Žiema vis labiau kandžiojasi šaltuku, o gyvenimas tęsiasi – po antklode juk nelindėsi. Be to, ir žiema teikia nemažai malonumų. Ką daryti, kad lauke nesušaltume? Kokios medžiagos labiausiai šildo ir kokių gudrybių yra prigalvoję gamintojai, kad išsaugotume rankas, kojas ir visą kūną šiltai net esant minusinei temperatūrai?

Dalia VALENTIENĖ

Kodėl vilna šildo?

Vilna ne tik bene geriausiai saugo nuo žvarbaus oro, bet ir, kaip teigia natūralios medicinos šalininkai, slopina skausmą, padeda įveikti uždegimus. Ji neleidžia nei sušalti, nei sukaisti. „Viršutinis vilnos sluoksnis susideda iš mažyčių mikroporų, leidžiančių audiniui kvėpuoti. Tačiau poros yra tokios mažytės, kad nei prakaitas, nei vanduo negali prasiskverbti į audinio paviršių. Vilnos struktūra įdomi tuo, kad tarpeliuose tarp ląstelių ji gali laikyti drėgmę, kurios visai nesijaus.

Vilna natūraliai stumia drėgmės perteklių į sausą dalį, taip ji greičiau išgarinama. Tad vilnoniai drabužiai puikiai išlaiko šilumą net suprakaitavus. Kai vilna sugeria drėgmę, joje įvyksta daugybė cheminių reakcijų, kurios išskiria karštį į aplinką, o pats audinys lieka šiltas“, – pasakoja tekstilės technologė Vitalija Launorienė. Šios vilnos savybės leidžia kūnui prisitaikyti prie temperatūros svyravimų, kurių sukelia drėgmė.

Vilnos kokybė, specialistės teigimu, vertinama pagal plauko storį, banguotumą, spalvos ir plaušų tvirtumą. „Pats svarbiausias – vilnos plauko storis, nuo kurio priklauso ir jos panaudojimas. Plonesnė nei 15,5 mikrono vilna yra pati prabangiausia ir švelniausia, iš jos gaminami ypač aukštos kokybės drabužiai. Storesnės vilnos pluoštai, 35 mikronų ir storesni, yra naudojami kitur, pavyzdžiui, kilimų gamyboje. Drabužiai, kurie turi tiesioginį kontaktą su oda, paprastai gaminami iš 25 mikronų storio ir plonesnės vilnos. Storesnė per daug kanda, todėl tinka tik kai kuriems viršutiniams drabužiams, dažniausiai paltams“, – sako technologė.

Natūrali vilna yra pilkos, gelsvos arba baltos spalvos, kokios būdavo močiučių megztos vilnonės kojinės. Tačiau šiandien galima įsigyti įvairiausių spalvų ne tik kojinių, bet ir kitų drabužių, nuo apatinių iki viršutinių. Dažyta ar kitaip chemiškai apdorota medžiaga daugeliui atrodo patraukliau, būna įvairiai nuspalvinta, ne tokia šiurkšti, nesivelia. Tačiau būtent tokia, pasak pašnekovės, ji netenka daugelio naudingųjų savybių ir tampa panaši į sintetinį pluoštą.

„Pavyzdžiui, kad nesiveltų, vilna yra padengiama specialios dervos plėvele. Žinoma, jautresniems žmonėms tai gali sukelti net alergines reakcijas, o tada žmogus sako, kad vilna alergizuoja. Kad vilnonių drabužių nepamėgtų kandys, pramoniniu būdu gaminama vilna kartais apdorojama eulanu, dėl to pakinta jos baltymų struktūra. Tai irgi gali nepatikti kai kurių žmonių odai, bet drabužius padeda išsaugoti ilgiau“, – paaiškina tekstilininkė V. Launorienė.

Vilna – ne vienos rūšies

Vilna kiekvienam siejasi su šiluma, jaukumu, natūralumu. Tiesa, gal kai kam ji atrodo kiek šiurkštoka, tačiau vilna vilnai nelygu. Jos būna įvairių rūšių, skiriasi ir apdorojimas. Mums geriausiai pažįstama lietuviška avių vilna. Jos gamintojai sako, kad tokia vilna – tikra prabanga, nes norint iš jos pagaminti siūlus reikia įdėti labai daug rankų darbo. Avys ganosi viksvynuose, varnalėšynuose, todėl į vilną visko prikimba. Kol prieinama iki karšimo proceso, tenka dalį jos išmesti. Be to, lietuvišką vilną gali net labai gerai išplauti, o avių kvapas vis tiek lieka. Lietuvos vilnos perdirbėjai atsiveža vilnos ir iš Australijos ir Naujosios Zelandijos.

Merinosų vilna yra gaunama iš kalnų ir aukštumų plonavilnių avių (merinosų). Ji smulkesnė ir minkštesnė už įprastą vilną. Net ir prigludusi prie kūno negraužia. Merinosų vilna neturi specifinio kvapo. Yra penkios šios vilnos rūšys, matuojamos mikrometrais: stipri, vidutinė, smulki, itin smulki ir itin itin smulki. Kuo smulkesnė vilna, tuo lengvesnis ir subtilesnis audinys.

Žiemai galima rinktis ir alpakų, t. y. kupranugarių šeimos žinduolių, vilną, kuri taip pat nesukelia niežėjimo. Priklausomai nuo alpakų amžiaus ir veislės, ši vilna vidutiniškai 4–6 kartus geriau išlaiko šilumą nei avių vilna, yra labai tvirta, nesivelia ir nesilamdo. Joje nėra lanolino, todėl neužsiveis kandys ir dulkių erkutės, drabužiai iš alpakų vilnos tinkami dėvėti ir alergiškiems žmonėms.

Nuo šalčių puikiai apsaugo drabužiai iš kašmyro. Šis pluoštas gaminamas iš kašmyro ožkų plaukų. Kašmyras yra labai švelnus, net šiek tiek panašus į šilką. Teigiama, kad kašmyras gali būti nuo 3 iki 8 kartų šiltesnis už vilną. Jis pralaidus orui ir lengvas. Drabužiai iš kašmyro nekelia diskomforto odai kaip kai kurie lietuviškos vilnos megztiniai. Kašmyras vertinamas pagal pluošto ilgį ir skersmenį. Trumpesnis ir storesnis pluoštas paprastai yra pigesnis, o ilgesnis ir smulkesnis – brangesnis. Brangiausias kašmyras yra baltas, itin plonas, išaustas iš pačių ilgiausių pavilnės gijų. Neretai verpaluose kašmyras maišomas su šilku.

Angoros vilna – tai Angoros triušių vilna. Angoros triušis kilęs iš Turkijos ir Juodosios jūros regiono. Tai pati minkščiausia ir ploniausia vilna, turinti ilgą plauką, jo ilgis gali siekti net 5–6 cm. Angoros vilna nėra labai patvari, todėl dažnai maišoma su kitais pluoštais.

Žiemą puikiai šildys ir megztiniai, pirštinės, kepurės, šalikai, net kojinės iš moherio. Jis gaminamas iš angoros ožkų plaukų. Pats prabangiausias moheris išgaunamas iš pirmojo ožkų vaikučių kirpimo. Tokie siūlai labai dažnai vadinami KID moheriu, nes išlieka ypač elastingi.

Šiuolaikiniai šildantys išradimai

Kartais net ir su vilnoniu megztiniu, žiemine striuke, kepure, šiltais batais ir pirštinėmis, ilgiau pabuvus lauke, vis tiek pasidaro šalta. Labiausiai šąla galūnės, rankos ir kojos, pirštai sustingsta, tampa nerangūs, o žiemos pramogos nemalonios. Gamintojai sugalvojo, kaip kūną ilgiau išlaikyti šiltą, ir pagamino šildomas pirštines, tiek pirštuotas, tiek kumštines.

Iš pažiūros jos atrodo kaip paprastos, tačiau pirštuose ir plaštakos nugarėlėje yra šildymo elementai, kurių šildymo lygis skirtingas. Tie elementai yra įkraunami, todėl renkantis šildančias pirštines reikia atkreipti dėmesį į tai, kad elementų veikimo laikas būtų kuo ilgesnis – rankos bus patogiai šiltos ir neatvės net ilgai vaikštant.

Įkraunamos baterijos arba akumuliatoriaus talpos pakanka maždaug nuo 2 iki 6 valandų, atsižvelgiant į šildymo intensyvumą, kurį patiems galima reguliuoti. Kai tik pradeda mažėti galia, šildymo elementus derėtų vėl įkrauti, paprastai tai užtrunka apie 2–5 valandas. Medžiaga, iš kurios pirštinės pagamintos, turėtų būti atspari vandeniui ir kvėpuojanti.

Galima įsigyti ir apatinių šildančių pirštinių, kurios mūvimos kartu su įprastomis, jos taip pat turi šildymo elementus, bet daug plonesnės.

Dėvint šildančias pirštines, svarbu šilumos izoliacija – ties riešais neturėtų būti atvirų tarpų, pernelyg didelio pralaidumo, tad tokios pirštinės paprastai turi dirželius, kurie apspaudžia ranką, kad šiluma neiškeliautų į orą. Apatinės pirštinės dažniausiai pasižymi tik vidutine izoliacija, nes jas žmogus dėvi su įprastomis pirštinėmis. Kad rankos būtų šiltos, įprastos pirštinės turėtų būti iš kuo tankesnės medžiagos.

Susiruošę į žiemos žygį ar kitur, kur tektų ilgiau pastovėti šaltyje, panašiai galime sušildyti ir kojas. Šiuolaikinis išradimas – šildantys padukai. Jų būna įvairių, per visą pėdą ir skirtų tik jos daliai, vienkartinių ir tinkamų naudoti ne vieną kartą. Tokie padukai arba pleistrai kojas šildo nuo 5 iki 8 valandų, jų skleidžiama vidutinė temperatūra – apie 39 °C, o kai kurie gali šildyti ir iki 57 °C. Kaip tai veikia? Padukų sudėtyje yra geležies miltelių, aktyvintųjų anglių ir kitų medžiagų, kurios ima veikti nuo šilumos prasidėjus cheminei reakcijai.

Ne bėda sušildyti ir nugarą. Šiandien galima įsigyti šildančių liemenių, kuriose, kaip ir pirštinėse, yra įkraunami šildymo elementai, kartais šie elementai maitinami iš išorinio maitinimo šaltinio esančiu kabeliu.

O jeigu norite nuspręsti patys, kurią kūno vietą šildyti, nesušalti padės maži šildytuvai. Jų galima įsidėti ir į kišenę ar kumštines pirštines, ir į kuprinę. Lengvai aktyvuojami šiluma gali veikti apie 12 valandų. Cheminiai rankų šildytuvai po aktyvinimo išlieka šilti kelias valandas.

Žiemos iškyloje, sodyboje ar vėsiuose namuose galima panaudoti ir šildančias paklodes, pagalvėles, antklodes. Pravartu žinoti, kad tokių daiktų yra, ir laiku pasirūpinti, kad netektų kęsti žvarbos.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.