Daugelis buvome ir vis dar esame įsitikinę, kad siekis sužinoti tiesą ir ja vadovautis priimant sprendimus žmogui yra natūralu tarsi kvėpuoti. Visgi anaiptol – šiais laikais melas nebėra tiesos priešingybė ir puikiausiai tarpsta visuomenėje, įgydamas vis daugiau teisių. Politologai šią tendenciją ar būklę vadina posttiesos era.

Teodora RAŠIMAITĖ

Kiekvienais metais leidykla „Oksfordo žodynai“ išrenka populiariausią metų žodį, ir 2016-aisiais tokiu žodžiu tapo post-truth (liet. „posttiesa“). Pagal britų lingvistų apibrėžimą, šiuo žodžiu yra apibūdinamos aplinkybės, kurioms esant objektyvūs faktai mažiau lemia visuomenės nuomonės formavimąsi nei emocijos ir asmeniniai įsitikinimai. Tikėtina, kad šio žodžio populiarumas susijęs su tuo metu vykusia Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos (ES) kampanija, kai netrūko manipuliavimo visuomenės nuomone, emocijomis ir tiesiog klaidinimo.

Jokios atsakomybės

Ypatingas posttiesos politikos bruožas yra tas, kad, demaskavus melą ir manipuliavimą, niekas nesusigėsta, nenurausta ir neatsiprašo, melagingos žinios ir toliau platinamos, nes turi puikią paklausą ir toliau tarnauja politiniams tikslams, kuriems ir buvo sukurtos. Šiuo aspektu būtų galima išnagrinėti „Brexito“ šalininkų platintą žinią, kad Didžioji Britanija ES sumokėdavo po 350 mln. svarų sterlingų per savaitę.

Ši suma buvo apskaičiuota neatmetus per derybas dėl stojimo į ES išsikovotos nemažos nuolaidos iš ES grįžtančių pinigų (šalis gaudavo paramos kaip ir kitos ES narės), taip pat neįvertinus kitų teigiamų integracijos aspektų, ir, žinoma, nepasirūpinta apšviesti, kokią dalį Didžiosios Britanijos pajamų sudarė mokesčiai į ES biudžetą, bet tai daugeliui žmonių – jau pernelyg abstraktu.

Pasitelkusi statistiką ir paneigusi didžiulėmis raidėmis gatvių stenduose mirgančią žinią, viena konservatorių partijos narė pasitraukė iš „Brexito“ kampanijos, siekdama atkreipti dėmesį į problemą, tačiau tai nieko nepakeitė.

Be to, kampanijos ideologai puikiai žinojo, kad ta suma (na ir kas, kad klaidinga) augte įaugs į smegenis žmonėms, kurie uždirba kokius 350 svarų per savaitę, ir jokie paneigimai čia nepadės. Buvo apeliuojama į tai, kad tie milžiniški pinigai galėtų būti skirti šalies sveikatos priežiūros sistemai, nes ji, nepaisant šalies išsivystymo lygio, yra skaudi vieta jau ne vieną dešimtmetį.

Jei kas nors ir kalbėjo apie tai, kad Didžiosios Britanijos sveikatos priežiūros sistemai labiau trūksta ne pinigų, o visų grandžių darbuotojų (jų stygių kompensuodavo ES piliečiai), niekam tai pernelyg nerūpėjo. Tikriausiai niekam neberūpės ir klausimas, kurgi yra tie milžiniški pinigai, kurie turėjo tekti šalies sveikatos priežiūros sistemai, – tai tiesiog bus nebesvarbu, nes užgrius kitos aktualijos ir bėdos.

Kitaip sakant, manipuliuoti ir klaidinti galima visiškai be jokios rizikos, nes į faktus, tiesą šiais laikais niekas per daug dėmesio nekreipia, svarbiausia – sukelti žmonėms emocijų, lyg politika būtų koks televizijos serialas ar šou.

Egzistuoja ir postdemokratija

Manoma, kad vienas iš pirmųjų, pavartojęs posttiesos terminą ir aprašęs šį fenomeną, buvo žurnalistas Ralfas Kejesas, 2004 m. išleidęs tokio paties pavadinimo knygą ir joje teigęs, kad apgaulė vis labiau plinta dabartiniame pasaulyje. Pasak R. Kejeso, melas nustojo būti traktuojamas kaip nepateisinamas dalykas, o tam tikrose situacijose į jį pradėta žiūrėti kaip į priimtiną dalyką.

2004 m. gimė ir terminas „postdemokratija“, nors demokratija buvo daugelio visuomenių pamatas ilgus šimtmečius. Kalbant apie postdemokratines visuomenes, turimas omenyje politikos modelis, kur „rinkimai tikrai egzistuoja ir gali pakeisti vyriausybes“, tačiau „viešos rinkimų diskusijos yra griežtai kontroliuojamas spektaklis, kurį valdo konkuruojančios profesionalų komandos, išmanančios įtikinėjimo metodus“.

Kitaip sakant, politinės rinkimų kampanijos tampa ne politinių idėjų kova, o politikos rinkodara, kur naudojami panašūs metodai kaip produktų rinkodaroje, t. y. pasitelkiamos mūsų emocijos, deja, dažnai ne pačios kilniausios, pavyzdžiui, neapykanta kitataučiams, neturtingiesiems ar turtingiesiems, priklausomai nuo situacijos, tautinėms ir kitoms mažumoms. Kita vertus, ir politikų negalime pernelyg daug kaltinti: norime emocijų, savo svarbumo patvirtinimo, melo ir iliuzijų – jų ir gauname, maža to, su kaupu.

Giname ne tiesą, o save

Lietuvoje irgi dažnai kalbama apie visuomenės susipriešinimą, bet tai yra suprantama, nes diskutuojama ne dėl faktų, o dėl asmeninės mitologijos ir įsitikinimų, be kurių žmogus gyventi tiesiog negali ir kuriuos gins iki paskutinio atodūsio.

Visgi anksčiau buvo laikoma, jog asmeninius nuokrypius ir netiksliai susidarytą nuomonę, kylančią iš nepakankamų žinių, būtina įveikti, kad galėtume bent įsiklausyti į kontrargumentus ir pradėti racionalią diskusiją, o dabar ši būtinybė lyg ir atkrito. Rasti bendrą kalbą, kurios pagrindu būtų galima diskutuoti, tampa vis sudėtingiau. Kalbant tiesiai šviesiai, nieko faktais priremti prie sienos nė neverta mėginti, nes jie iš esmės niekam nerūpi.

Tikėtina, kad posttiesos epocha – tai persisotinimo informacija simptomas. Kai informacijos – tiek daug, tiesiog nėra prasmės ją patikrinti. Be to, tam trūksta laiko – nors daugelyje išsivysčiusių šalių gyvenimas gerėja, žmonės dažnai tebedirba taip pat ilgai, kaip viduramžiais, maža to, žymiai įtempčiau, tad jiems tiesiog stinga psichinių jėgų.

Kita vertus, jei tikruosius faktus ir nustatysime, juos vargiai kam įsiūlysime, niekas tikrai nesušuks: „O, ačiū, kad apšvietei, dabar supratau, kaip smarkiai klydau!“ Ryškus šios epochos reiškinys – dokumentinės mistifikacijos ar pseudodokumentiniai filmai. Pavyzdžiui, 2002 m. filme „Operacija „Mėnulis“ įrodinėjama, kad jokio amerikiečių išsilaipinimo Mėnulyje nebuvo: visa tai sugalvota Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės užsakymu. Tokių filmų, žinoma, yra ne vienas, ir tiesa su melu puikiausiai sugyvena vienoje erdvėje, maža to, sulaukia savo gerbėjų.

Nesutaikomos stovyklos

Posttiesos politikos iškilimas sutampa su poliarizuotų, nesuderinamų politinių įsitikinimų sklaida, kai niekas nė nesirengia derinti nei pozicijų, nei interesų. „Pew Research Center“ atliktas tyrimas parodė, kad amerikiečių, pasižyminčių nuosekliausiomis kairiosiomis ar dešiniosiomis ideologinėmis pažiūromis, informacijos srautai skiriasi nuo asmenų, turinčių mišrias politines pažiūras.

Duomenų ir statistikos manija tiesiog skverbiasi į politinę sceną, tačiau politines diskusijas ir kalbas užpildo informacijos nuotrupos, ir jos gali būti klaidingai suprastos, melagingos ar neaprėpti viso vaizdo. Dauguma televizijos žinių laidų akcentuoja tik skandalingus pareiškimus, tad ir politikai stengiasi kalbėti kuo emocingiau, kad patektų į pirmuosius žiniasklaidos puslapius.

Pusryčiai Dubajuje

Kalbant apie posttiesos epochą, labai tiktų ir naujausias pavyzdys iš Lietuvos gyvenimo: Seimo narė Agnė Širinskienė feisbuke pasidalijo žinia, jog Premjerė Ingrida Šimonytė ir ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė Jungtiniuose Arabų Emyratuose valgė pusryčius už 4 700 eurų.

Beje, verta paminėti, jog panaršius internete galima rasti informacijos, kad patys brangiausi pusryčiai buvo tiekiami Niujorko viešbutyje „Westin“, kur riestainis kainavo tūkstantį dolerių (apie 860 eurų). Šis užkandis buvo su kreminiu baltųjų trumų sūriu, ožerškių uogų žele ir padabintas aukso lapeliais. Tiesa, jis buvo tiekiamas tik ribotą laiką, norint surinkti pinigų kulinarijos mokyklų studentų stipendijoms.

Taigi beveik 5 tūkst. eurų suma pusryčiams vien iš pažiūros atrodo įtartinai, ir tikrai paaiškėjo, kad ji buvo skirta renginiui, kuris truko 4 valandas ir buvo organizuotas 138 žmonėms, o Lietuvos Premjerė ir ministrė apskritai jame nedalyvavo, juo labiau nepusryčiavo.

Tačiau kas iš to – žinia jau buvo išplitusi, ir net po jos paneigimo interneto komentaruose buvo smerkiama besotė valdžia. Tikėtina, kad daugybė žmonių taip ir liks įsitikinę, jog mūsų valstybės pareigūnės per pusryčius sugebėjo suvalgyti maisto už beveik 5 tūkst. eurų... Tai išties geras pavyzdys, kaip melas su tiesa gali visai gerai sugyventi.