi mūsų santykis su pasauliu bei pačiu savimi. Nebereikia gyventi iš inercijos - studijos, karjera, vaikų auginimas, hobių paieškos jau tarsi įvykę, ir tada natūraliai kyla klausimas - o kas toliau, ko noriu aš? Būtent šiuose klausimuose slypi daugiausia nerimo, dilemų. Tęsti ar pradėti kažką naujo, rizikuoti ar saugoti stabilumą, ar tikrai užteks energijos, o kas bus, jeigu nepasiseks, ar ne per vėlu ieškoti savęs?

Galiausiai, vis labiau pradedame jausti savo kūną, įvairius amžėjimo signalus, vis sunkiau paslėpti nuovargį. Anot tyrimų, sulaukę 40 - 50 metų žmonės ženkliai labiau pradeda rūpintis savo sveikata, nes kūnas vis labiau signalizuoja apie negalavimus.

Ir vis dėlto, ilgėjant gyvenimo trukmei, įvardinti, kokio amžiaus žmonės jau priskiriami prie amžėjančių, būtų gana rizikinga. Vis didesnė visuomenės dalis gyvena aktyvų ir pilnavertį gyvenimą - keliauja, keičia gyvenamą aplinką, kuria verslus, mokosi naujų dalykų. Kiekvienas savo aplinkoje turime įvairių pavyzdžių - tiek brandaus amžiaus žmonių, kurie spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu ir energija, tiek jaunų, kurie save jau vadina “seniais” ir “nurašytais”. Tai rodo, jog su amžiumi susiję pokyčiai gali būti tiek teigiami, tiek neigiami, ir jie dažniausiai nėra apie amžių, o apie žmogaus psichologinį pasirengimą priimti tuos pokyčius.

Taigi, ką daryti, kad būtų lengviau priimti į gyvenimą natūraliai pasibeldusį amžėjimo procesą? Pirmiausia, svarbu suprasti, kiek vadovaujamės visuomenėje egzistuojančiais stereotipais, jog gyvenimas su amžiumi vien bėdos ir ligos, o daugybės dalykų jau nedera daryti, o kiek - natūralia savo energija, smalsumu ir iš vidaus kylančiu poreikiu gyventi aktyvų ir prasmingą gyvenimą. Ne mažiau svarbu, ir kiek gebame priimti save pokyčių akivaizdoje, o kiek keliame sau aukštus, kartais net ne visai adekvačius, lūkesčius.

Gebėjimas rinktis veiklą, gyvenimo būdą ar laisvalaikį pagal savo galimybes, kuria sveiką ir tvarų santykį su savimi. Tuo tarpu dažnas peržengimas savo ribų, veda į dažną nusivylimą, perdegimą, kartais net bejėgystę ar dar didesnį nepasitikėjimą savimi. Na, ir visuomet verta stabtelėti ir pagalvoti, kaip elgiamės susidūrę su sunkumais. Ar neliekame vieni su savo dilemomis, ar mokame ieškoti pagalbos, palaikymo, galbūt tiesiog atviro pokalbio ar saugaus bendraminčių būrio. Juk visi gyvename amžėjančiame pasaulyje!

Partnerių turinys.