Žmonės interjero puošmenas paprastai renkasi pagal savo skonį, intelektą, todėl kiekvienuose namuose ant sienų rasime pačių įvairiausių dalykų. Tačiau, pasak mūsų kalbinto žinomo astrologo ir parapsichologo Vladimiro Azanovo, tikrai ne viskas, kas tik jums pakliūva po ranka ar ką paveldėjote iš savo senelių, tinka jūsų namams.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Taip jau esame įpratę, kad mūsų namų sienos būtų netuščios. Juk dar protėviai ant jų kabindavo sumedžiotų žvėrių kailius, ragus, kažką įdomaus pasidirbdinę iš medžio. Šiais laikais sienas, žinoma, dažniausiai puošia paveikslai, nuotraukos, rečiau – kitos dekoratyvinės detalės. Iš to, kuo šeimininkai puošia savo namo ar buto sienas, galima spręsti ir apie jų charakterį, pomėgius bei polinkius.

Deja, ne visi žino, kad kai kurios sienų puošmenos namams neša laimę, o kartais šeimininkai nė nenutuokia, jog jie pasikabino tai, kas erzina, spinduliuoja negatyvią energiją.

Prie molberto – tik su gera nuotaika

Apie žmonių ir daiktų, tarp jų ir paveikslų bei nuotraukų skleidžiamą energiją, kitaip dar vadinamą aura, V. Azanovą kalbinu ne tik todėl, kad jis jau bene trisdešimt metų domisi šia sritimi. Vilnietis pats tapo, yra surengęs keletą parodų. O jo namuose sostinės Fabijoniškių rajone, daugiausia koridoriuje ir svetainėje, kabo daug darbų, tapytų paties namų šeimininko.

Įgimtus ir vėliau savarankiškai tobulintus tapybos įgūdžius Vladimiras nutarė dar nušlifuoti prieš kelis dešimtmečius dailės klasiko Augustino Savicko įsteigtoje mėgėjų studijoje. Vyras pamena, kaip atnešęs pirmuosius savo darbus jaudinosi ir laukė vieno iš garsiausių Lietuvos tapytojų vertinimo žodžių.

„Tie keli mano darbai metrui patiko, tik kai ką liepė pataisyti, užtapyti. Jis paskatino mane ir toliau tuo užsiimti. Ne vienas žmogus pasakys, kad „žaisti“ dažais yra didelis malonumas.“ Parapsichologas įsitikinęs, kad piešimas, o ypač tapyba ar akvarelės liejimas – geriausia atsipalaidavimo priemonė. O jeigu darbai patinka ne tik pačiam autoriui, bet ir namiškiams, juos galima drąsiai kabinti ant namų sienų.

Darbo kabinete yra vos vienas kitas jo paties tapytas paveikslas. Nedidelis peizažas primena prieš kelerius metus praleistas malonias ir įspūdžių kupinas dienas Kryme. Keli dekoratyvūs akcentai liudija pagrindinį buto šeimininko užsiėmimą – įrėmintos Taro kortų kopijos, mistinę galią turintis čigonės portretas, kurio atsiradimo istoriją Vladimiras papasakos vėliau.

„Niekada netapau, jei esu blogos nuotaikos arba supykęs, todėl ir kitiems menininkams ar mėgėjams nepatariu to daryti. Būna, kad drobė ant molberto stovi dvi ar tris savaites, mėnesį, kol vieną dieną pajuntu, kad reikia paimti teptuką ir dažus. Kai pradedu tapyti paveikslą, niekada nežinau, koks bus galutinis rezultatas. Manau, kad kūryboje tai ir yra pats maloniausias dalykas. Ne veltui daugelis dailininkų teigia, kad teptuką valdo kažkokia aukštesnė valia. Kai į paveikslą „įkraunu“ savo gerą nuotaiką, jį užbaigęs pasižiūriu ir dažnai pagalvoju: „Viešpatie, tai sukūriau ne aš“, – kalba parapsichologas, kuris šiuo metu rengiasi „Angelų“ parodai, nes jų yra nutapęs bene daugiausiai.

Namams reikia ramybės

Vladimiro draugai ir pažįstami, taip pat atėję į namus ieškoti psichologinės bei kitokios pagalbos žmonės dažnai klausia, kodėl jo tapyti angelai be veidų. „O kas tuos veidus matė? Juk aš negaliu piešti to, ko nemačiau, o jeigu ir būčiau pamatęs tada, kai sunki liga mane buvo prikausčiusi prie patalo ir buvau komos būsenos, su jumis dabar nekalbėčiau, – šypsosi pašnekovas. – Man angelas yra paslaptingas ir šventas, o tai, koks jis atsiranda drobėje, man diktuoja pasąmonė.“

Savamokslis dailininkas dar mėgsta tapyti gamtos vaizdus, tačiau daugiausia jo paveiklų – abstrakcijos, kurių esmę ir prasmę, kaip pats sako, ne visi supranta, kai kas pavadina ir teplionėmis. Vladimiras nepyksta, nes kiekvienas jo darbas yra tam tikro momento gerų jausmų išraiška. Jis teigia, kad niekada nėra tapęs ar daręs to, kas žmogui suteiktų neigiamų emocijų.

„Yra daug žinomų dailininkų paveikslų, kuriuose daug chaoso, smurto, konfliktų, karų scenų, rėkiančių spalvų abstrakcijų. Jie, mano įsitikinimu, gali tikti muziejuose, kokiose nors įstaigose, bet tik ne namuose, nes tokie vaizdiniai kelia nerimą bei kursto neigiamas emocijas. O namuose reikia ramybės“, – kalba parapsichologas, kuris, beje, visą savo jaunystę svajojo tapti dailininku restauratoriumi, bet likimas viską sudėliojo savaip.

Geriausia išsirinkti patiems

V. Azanovas su žmona Danute užaugino du sūnus Jurijų ir Igorį, kurie jau sukūrė šeimas ir gyvena atskirai. Vladimiras džiaugiasi, kad jo vaikams patinka tai, ką jis tapo. Ir vienas, ir kitas, atėję aplankyti tėvų, paprašė leisti išsirinkti keletą paveikslų jų namų interjerui. Tai, anot parapsichologo, teisingiausias kelias, kai daiktus, o juo labiau vizualinius dalykus pasirenka patys namų šeimininkai.

Juk pasitaiko atvejų, kai, tarkim, jubiliejaus proga kažkas padovanoja didelį ir brangų paveikslą, dažniausiai kokį miesto vaizdelį, peizažą ar natiurmortą. Žmogus jį pasikabina ant kambario sienos, o tik po kiek laiko pastebi, kad kažkas ne taip. Gerai įsižiūri ir suvokia, kad tame paveiksle dailininkas įamžino ne saulėtekį, kaip jam iš pradžių atrodė, o saulėlydį… Netrukus miršta to žmogaus tėvas. Gal tai atsitiktinumas, bet jis paveikslą nukabina, nes kažkodėl nebenori jo matyti.

Pasak V. Azanovo, kai kabantis ant sienos paveikslas, kaukė ar kita dekoracija pradeda erzinti, ją reikia nukabinti nedelsiant. Nors ir brangi tai būna dovana ar pirkinys, tačiau būtina jį padėti kur nors tolėliau. Jei tai žinomo ar perspektyvaus dailininko darbas – galima palikti kaip investiciją, kurią po kiek laiko bus galima parduoti kokiam kolekcininkui.

Tad V. Azanovas įsitikinęs, kad geriausia, kai paveikslą pats žmogus išsirenka galerijoje, dailininko dirbtuvėje ar net nusiperka iš gatvės prekeivio. Juk galima pasiūlyti tam, kuriam ketini kažką padovanoti, kartu pasivaikščioti ir nupirkti dovaną. Apskritai paveikslų, kaip dovanos, Vladimiras nepeikia. Jis pats draugams, kuriuos gerai pažįsta ir artimai bendrauja, gimtadienio ar vestuvių proga specialiai nutapo jiems tinkamą kūrinį, įdėdamas į jį ir dalelę savo širdies šilumos.

Mirusieji tesiilsi ramybėje

Neretai žmonės mėgsta svetainėje ar kokioje kitoje patalpoje kampelį ar net sieną skirti savo giminei: mirusiems tėvams, proseneliams, jų portretams, o kartais įrėmina ir pakabina net laidotuvių nuotraukas. V. Azanovas pataria, kad, nepaisant pagarbos mirusiems artimiesiems, jų fotografijų kambariuose, kuriuose gyvename, nekabintume.

„Mirusius artimus žmones palikime ramybėje. Jų nuotraukas galite išsaugoti, padėti kur nors į stalčių, kartkartėmis ištraukti ir prisiminti, gal per jų gimtadienius ar jubiliejus, bet nereikia jų naudoti kaip interjero puošmenų“, – sako jis ir patikslina, kad tapyti prosenelių ar tėvų portretai jau turi visai kitokios energijos, nes dailininkas į tą paveikslą „įkrovė“ savo jausenos ir sukūrė ne fotografinį akimirkos atvaizdą, o meno kūrinį.

Kas kita ir nuotraukos, kuriose įamžintos jūsų ir šeimos džiugios gyvenimo akimirkos: vestuvės, krikštynos, kiti giminės susiėjimai, iškylos į gamtą, kelionės ir pan. Dabar dažniausiai jos tūno kompiuteriuose ir retkarčiais peržiūrimos. Tiesa, pačias gražiausias verta išspausdinti ant popieriaus ir iškelti į dienos šviesą.

Vladimiro ir Danutės Azanovų namuose tokioms įdomioms ir nuotaikingoms šeimos nuotraukoms dailiuose rėmeliuose skirtas atskiras kampelis svetainėje. „Manau, tokių šeimos nuotraukų kampelį ar net visą sieną reikia nuolat keisti, papildyti naujomis sustabdytomis gyvenimo akimirkomis. Jos mums primins, kad dažniau verta galvoti apie tai, kas buvo ir dar gali būti gera, o ne nuolat niurzgėti, kad viskas blogai, nes taip žmogus gali sau ir ligą įsikalbėti“, – sako parapsichologas. Ypač žmogų gerai nuteikia jo paties vaikystės nuotraukos arba mažųjų vaikų, anūkų portretai.

Ir dar V. Azanovas pataria nebijoti keisti paveikslų pagal jūsų nuotaiką, metų laiką ir pan. Jeigu neturite profesionalių dailininkų paveikslų, tiks ir tie, kuriuos įsigijote Kaziuko mugėje, ar įrėmintos žinomų dailininkų reprodukcijos, pagaliau pabandykite ką nors nutapyti ar išlieti akvarele patys.

Apie šventųjų ir stebuklingus paveikslus

Jeigu žmogus yra tikintis, jo namuose būtinai atsiras vietos Dievo Motinos ar Kristaus atvaizdui, kitiems bibliniams siužetams. Jie ramina sielą ir pakelia aukščiau kasdienybės ir buities rūpesčių. V. Azanovo darbo kambaryje toks altorėlis yra.

„Vienas ar keli šventųjų paveikslai tikinčiam žmogui reikalingi, nes prie jų galima sukalbėti maldą, paprašyti Dievo atleidimo ar pagalbos. Nors aš esu labiau realistas ir linkęs tikėti tuo, kad jei žmogus pats nepajudins piršto, ir Dievas stebuklo nepuls daryti“, – šypsosi pašnekovas, įsitikinęs, kad tikėjimas žmogui padeda gyventi, išsaugoti viltį pasveikti, išsipainioti iš sudėtingų gyvenimo situacijų. Kur kabės toks šventas paveikslas, ar bus namuose įrengtas sakralusis kampelis, pasak Vladimiro, nėra labai svarbu, nes pati sakraliausia vieta – tikras altorius bažnyčioje.

Beje, prie gerą energiją spinduliuojančių paveikslų žinovas priskiria ir vaikų piešinius bei tapytus akvarele ar guašu paveikslėlius. „Juk vaikai paprastai viską daro tyra siela, –
primena žinomą tiesą pašnekovas. – Dar geriau, jeigu jūs kokį nors paveikslą sukursite kartu – visa šeima ir pakabinsite namuose garbingoje vietoje.“

Kaip Vladimiro namuose atsirado paslaptingas nedidelio formato tamsaus gymio gražuolės portretas, kurį šeimininkas laiko stebuklingu? „Norite – tikėkite, norite – ne, bet šis čigonės portretas neša laimę, – tikina jis. – Šio paveikslo fotografuotą kopiją parsivežiau iš Kijevo, kuriame prieš kelis dešimtmečius mudu su broliu Sergejumi lankėme astrologijos kursus. Apsistojome tuščiame pažįstamų bute. Kartą įėjau į šeimininkų kambarį ir pajutau kažkieno žvilgsnį. Į mane iš nuotraukos įdėmiai žvelgė štai šios gražuolės akys. Tuomet pajutau, kad tai ne paprastas čigonės portretas. Kai grįžo buto šeimininkai, jie papasakojo tos nuotraukos atsiradimo istoriją, kuri man pasirodė įtikinama…“

Paaiškėjo, kad čigonaitė buvo kažkurios šalies karaliaus mylimoji, ir jis liepė ją nutapyti. Portretas keliavo iš kartos į kartą ir ne vieniems namams ir ne vienam jo savininkui nešė laimę. Gandas apie jį paplito, berods, per anglišką laikraštį, kuriame ir buvo išspausdinta to paveikslo nuotrauka. Taip ji atsirado ir pas kijeviečius. V. Azanovas perfotografavo tą nuotrauką ir, grįžęs į Vilnių, paprašė vieno pažįstamo dailininko, kad iš jos nutapytų paveikslą, įrėmino jį ir pakabino garbingoje vietoje. Paklaustas, ar Vladimirui sekasi nuo to laiko, kai laimės nešėjos portretas kabo jo kambaryje, jis atsakė: „Tikrai taip.“