„Vienišumo jausmas pažįstamas ne tik lietuviams, bet ir kitų šalių gyventojams. Daugelis žmonių painioja vienišumą su vienatve, – sako gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis. – Nors žodis vienatvė daugeliui sukelia nemalonius jausmus, visgi išmokti kokybiškai būti tik su savimi tikrai verta.“

Jūratė BRATIKIENĖ

D. Jakučionis teigia, kad daugiau nei 50 proc. žmonių bijo vienatvės. „Ji daugeliui asocijuojasi su vienišumu. Be to, žmonės turi keistų įsitikinimų apie vienatvę, pavyzdžiui, jeigu tu kažką veiki vienas, esi išskirtinis blogąja prasme. Susiformavusi nuomonė, kad vienam eiti į kiną, teatrą ar į kavinę yra keista, todėl žmonės ir stengiasi to vengti.

Pasak specialisto, žmonės šiais laikais nebemoka kokybiškai būti vieni, būti vienam, tik su savimi, yra nejauku. „Šiais laikais žmonėms net sunku pastovėti parduotuvės eilėje nieko neveikiant. Akivaizdu, kad esame atpratę būti tik su savimi. Išmanieji įrenginiai bei telefonai problemą tik pagilino. Žmonėms nuobodu tapo būti tik savo draugijoje, jiems per sunku išbūti ir su savo mintimis.

Tada imama ieškoti būdų, kaip sau praskaidrinti nuotaiką. Ir tie būdai tampa kasdieniais įpročiais. Kaip žinia, išmanieji prietaisai prikausto visą žmogaus dėmesį, tiesiog įtraukia. Todėl vos pajutęs diskomfortą kūne ar prote, žmogus griebiasi bet ko, kad tą negerą jausmą nustumtų į šalį. Mūsų smegenys nemėgsta nemalonaus jausmo. Deja, žmonės tiesiog neįsiklauso į tai, kas po juo slypi, nebando į save įsigilinti.“

Klaidingi įsitikinimai

D. Jakučionis sako, kad neretai vienatvę mėgstama prilyginti vienišumui, nors iš tikrųjų tai skirtingi dalykai: „Vienatvė – fizinis buvimas tik su savimi, kai aplink nėra žmonių, su kuriais galima būtų palaikyti kontaktą, o vienišumas – jausmas. Vienišais žmonės kartais pasijunta galvodami, kad yra nemylimi, niekam nereikalingi, kad niekam jie nepatinka ir niekas su jais nenori bendrauti. Tačiau dažnai įsitikinimas, kad esi niekam nereikalingas ir neįdomus – klaidingas, nes aplink yra daugybė žmonių, kurie iš tikrųjų norėtų bendrauti, laiką leisti kartu. Ir dėl tokių ar panašių klaidingų įsitikinimų vienatvė neretai asocijuojasi su neigiamais dalykais.

Be to, būnant tik su savimi, kyla įvairių minčių ir jausmų. Ir jie nebūtinai yra malonūs. Neretai galvojama apie praeities klaidas, graužiamasi dėl jų arba baiminamasi dėl rytojaus, kuriami ne patys gražiausi ateities scenarijai. Žinoma, tokios mintys kuria nesaugumo jausmą, todėl žmogus natūraliai nenori būti vienas su savo mintimis.“

Priimti savo jausmus

Ar galima išmokti būnant vienam nesijausti vienišam? D. Jakučionis sako, kad tai tikrai įmanoma. Pasak specialisto, kiekvienas žmogus – labai individualus ir pasijusti vienišu gali priversti skirtingos priežastys. Jeigu žmogui sunku išbūti vienam, lengviau jam būna tarp kitų. „Bet paraginčiau mokytis būti ir vienam. Po truputį. Ir tą laiką vienumoje svarbu leisti prasmingai, pavyzdžiui, medituojant, vaikštant po parką bei stebint aplinką, vakarieniaujant be spaudos, televizoriaus ar išmanaus įrenginio.

Tokiomis akimirkomis verta savęs paklausti: „O kaip aš dabar jaučiuosi?“ Kilus nemaloniems jausmams, reikėtų su jais išbūti, nevertinant jų kaip neigiamų arba teigiamų, bet tiesiog priimti. Kažkam fizinė vienatvė gali priminti vaikystėje patirtas patyčias ir atstūmimą nuo grupės. Jei gyvenime yra tekę praleisti daug laiko be draugų, nes buvai atstumtas, puikiai pažįsti tą skausmingą vienišumo jausmą.

Tai gali būti priežastis, dėl ko žmogus, vos likęs vienas, iškart pasijunta vienišas. Ir nors suaugus viskas pasikeičia, nes mes patys galime rinktis aplinką, žmones, su kuriais būti, tačiau, deja, asociacijas ne visada taip lengva pakeisti. Bet tai žinant, sąmoningai kažką veikiant vienam bei priimant visus savo jausmus, galima išmokti būti vienatvėje nesijaučiant vienišam. Beje, gera praktika – leistis į žygį vienam. Fizinis nuovargis palengvina buvimą tik su savimi, nes atitraukia dėmesį nuo įvairių neigiamų minčių“, – sako pašnekovas.

Savęs pažinimas

Kai žmogus susidraugauja su vienatve, ji jam gali padovanoti daug teigiamų dalykų, pavyzdžiui, leidžia pailsėti nuo aplinkos triukšmo, kurį patiria dažnas šiuolaikinis žmogus. Ypač gyvenantys didmiestyje susiduriame su daugybe išorinių dirgiklių. Mes net nebepastebime, kaip mums reikia ramybės. Nuėję į mišką žmonės stebisi, kokia tenai tyla – net ausyse spengia.

Vienatvėje galima rasti nusiraminimą, suprasti apie save daug įdomių dalykų, taigi vienatvė – puikus savęs pažinimo būdas.

Kai kurie žmonės tiesiog galvoja, kad vienatvė – ne jiems, bet kai pabando pabūti su savimi, dažnai atranda, kaip tai yra gera, kad tokio laiko, kai galima pamąstyti apie gyvenimą, tikslus, patinkančius dalykus, apie tai, kuria kryptimi juda jų gyvenimas, labai reikėjo. O kada gi apie tai pamąstysi, jei ne būdamas vienas? Tiesa, galima turėti ir labai artimą žmogų ir jeigu jis yra brandus, išklausantis, neperšantis savo nuomonės, irgi įmanoma kokybiškai pasikalbėti. Bet tokių žmonių turi ne kiekvienas. Dažnas, užuot išklausęs, ima piršti savo nuomonę, dalinti patarimus, kaip elgtis ir gyventi yra teisinga.

Atostogauti vienam

Gydytojas psichoterapeutas sako, kad labai svarbu išmokti tinkamai būti su savimi: „Nereikėtų pasikliauti galvoje kylančiomis neigiamomis mintimis apie save, savęs nuvertinimą, nes tokios mintys gyventi tikrai nepadeda.“

D. Jakučionis teigia, kad nuolat būdami apsupti žmonių neturime galimybės įsiklausyti bei išgirsti save.

„Todėl ir populiarėja atostogos po vieną, nes jų metu gali labai kokybiškai pailsėti, – sako. – Be to, keliaudami vieni žmonės turi didesnę laisvę, pajaučia malonumą, kai gali daryti tik tai, ką patys nori. Laisvė rinktis tai, ką tu nori daryti yra labai svarbi kiekvienam žmogui. Išvykęs į kelionę vienas ir darydamas tai, ką iš tikrųjų trokšti, turi galimybę apie save sužinoti kažką naujo. Žinoma, būnant tik su savimi, gali kilti įvairiausių minčių. Ir ne visada tik gerų.

Gali išlįsti ir nemažai baimių. Tačiau per tokias atostogas, kai keliaujama be kompanijos ar artimiausių žmonių, gimsta suvokimas, kad savimi pasirūpinti galiu ir pats. Gera žinoti, kad nesu priklausomas nuo aplinkinių. Tai taip pat augina savivertę. Todėl tiek abiem partneriams, tiek ir vaikams labai reikalinga pabūti po vieną. Tiesa, vaikas, būdamas vienas, pradeda nuobodžiauti, bet iš to tik gimsta genialūs sumanymai, į galvą ateina daug įkvepiančių minčių. Suaugusiems reikia iš naujo mokytis fantazuoti, svajoti, nes tą dažnas esame pamiršę“, – teigia specialistas.

Kaip auginti savivertę

Intravertams, kurie ypač mėgsta būti vieni ir tai jiems reikalinga, žmonių kompanija neretai kelia įtampą. Ar būdami vieni jie jaučiasi vieniši? D. Jakučionis sako, kad tai vėlgi labiausiai priklauso nuo vaikystės patirčių.

„Pajutus vienišumo jausmą reikėtų paanalizuoti, kur jo šaknys. Jei žmogus mano, kad niekas su juo nenori bendrauti, gali pasitikrinti, ar tikrai tai yra tiesa, ar tik prisigalvojama. Verta surizikuoti ir pakviesti kelis žmones į susitikimą. Jei tikrai niekas nepanorės susimatyti, tada jau galima galvoti, kad problema – pačiame žmoguje.

Bet jei bent vienas pakviestasis atsakys teigiamai, aišku, kad įsitikinimai buvo klaidingi. Tiesa, ne visiems auginti savivertę pavyksta savarankiškai, – kartais prireikia ir specialisto pagalbos. Būna, kad su klientu dirbame ne vienerius metus, kol pasiekiame teigiamų rezultatų. Dirbti su klaidingais įsitikinimais ne visada taip paprasta“, – sako psichoterapeutas.

Paklaustas, ar dažnai vienišais jaučiasi žmonės, kurie gyvena su partneriu, D. Jakučionis sako, kad tai dažnas reiškinys. „Suaugęs žmogus pats yra atsakingas už tai, kaip jaučiasi, – teigia pašnekovas. – Bet jei jis visiškai nesupranta, kas su juo vyksta, neprisiima ir atsakomybės už savo jausmus. Net jeigu žmonės, kurie yra aplink jį, stengiasi, rodo dėmesį, jis gali to tiesiog neįvertinti.

Tai irgi susiję su vaikystės patirtimis – žmogus tiesiog išmoko taip jaustis, kai buvo priverstas izoliuotis, nes patyrė patyčias ar buvo nuvertintas. Bet jei tai jis supranta, toliau tik reikia žengti drąsius žingsnius, kad savivertė augtų. Tiesa, atstūmimo jausmas kelia be galo didelį diskomfortą, todėl žmogus mieliau renkasi likti namuose nei išeiti į kokį susitikimą, kuriame bus daugiau žmonių.“

Vienišumas – viso pasaulio problema

Vyresnio amžiaus žmonėms vienišumas yra labai skausmingas. „Galima išskirti atskirą grupę žmonių, kurie, gyvenę vieni erdvioje aplinkoje, gal gamtoje kaime, staiga persikelia gyventi į naują vietą, galbūt mažutį butuką, nes nebepajėgia jau susitvarkyti ir pasijunta prastai. Kodėl? Nes jaučiasi vienui vieni ir dar svetimoje aplinkoje.

Gyvename tokiu laikmečiu, kai kaimynai vieni su kitais nebendrauja, o artimieji išsibarstę kas kur. Bet vyresniems turėti draugiją ypač svarbu. Bičiulių galima susirasti ir naujų, kad ir Trečiojo amžiaus universitete, kur susirenka daug bendraminčių. Tyrimais įrodyta, kad ilgalaikis vienišumas yra kenksmingas sveikatai. Tie, kurie jaučiasi reikalingi, turi mėgstamų veiklų, gyvena ilgiau. Tai žinodami, senjorai patys turėtų rodyti daugiau noro ir entuziazmo bei burtis į bendruomenes ir su bendraminčiais leisti laiką“, – sako gydytojas psichoterapeutas.

Pasak D. Jakučionio, vienišumas visame pasaulyje didelė problema. Su kuo tai galima būtų sieti? „Su vis didėjančiu individualizmu. Gyventi grupėje yra tapę retenybe, o būrimasis į bendruomenes virtualioje erdvėje neatstos gyvo bendravimo, gyvų susitikimų, – sako pašnekovas. – Jauniems žmonėms neigiamą įtaką daro socialiniai tinklai. Tai rodo ir tyrimai. Tyrėjai daro išvadas, kad tie, kurie daug laiko praleidžia prie socialinių tinklų labiau yra linkę lyginti save su kitais, dažniau išgyvena depresiją, vienišumą. Visgi bene svarbiausia – priimti neigiamus vaikystės patyrimus, suprasti klaidingus modelius ir jei juos sugebėsime pakeisti, nesunkiai išsivaduosime ir iš vienišumo.“

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.